Kaip religija išsilaikė

KAI 1941-ųjų birželį nacistinė Vokietija įsiveržė į Rusiją, tarybų valdžia Rusijos stačiatikių bažnyčią buvo beveik sunaikinusi. Tačiau po nacių invazijos valdžia savo požiūrį į religiją ėmė keisti. Kas ją paskatino taip daryti?

Londono karališkojo koledžo šiuolaikinės istorijos profesorius Ričardas Overis savo knygoje Russia’s War—Blood Upon the Snow (Rusijos karas. Kraujas ant sniego) aiškino: „Metropolitas Sergijus — bažnyčios galva — pačią pirmą vokiečių invazijos dieną kreipėsi į tikinčiuosius, ragindamas daryti viską pergalei pasiekti. Per kitus dvejus metus jis išspausdino mažiausiai dvidešimt tris laiškus, kviesdamas savo kaimenę kovoti už bedievišką šalį, kurioje gyvena.“ Todėl, pasak Overio, ‛Stalinas leido religijai vėl klestėti’.

1943-iaisiais Stalinas galiausiai sutiko pripažinti Stačiatikių bažnyčią, paskirdamas Sergijų jos patriarchu. „Bažnyčios vadovai į tai atsakė iš tikinčiųjų rinkdami pinigus tarybinių šarvuočių kolonos fondui, — teigia Overis. — Popai ir kiti šventikai ragino savo parapijiečius rodyti ištikimybę Dievui bei Stalinui.“

 Apie šį Rusijos istorijos laikotarpį rusų religijotyrininkas Sergejus Ivanenka rašė: ‛Oficialiame Rusijos stačiatikių bažnyčios leidinyje „Maskvos patriarchato žurnalas“ Stalinas buvo šlovinamas kaip didžiausias visų laikų bei tautų vadovas ir mokytojas, pasiųstas Dievo išlaisvinti tautas nuo priespaudos, žemvaldžių bei kapitalistų. Tikintieji buvo raginami ginti TSRS nuo priešų iki paskutinio kraujo lašo ir visas savo jėgas skirti komunizmo statybai.’

„Labai vertinami KGB“

Net po 1945-ųjų, pasibaigus II pasauliniam karui, Stačiatikių bažnyčia komunistams tebebuvo naudinga. Harisono Selisburio išleistoje knygoje The Soviet Union: The Fifty Years (Penkiasdešimt Tarybų Sąjungos metų) atskleidžiama, kodėl: „Pasibaigus karui bažnyčios vadovai nusileido Stalino šaltojo karo užsienio politikos reikalavimams.“

Neseniai išėjusioje knygoje The Sword and the Shield aprašoma, kaip bažnyčios vadovai tarnavo tarybinės sistemos interesams. Joje aiškinama, kad patriarchas Aleksijus I, 1945-aisiais pakeitęs patriarchą Sergijų, „veikė išvien su Pasauline taikos taryba — tarybine organizacija, 1949-aisiais įkurta priedangos tikslais“. Knygoje taip pat pažymima, kad jis bei metropolitas Nikolajus „buvo labai vertinami KGB [Tarybų valstybės saugumo komiteto] kaip įtakingi įrankiai“.

Visų nuostabai, 1955-aisiais patriarchas Aleksijus I pareiškė: „Rusijos stačiatikių bažnyčia remia visiškai taikingą mūsų vyriausybės užsienio politiką ne dėl to, kad bažnyčia neva neturi laisvės, bet dėl to, kad tarybinė politika yra teisinga ir atitinka bažnyčios skelbiamus krikščionių idealus.“

Londono laikraščio The Guardian 2000 m. sausio 22 d. numeryje buvo cituojami disidento, stačiatikių kunigo Georgijaus Edelšteino, pasakyti žodžiai: „Vyskupais buvo parenkami tik tie, kurie sutikdavo bendradarbiauti su tarybų valdžia. Jie visi buvo KGB agentai. Puikiai žinoma, kad patriarchas Aleksijus buvo KGB užverbuotas Drozdovo slapyvardžiu. Ir dabar tebesilaikoma tos pačios politikos kaip prieš 20 ar 30 metų.“

 Tarybų valstybės tarnaitė

Apie Stačiatikių bažnyčios santykius su tarybų valdžia žurnalo Life 1959 m. rugsėjo 14 d. numeryje buvo pareikšta: „Stalinas religijai padarė šiokių tokių nuolaidų ir bažnyčia laikė jį kone caru. Išdavikišku stačiatikių bendradarbiavimu rūpinosi speciali vyriausybės ministerija ir komunistai bažnyčia visada naudojosi kaip tarybų valstybės įrankiu.“

