Užuot šlovinusi karą, šlovinu taiką

PAPASAKOJO DOROTI HORLI

Gimiau 1919-aisiais Vilmingtone (Delavero valstija, JAV) italų katalikų šeimoje. Mano tėvai niekada nedalyvaudavo bažnytinėse apeigose, bet man ir dviem mano seserims vis dėlto liepdavo eiti į bažnyčią. Mane žavėjo bažnyčių didingumas, jų puiki architektūra, skulptūros bei ceremonialai.

BET metams bėgant katalikybe domėtis nustojau. Bažnyčia neteikė reikšmės Biblijai, kurią mano tėvas gerbė ir reguliariai skaitydavo. Mane trikdė bažnyčios biuleteniai, kuriuose būdavo išvardijami aukotojai ir nurodoma, kiek kuris paaukojo. Be to, sklido daugybė gandų apie kunigų savivalę. Sulaukusi 15 metų, jau nebebuvau praktikuojanti katalikė. Taip atsirado daugiau laiko mokytis meno.

Menininkės karjera

1940-aisiais, būdama 21-erių, ištekėjau už Viljamo Horlio, jaunuolio, kuriam patiko piešti įvairiausius dalykus karo tematika: lėktuvus, kareivius, šaunamuosius ginklus, laivus. Viljamas (trumpiau vadinamas Bilu) džiaugėsi, kad esu menininkė, ir nupirko man mano pirmąjį aliejinių dažų rinkinį. Taip pradėjau mokytis senųjų tapybos meistrų technikos.

Maždaug po dvejų vedybinio gyvenimo metų Bilas pamėgo iš švino kurti kariškas miniatiūras. Žaislinius kareivėlius? Visai ne! Jis troško daryti tikrus meno kūrinius. Kiti meistrai kurdavo iš plastmasės, medžio arba gipso, bet Bilui, kaip šaltkalviui, geriausiai tiko švinas.

Jis nusipiešdavo kokią nors figūrą, padarydavo jos formą ir tada išliedavo tą figūrą iš švino. Laikui bėgant Bilas įgudo surinkti liejamosios formos dalis, paruošti lydmetalį, dildyti bei poliruoti. Vėliau jis nuo formų iš gipso perėjo prie formų iš dantų protezavimui naudojamo mišinio. Tai leido padaryti darbą dar detaliau.

Mano darbas buvo kiekvieną metalinę skulptūrėlę užbaigti. Daug ieškoję suradome anksčiau vilkėtų karinių uniformų — netgi sagų, galionų, rango ženklų bei spalvų — aprašymus.

Pokostą bei dažus reikėdavo paruošti taip, kad jie kibtų prie metalo, tada žiūrėdavau į padidintus piešinius ir dažydavau. Todėl skulptūrėlės atrodydavo kaip gyvos. Savo pusrūsyje Filadelfijoje (Pensilvanijos valstija) kūrėme Amerikos indėnus, pilietinio karo kareivius, JAV jūrų pėstininkus, Napoleono žirgus ir raitelius, Egipto mameliukus, Alžyro zuavus ir daugelį kitų.

Paskiau Bilas iš JAV jūrų pėstininkų korpuso gavo pasiūlymą sukurti pirmųjų jūrų  raitininkų, kurie išsilaipino Pekine (dabar Beipinas, Kinija) prieš 1939-uosius, skulptūrėlių ansamblį. Mes daug dirbome ir 1954-aisiais pateikėme darbą Vašingtono Smitsoniano institutui. Po kelerių metų prezidentas Lindonas Džonsonas pasiteiravo, ar tą ansamblį būtų galima perkelti į Baltuosius rūmus. Mes, žinoma, sutikome.

Savo skulptūrėlių niekuomet nepardavinėjome, bet Bilas šimtus jų išdovanojo. Apie mus buvo palankiai atsiliepiama daugelyje knygų, parašytų miniatiūrinių kareivių modelių tematika. 1965-aisiais mūsų darbas buvo išstatytas Niujorke, Kvynso rajone, Flašing Medou priemiestyje, surengtoje pasaulinėje mugėje. Mūsų modelių prašė muziejai. JAV pilietinio karo istorikas Brusas Ketonas keletą mūsų dioramų bei skulptūrėlių panaudojo savo knygoms iliustruoti.

