Suvienytos Vokietijos rūpesčiai

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO VOKIETIJOJE

„KAI su tėvais per sieną važiavome iš Rytų Vokietijos į Vakarų Berlyną, ant tiltų virš greitkelio stovėjo minios mojuojančių, džiūgaujančių žmonių, — prisimena Ronis. — Mes vaikštinėjome po Vakarų Berlyno Kurfürstendamm alėjos prekybos centrus, ir žmonės, supratę, kad esame iš Rytų Vokietijos, pripirko mums gėrimų. Visi buvo pakilios nuotaikos.“ Tai vyko 1989 metų lapkričio 10-ąją, kitą dieną po Berlyno sienos atidarymo.

Šventiška nuotaika pasklido už Berlyno ribų ir užvaldė abi — tiek Rytų, tiek Vakarų — Vokietijas, kurios tuomet dar buvo atskiros valstybės. Wende (taip yra vadinamas perversmas, arba taiki revoliucija, sužlugdžiusi totalitarinę Rytų Vokietijos valstybę) beveik visiems buvo staigmena. Ir dabar, prabėgus tiek metų, daugelis tebemini Wende kaip džiugiausią laiką per paskutinį penkiasdešimtmetį. Žinoma, anoji euforija praėjo, tad pažvelkime į dabartį. Kyla klausimas: kaip Wende pakeitė žmonių gyvenimą? Ar galime iš to ko nors pasimokyti?

Galas šaltajam karui

Daugumai vokiečių Berlyno sienos nugriovimas buvo tikras palengvėjimas. Anot kai kurių šaltinių, kruvinajame pasienyje tarp Rytų ir Vakarų yra žuvę beveik tūkstantis žmonių. 1990-ųjų spalį abi Vokietijos vėl buvo sujungtos į vieną valstybę — Vokietijos Federacinę Respubliką, kurioje gyvena apie 80 milijonų žmonių. Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR), dar vadinta Rytų Vokietija, išsilaikė vos 41 metus. VDR priklausiusi teritorija dabar padalinta į šešias dalis, vadinamas naujosiomis federacinėmis žemėmis.

Kai Wende pagreitino komunistinio bloko iširimą ir paskatino nutraukti gynybos sutartį, vadinamą Varšuvos paktu, pasaulis neteko žado. Iš suvienytos Vokietijos pasišalino nesutariančių supervalstybių karinės pajėgos, o juk apie 40 metų abipus Vokietiją dalijusios sienos priešininkės akylai sekė viena kitą. Visi šie pokyčiai apsiėjo be jokio šūvio.

Po susivienijimo per Vokietiją nuvilnijo didžių permainų banga, labiausiai palietusi naujųjų federacinių žemių gyventojus. Daugeliui pasikeitimai rodėsi neįtikėtinai dramatiški.

Pagaliau laisvė!

Labiausiai VDR liaudis iš Wende laukė laisvės. Ir nenuostabu, juk totalitarinė  valdžia savo pavaldinius laikė už pavadėlio. Anksčiau gauti vizą nuvažiuoti į kitą Vokietiją buvo labai sudėtinga arba net visai neįmanoma. Ūmai viskas pasikeitė. Viena moteris nusistebėjo: „Tik pamanykite, galime išvykti į Ameriką!“ Daugelis iki šiol neatsidžiaugia, kad vėl gali bendrauti su kitapus sienos buvusiais savo giminėmis ir draugais.

Rytų Vokietijos gyventojai gali nevaržomi keliauti į vakarus, o tie, kurie yra vakaruose, — į rytus. Tad naujosiose žemėse lankytinos vietos vėl atviros turistams. Pavyzdžiui, jų laukia Vitenbergas, kur Martynas Liuteris pradėjo reformaciją, padėjusią pagrindą protestantizmui. Aplankyti galima ir Meiseną — miestą, garsų rankų darbo porcelianu, ar Veimarą, kuriame vienu metu gyveno du žymūs vokiečių rašytojai — Johanas Volfgangas fon Gėtė ir Frydrichas fon Šileris. 1999-aisiais Veimaras pirmasis iš buvusio komunistinio bloko paskelbtas Europos kultūros sostine.

O žodžio laisvė? Naujosiose federacinėse žemėse žmonės gali atvirai kalbėti ir nesibaiminti, kad juos nugirs Stasi, valstybės saugumo tarnyba. Daug kas džiaugiasi galėdamas laisvai rinktis, kokią televizijos programą žiūrėti, ką skaityti. Matijas prisimena: „Kai lankiau mokyklą, bet koks vakarietiškas leidinys būdavo konfiskuojamas.“

Ar užtikrinta ir garbinimo laisvė? Tikėjimą VDR vadovybė varžė, tad du iš trijų piliečių nepriklausė jokiai religijai. Suvienytoje Vokietijoje garbinimo laisve visi gali džiaugtis jau daugiau nei dešimtmetį. Tokio ilgo laikotarpio nėra buvę nuo 1933 metų, kai griežtų žygių prieš religiją ėmėsi Hitleris. Bet laisvė tikėti nereiškia, kad dažnas žmogus dabar yra religingas. Jau kurį laiką pagrindinės bažnyčios skundėsi, kad netenka įtakos, o Wende šį procesą paspartino dar labiau. Tačiau Jehovos liudytojai, totalitarinio režimo drausti ir persekioti, savo veiklą išplėtė. Per paskutinius dešimt metų naujai prijungtose žemėse jie pastatė 123 Karalystės ir 2 Asamblėjų sales.