Rusijos bažnyčios reikalų žinovas Matjus Spinka 1956-aisiais išleistoje knygoje The Church in Soviet Russia (Bažnyčia tarybų Rusijoje) patvirtino, kad bažnyčia palaikė su valstybe artimus ryšius. „Dabartinis patriarchas Aleksijus, — rašė jis, — savo bažnyčią sąmoningai pavertė valstybės įrankiu.“ Iš tikrųjų Stačiatikių bažnyčia išsilaikė tik tapusi valstybės marionete. ‛Tačiau ar tai jau taip smerktina?’ — galbūt paklausite. Ką gi, pasvarstykite, kaip į tai žiūri Dievas bei Kristus.

Jėzus Kristus savo tikriesiems mokiniams pasakė: „Jūs — ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau.“ Dievo Žodyje aiškiai klausiama: „Jūs, svetimautojos! Argi nežinote, kad draugystė su pasauliu priešinga draugystei su Dievu?“ (Jono 15:19; Jokūbo 4:4) Todėl, kaip rašoma Biblijoje, bažnyčia tapo religine ištvirkėle, su kuria „ištvirkavo žemės karaliai“. Ji pasirodė esanti dalis to, kas Biblijoje vadinama „Didžiąja Babele, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina“ (Apreiškimo 17:1-6).

Kaip išsilaikė liudytojai

Tačiau Jėzus Kristus nurodė, kaip bus atpažįstami jo tikrieji mokiniai, sakydamas: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:35, kursyvas mūsų). Ta meilė, kaip toliau aiškinama knygoje The Sword and the Shield, buvo svarbiausias veiksnys, padėjęs liudytojams išlikti buvusioje Tarybų Sąjungoje. „Jehovistai visokeriopai rūpinasi savo bendratikiais, esančiais [darbo] stovyklose arba tremtyje, siųsdami jiems pinigų, maisto bei drabužių.“

Įkalintiems liudytojams būdavo siunčiama ir dvasinio „maisto“ — Biblijų bei biblinės literatūros. Biblijoje yra ‛Dievo žodžiai’, kurie, pasak Jėzaus, mums reikalingi dvasinei gyvybei palaikyti (Mato 4:4). Slapta įvežti literatūrą į stovyklas būdavo labai rizikinga, nes bet kas, sučiuptas tai darąs, būdavo griežtai baudžiamas.

Helena Celmina, latvė, nuo 1962-ųjų iki 1966-ųjų kalėjo Potmos sunkiųjų darbų stovykloje, Rusijoje. Ji parašė knygą Women in Soviet Prisons (Moterys tarybiniuose kalėjimuose), kurioje aiškino: „Daugelis Jehovos liudytojų nuteisti dešimčiai metų sunkiųjų darbų vien už tai, kad savo namuose turėjo kelis Sargybos bokšto numerius. Kadangi  žmonės buvo areštuojami būtent už šiuos leidinius, visai suprantama, kodėl administracija buvo susirūpinusi bei niršo, kai rasdavo tokios literatūros stovykloje.“

Be abejo, rizikuoti savo laisve bei saugumu teikiant dvasinę pagalbą buvo krikščioniškos meilės įrodymas! Tai labai padėjo liudytojams išlikti, bet buvo ir kitas, dar svarbesnis veiksnys. „Niekas negalėjo suprasti, — pasakoja Helena Celmina, — kaip uždrausta literatūra prasiskverbdavo į šią spygliuota viela aptvertą teritoriją, kurioje žmonės negalėjo laisvai bendrauti.“ Tai atrodė neįmanoma, nes kiekvienas įeinantis į kalėjimą žmogus būdavo kruopščiai apieškomas. „Atrodė, tarsi naktį virš stovyklos skraidytų angelai ir ją mėtytų“, — rašo autorė.

Iš tiesų Dievas pažadėjo, kad jis niekada nepaliks ir neapvils savo tautos. Todėl Jehovos liudytojai buvusioje Tarybų Sąjungoje, kaip ir Biblijos psalmininkas, mielai pripažįsta: „Dievas — mano pagalba“ (Psalmyno 54:6 [54:4, Brb]; Jozuės 1:5). Aišku, liudytojams išsilaikyti buvusioje Tarybų Sąjungoje buvo reikalinga jo pagalba.