Susimąstau apie gyvenimą

Tačiau tuo laiku, kai man jau buvo per keturiasdešimt, mano pasaulėžiūra pradėjo keistis. Pradėjau domėtis Dievu. Per Kalėdas, viename name kilus gaisrui, kol tėvai buvo bažnyčioje, sudegė penketas katalikų vaikų. ‛Kaip Dievas galėjo leisti, kad taip atsitiktų per jo gimtadienį’, — svarsčiau. Mačiau knygą, kurioje buvo smulkiai aprašyti žydų holokausto žiaurumai. Šie bei kiti baisūs pasaulio įvykiai vertė mane klausti: ‛Kur yra Dievas? Jis nedaro to, ką turėtų daryti!’

Iš ankstesnio tėvo pavyzdžio jaučiau, kad atsakymas turėtų būti Biblijoje. Todėl nuėjau į katalikų kleboniją netoli savo namų Filadelfijoje ir susitariau susitikti su kunigu padiskutuoti biblinėmis temomis. Aš vis laukiau, bet jis nepasirodė. Keturis sykius kartą per savaitę ėjau į kleboniją, bet pasikalbėti su kunigu taip ir nepavyko.

Vieną vakarą apimta nevilties žvelgiau į dangų ir meldžiausi: „Aš tavęs nepažįstu. Nežinau, kuri religija tau priimtina, bet žinau — tu ten esi. Prašau, leisk man tave pažinti!“ Neilgai trukus prie mano durų atėjo Jehovos liudytojai.

Retkarčiais matydavau liudytojus pastatančius savo automobilius, išlipančius ir einančius prie žmonių durų. Nors nieko nežinojau nei apie juos, nei kodėl jie lankosi, jų veikla man kėlė smalsumą.

Tą 1961-ųjų dieną, kai apsilankė liudytojai, buvau prislėgta, nes ieškodama Dievo niekur negavau atsakymo. Man bevalant fasadines savo namo duris, priebučio laipteliais užkopė vidutinio amžiaus moteris Mardž Brion ir pasisveikino. Iš pradžių aš net neatsisukau į ją ir neparodžiau jokio dėmesio. Tačiau jai kalbant apie tai, kad žemė bus paversta gražiu rojumi, gaudyte gaudžiau kiekvieną žodį. Galiausiai ji paklausė: „Ar jūs mane girdite?“

 Pakartojau visa, ką ji buvo pasakiusi, taip pat ir iš Biblijos pacituotą Izaijo 55:11. Tada atsisukau, pagriebiau ją už rankos ir pasakiau: „Užeikite!“ Ji davė man Bibliją — pirmąją mano gyvenime — ir pagalbinę priemonę Biblijos studijoms — knygą „Nuo prarastojo iki sugrąžintojo Rojaus“ (From Paradise Lost to Paradise Regained). Be to, ji man pasiūlė reguliariai diskutuoti bibliniais klausimais — būtent tai, ko tikėjausi iš katalikų bažnyčios.

Dukart per savaitę studijuodama Bibliją, dariau greitą pažangą. Netrukus buvau tikra, jog radau tiesą. Labai susijaudinau sužinojusi, jog Dievo vardas — Jehova (Psalmyno 83:18, NW). Įsivaizduojate — tai buvo Dievas, kurį pažinti troškau nuo vaikystės! Be to, sužinojau, kad jo Sūnus Jėzus Kristus nėra kažkokios mistiškos triasmenės dievybės dalis (Jono 14:28). Greitai jau lankiau krikščioniškas Jehovos liudytojų sueigas ir troškau tapti visalaike Biblijos žinios skelbėja.

