Žvilgsnis į rojų

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ISPANIJOJE

PAPRASTAI drambliai, tigrai bei gazelės po apleistas kasyklas neklaidžioja. Kasinėjimų sudarkytas ir nuniokotas kraštas nelaikomas tinkamu egzotiškų gyvūnų prieglobsčiui.

Tačiau unikalus eksperimentas Kabarseno gamtos parke (Ispanija, Kantabrijos provincija) parodė, kad net pačias neišvaizdžiausias vietoves galima išgražinti ir paversti tikru rojum.

Maždaug 3000 metų Kabarsenas garsėjo savo aukštos kokybės geležies rūda. Keltų kalnakasiai atrado, kad toje teritorijoje gaunamą ferito oksidą galima lengvai perdirbti į geležį — nepakeičiamą metalą įrankiams bei ginklams gaminti. Šių naudingųjų iškasenų telkinius daug šimtmečių eksploatavo ir romėnai.

Kadangi geležies rūda slūgsojo netoli paviršiaus, sunkiai triūsdami senovės kalnakasiai kirtikliais bei kastuvais išrausdavo gausias rūdos sankaupas, o iškapotose uolose likdavo stirksoti daugybė iškyšulių. Taip jie netyčia sukūrė nuostabų karstinį peizažą, veikiau panašų ne į žmogaus rankų darbą, o į vandens erozijos padarinį.

Tačiau, prasidėjus pramonės perversmui, dar likusiai brangiai rūdai išgauti buvo panaudoti modernūs mechanizmai ir kalnas buvo visiškai išgriautas. Galiausiai, buldozeriais išplėšus visą kalne likusią rūdą, 1989-aisiais kasykla buvo uždaryta. Apie Kabarseno pramoninį paveldą byloja tiktai keli prie jo įeigos riogsantys aprūdiję mechanizmai.

Nuniokotas kraštas atgyja

Žinoma, nuniokoti kraštą lengviau, negu jį atnaujinti. Nepaisydama sunkumų, vietinė Kantabrijos valdžia ėmėsi nelengvos užduoties — dykvietėje įkurti zoologijos sodą.

Sėkmė daugiausiai priklausė nuo to, kiek nebealinama žemė pajėgs atsikurti pati. Be to, landšafto specialistai pasiaukojamai triūsė, kad atitaisytų tai, kas buvo sugadinta per šimtmečius beatodairiškai eksploatuojant žemės turtus. Per keletą metų buvo pasodinta tūkstančiai medžių, pakeistas viršutinis dirvos sluoksnis, bjaurios duobės paverstos žaviais ežerais, o senas geležinkelis — pėsčiųjų takais. Galiausiai, specialiai parinkus ir didžiuliuose aptvaruose apgyvendinus gyvūnus, pertvarkos buvo baigtos.

600000 kasmet Kabarseno gamtos parke apsilankančių žmonių tikriausiai neabejoja, jog šios pastangos nenuėjo veltui. Ne vienas iš susijaudinimo sušunka: „Juk tai rojus!“ Žodis „rojus“ čia labai tinkamas, nes senovės persai bei graikai jį vartodavo apibūdinti didelį, gerai drėkinamą natūralų parką, kuriame palyginti laisvai ganydavosi gyvūnai.

Šiais laikais, kai daugybė natūralių kraštovaizdžių yra niokojami, malonu lankytis ten, kur grožis atkuriamas ir puoselėjamas. Ir dar, tai, kas padaryta Kabarsene, puikiai pailiustruoja, kokios yra šios nuostabiõs žemės galimybės.

Kadaise Romos kalnakasių padarytais skardžiais dabar laipioja rudosios meškos. Ten, kur anksčiau driekėsi ekskavatorių išrausyti plotai, vešliose ganyklose ganosi drambliai ir gazelės. Apie keltų iškapotus granito iškyšulius siaučia tigriukai. Viskas pasikeitė vos per keletą metų!

Biblijoje žadama, jog ateis laikas, kai visa žemė taps rojum — kaip Dievas iš pradžių ir buvo numatęs (Pradžios 1:28; 2:15; Izaijo 65:17, 22-25; Luko 23:42, 43). Tokie kaip Kabarseno gamtos parkai ne tik leidžia įsivaizduoti, koks bus rojus, bet ir primena, kad mūsų Kūrėjas tikrai pajėgus įgyvendinti savo pažadą.

 [Iliustracija per visą 23-ią puslapį]

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 22 puslapyje]

Visos iliustracijos: Parque de la Naturaleza de Cabárceno