Kaip viskas pasikeitė

1991-ųjų kovo 27-ąją Jehovos liudytojai Tarybų Sąjungoje tapo teisiškai pripažinta organizacija, turinčia patvirtintus teisinius įstatus, kuriuose yra tokia deklaracija: „Religinės organizacijos tikslas yra užsiimti religine veikla: skelbti Jehovos Dievo vardą ir pasakoti apie jo meilingą rūpinimąsi žmonija per Jėzaus Kristaus vadovaujamą dangiškąją Karalystę.“

Tarp kitų įstatuose nurodytų religinės veiklos sričių yra šios: viešai skelbti ir lankyti žmones jų namuose, pageidaujančiuosius mokyti Biblijos tiesų, vesti nemokamas Biblijos studijas naudojantis Biblija bei jai studijuoti skirtais leidiniais ir platinti Biblijas.

Per daugiau kaip dešimtį metų, praėjusių nuo dokumento pasirašymo, Tarybų Sąjunga iširo ir religijos padėtis buvusiose 15 tarybinių respublikų pasikeitė iš esmės. Ką galima pasakyti apie religijos ateitį čia, taip pat ir visame pasaulyje?

[Rėmelis 11 puslapyje]

Bažnyčios bendradarbiavimas su tarybų valdžia

1945-aisiais savo knygoje Russia Is No Riddle (Rusija nėra mįslė) Edmundas Stivensas rašė: „Bažnyčia labai saugojosi nekirsti šakos, ant kurios sėdi. Ji puikiai suprato, kad valstybė už parodytą palankumą tikisi, jog bažnyčia tvirtai rems tarybinį režimą ir funkcionuos tam tikruose rėmuose.“

Toliau Stivensas aiškina: „Pagal šimtmečių tradiciją Stačiatikių bažnyčia buvo oficiali valstybės religija, todėl ji labai lengvai prisitaikė prie savo naujo tarybų valdžios bendradarbės vaidmens.“

Kestono institutas kruopščiai ištyrinėjo dabartinio Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarcho Aleksijaus II ir tarybų valdžios ankstesnį abipusį bendradarbiavimą. Instituto ataskaitoje padaryta tokia išvada: „Išdavikiškas Aleksijaus bendradarbiavimas nebuvo jokia išimtis — beveik visi aukštesnieji oficialiai pripažintų religijų vadovai, tarp jų katalikų, baptistų, adventistų, musulmonų ir budistų, buvo KGB užverbuoti agentai. Iš tikrųjų metinėje ataskaitoje, kurioje rašoma apie Aleksijaus užverbavimą, taip pat paminėta daugybė kitų agentų; kai kurie iš jų priklauso Estijos liuteronų bažnyčiai.“

[Rėmelis/iliustracija 12 puslapyje]

Žinios pasiekdavo lagerius

Latvių žurnalistas Viktoras Kalninis didžiąją dalį savo dešimties metų (1962—1972) tremties praleido Mordovijos lageriuose, apie 400 kilometrų į pietryčius nuo Maskvos. 1979-ųjų kovą, imdamas interviu iš Kalninio, Atsibuskite! bendradarbis jo paklausė: „Ar internuoti liudytojai žino, kaip organizacija laikosi Jungtinėse Valstijose arba kitose šalyse?“

„Taip, žino, — atsakė Kalninis, — iš leidinių, kuriuos gauna... Jie rodydavo savo žurnalus netgi man. Aš niekuomet nežinojau, kur literatūra būdavo slepiama; vietą kaskart keisdavo. Tačiau kad lageryje buvo literatūros, žinojo visi... sargybiniai ir Jehovos liudytojai elgėsi tarsi Tomas ir Džeris: vieni stengėsi literatūrą paslėpti, kiti ją surasti!“

Į klausimą „Ar Jehovos liudytojai bandydavo kalbėti su jumis apie savo įsitikinimus?“ Kalninis atsakė: „O, taip! Jų įsitikinimai labai puikiai žinomi. Mes žinome viską apie Armagedoną... Jie daug kalbėdavo apie laiką, kai nebebus ligų.“

[Iliustracija]

Mordovijos lageriuose liudytojai drąsiai dalijosi Biblijos tiesomis

 [Iliustracija 8, 9 puslapiuose]

Vovčiukų šeima 1951-aisiais buvo ištremta į Irkutską (Sibiras); jie iki šiol yra ištikimi krikščionys

[Iliustracija 10 puslapyje]

Dėl bažnyčios paramos tarybinei vyriausybei per II pasaulinį karą Stalinas kurį laiką leido religijai klestėti

[Šaltinio nuoroda]

U.S. Army photo

[Iliustracija 10 puslapyje]

Patriarchas Aleksijus I (1945—1970) pasakė: ‛Tarybinė politika atitinka bažnyčios skelbiamus krikščionių idealus’

[Šaltinio nuoroda]

Central State Archive regarding the film/photo/phono documents of Saint-Petersburg