Svarbūs sprendimai

Dabar manęs laukė pats didžiausias išbandymas. Ar menininkų Viljamo ir Doroti Horlių tandemas turi iširti? Kaip galėčiau tarnauti taikos Dievui ir jo Sūnui, Taikos Kunigaikščiui, menu šlovindama karą? (Izaijo 9:6, NW) Argi Jehova nepažadėjo ‛sustabdyti karus visoje žemėje’? (Psalmyno 46:10 [46:9, Brb]) Tad kodėl reikėtų įamžinti kažką, kam Dievas padarys galą? Be to, argi Izaijas nepranašavo, kad Dievo tauta „perkals savo kalavijus į arklus“ ir nebesimokys kariauti? (Izaijo 2:4) Mąsčiau ir ilgai bei atkakliai meldžiausi. „Daugiau jų dažyti nebegaliu!“ — apsisprendžiau. 1964-ųjų balandžio 25-ąją parodžiau savo pasiaukojimą Jehovai krikštu.

Bilas dažnai kalbėdavo, kaip jis apgailestauja, kad vieną dieną turėsime išsiskirti, nes mirsime. Pradėjusi studijuoti Bibliją, jam sakydavau: „Bilai, Dievo naujajame pasaulyje galėsime gyventi amžinai!“ (Izaijo 25:8; Apreiškimo 21:4, 5) Jis manė, jog aš išprotėjau. Kai paaiškinau, kodėl dažydama kariškas skulptūrėles nebegaliu turėti švarios sąžinės, jis įtūžo ir pagrasino mane paliksiąs. Vėliau jis taip ir padarė.

Bilas vienas pats darė kariškas skulptūrėles dar daug metų. Tačiau jis niekur toli neišvyko ir visuomet rėmė mane bei 1942-aisiais gimusį mūsų sūnų Kreigą. 1988-aisiais Bilas sugrįžo ir mes pragyvenome kartu dar dešimtį metų, iki jo mirties.

Tuo tarpu 1966-aisiais pasiekiau savo tikslą — tapau pioniere. Nuo to laiko niekada nesižvalgiau atgal. Ypatinga palaima buvo studijuoti Bibliją su savo vyresne seserimi. Ji pripažino šį mokymą ir iki šiol tebėra aktyvi liudytoja. Tėvas atidžiai išklausė Biblijos žinią ir per dvi savaites pradėjo lankyti sueigas Karalystės salėje. Būdamas 75-erių jis pasikrikštijo ir liko ištikimas Dievui iki pat savo mirties (mirė sulaukęs 81-erių). Mama irgi pripažino Jehovą savo Dievu, nors mirė dar neapsisprendusi. Jai buvo beveik 94 metai.

Per visus tuos metus aš patyriau daugybę Jehovos, taikos Dievo, palaimų. Dabar, būdama 81-erių, nors man ir sunku vaikščioti, vis dar tarnauju pioniere. Jaučiuosi kaip apaštalas Paulius, kuris rašė: „Aš esu kupinas dėkingumo mūsų Viešpačiui Kristui Jėzui, kuris mane sustiprino ir palaikė tinkamu užimti tarnystę“ (1 Timotiejui 1:12). Kokia tai šlovinga tarnyba! Daugybė tų, su kuriais studijavau Bibliją, pasiaukojo tarnauti mūsų maloningam Dievui.

Iš tikrųjų gaila, kad į Biblijos tiesą atsiliepė ne visa mano šeima. Galbūt laikui bėgant dar kas nors atsilieps. Tačiau man pasitvirtino Jėzaus žodžiai, kad jo sekėjai ‛gaus šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų ir vaikų’ (Morkaus 10:30). Iš tiesų Jehova padarė mane turtingą. Kokia garbė ir džiaugsmas šlovę bei karą iškeisti į Dievą ir taiką!

[Iliustracija 22 puslapyje]

Su generolu L. K. Šepardu jaun. 1954 metais

[Šaltinio nuoroda]

Defense Dept. photo (Marine Corps)

[Iliustracija 23 puslapyje]

(Natūralus dydis)

[Iliustracija 24 puslapyje]

Sulaukusi 81-erių esu ištarnavusi pioniere daugiau kaip 30 metų