Buvusioje Rytų Vokietijoje vyksta daugybė įvairiausių statybų. Berlynas vėl tapo sostine ir buvo nemažai rekonstruotas. Be to, šiose žemėse vis labiau plėtojama infrastruktūra — milžiniškos lėšos skirtos keliams bei geležinkeliams tiesti. Nemažai nuveikta valant aplinką ir pritaikant sveikatos priežiūros bei socialinių įstaigų darbą prie Vakarų standartų. Dauguma naujųjų federacinių žemių gyventojų sutinka, kad dabar jų pragyvenimo lygis yra aukštesnis.

„Buvo geri laikai“

Vis dėlto kai kas metą prieš Wende mini su nostalgija. „Buvo geri laikai“, — aiškina viena moteris. Kas gi galėtų būti gera esant diktatūrai? Kai kurie tvirtina, jog gyvenimas  buvo pastovesnis, galėjai jaustis saugus. Daugelis ilgesingai prisimena artimus santykius su draugais, kaimynais. Tada visi buvo tikri, jog pagalbos bei paramos susilauks bet kada. Anot Alensbacho nuomonių tyrimo instituto, „diktatoriai įperša savo pavaldiniams pasitenkinimo esama padėtimi ir saugumo jausmą“. Nebeliko VDR, nebeliko ir vienybės.

Štai dar kai kas. Devintajame dešimtmetyje svarbiausių prekių bei paslaugų kainos buvo žemos, be to, kiekvienas turėjo darbą. „Duonos kepalas kainavo penkis pfenigus, o dabar — bent dešimt kartų daugiau“, — dejuoja Brigitė. Kai tik buvo įvesta laisvoji rinka, tūkstančiai valstybinių įmonių užsidarė, todėl atsirado nedarbas. Buvusioje Rytų Vokietijoje yra dvigubai daugiau bedarbių nei vakarinėje pusėje.

Susijungimas jau kainavo apie 800 milijardų dolerių. O dar yra ką veikti. Iš kieno rankų tokie pinigai? Dalį kompensuoja specialus mokestis. Tad Wende palietė ne tik vokiečių širdis, bet ir kišenes. Ar vertėjo taip stengtis ir išlaidauti? Dauguma mano, kad susivienijimas — geras ir naudingas pasiekimas, kuriuo reikia didžiuotis.

Ko galime pasimokyti?

Wende — akivaizdus pavyzdys, jog pakeitus vieną valdymo formą kita neįmanoma, kad visi liktų patenkinti. Daugelis — net ir manantieji, kad Wende buvo naudingas — suvokė: gyventi besivaržančioje kapitalistinėje visuomenėje gali būti ne ką lengviau nei vyraujant totalitariniam režimui. Žinoma, norisi gyventi laisvai ir pasiturinčiai. Tačiau jei šito kaina yra žmonių santykių atšalimas bei saugumo jausmo praradimas, laimė gali greitai išblėsti.

Neseniai viename pranešime iš Desau (buvusi Rytų Vokietija) buvo pasakyta: „Nuo susivienijimo praėjo dešimtmetis; kad kraštas galėtų užmiršti sunkią praeitį, teko išleisti milijardus dolerių.“ Tačiau pasiekimais daug kas vis dar nėra patenkinti.

Alensbacho institutas praneša, kad žmonės viliasi, jog „be laisvosios konkurencinės ar planinės ekonomikos privalo būti dar trečias būdas“ išspręsti žmonijos problemas. Tokia viltimi ir dalijasi Jehovos liudytojai.

Jie įsitikinę, kad jokia politinė ar ekonominė žmonių sukurta sistema niekada nesugebės patenkinti visos žmonijos poreikių. Liudytojai tiki, kad šią problemą išspręs vien Kūrėjo Mesijo Karalystė. Pasak Biblijos, netrukus ši dangiškoji vyriausybė ims teisingai ir su meile valdyti visą žemę. Ji suvienys visas pasaulio tautas, todėl ne tik Vokietija, bet ir visa žmonija galės džiaugtis visuotine taika. Kokia palaima bus ta Karalystė! (Danieliaus 2:44)

[Žemėlapis 23 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Bona

Berlynas

Vitenbergas

Veimaras

[Iliustracija 24 puslapyje]

Berlyno sienos nugriovimas bei ribos tarp valstybių pašalinimas sukėlė daug džiaugsmo

[Šaltinio nuoroda]

Nuotrauka: Landesarchiv Berlin

[Iliustracijos 24 puslapyje]

Kontrolės postas „Charlie“, Berlyno šaltojo karo simbolis, prieš didžiuosius įvykius ir po jų

[Šaltinio nuoroda]

Nuotrauka: Landesarchiv Berlin

[Iliustracija 25 puslapyje]

Berlyną, vėl tapusį sostine, reikia nemažai rekonstruoti

[Iliustracija 25 puslapyje]

Naujosiose federacinėse žemėse Jehovos liudytojai jau yra pastatę 123 Karalystės sales