Nors kurčia ir akla, radau saugią priebėgą

PAPASAKOJO DŽENIS ADAMS

Gimiau beveik kurčia, bet išmokau gyventi girdinčiųjų pasaulyje. Tačiau studijuodama institute išgirdau baisią žinią — aš apaksiu. Geranoriškas šios mokyklos konsultantas davė man straipsnį apie gyvenimą tamsoje ir tyloje. Iškart dėmesį prikaustė viena mintis, — aklas kurčiasis yra vienišiausias žmogus pasaulyje. Iš akių pasipylė ašaros.

GIMIAU 1954-ųjų liepos 11 dieną Di Moine (Ajovos valstija, JAV); buvau vienturtė Deilo ir Filis Den Hartogų duktė. Mano tėvai nežinojo, kad abudu yra nešiotojai genetinės ligos, dėl kurios vaikas gimsta kurčias ir ilgainiui apanka.

Iš pradžių tėvai nieko bloga neįtarė, nes šiek tiek girdėjau žemo tono garsus ir kartais į juos reaguodavau. Tačiau man nepradėjus kalbėti tėvai išties sunerimo. Galiausiai, kai buvau maždaug trejų metų, gydytojas nustatė, jog esu kurčia.

Ta žinia pribloškė tėvus. Vis dėlto jie nusprendė, kad turiu gauti kuo geresnį išsilavinimą. Mane nuvedė į puikų neprigirdinčiųjų darželį. Kadangi beveik nieko negirdėjau, man buvo labai sunku. Iš nusivylimo dažnai daužydavau į sieną galvą.

Specialioji mokykla

Tėvai nusprendė išsiųsti mane į Sent Luiso (Misūrio valstija) centrinį kurčiųjų institutą. Nors mokslai kainavo brangiai ir buvo skaudu išsiskirti (buvau tik penkerių), jie manė, kad tai laiduos man sėkmingą ir laimingą gyvenimą. Tuo metu aš negalėjau susikalbėti su savo tėvais.

Stebėjau, kaip mama krauna į lagaminą drabužius. Kelionė automobiliu truko, rodos, visą amžinybę. Prisimenu, kad mokykloje pamačiusi mergaites be mamų pagalvojau: „Kaip gerai, man nereikės čia likti, nes turiu mamą ir tėtę.“ Kai atėjo laikas išsiskirti, tėvai mėgino paaiškinti, kad atvažiuos po kelių mėnesių. Tvirtai į juos įsikibusi verkiau. Auklėtojai net teko mane atplėšti nuo tėvų, kad jie galėtų išvykti.

Jaučiausi pamesta. Pirmąją naktį mokykloje praleidau drauge su kitomis mergaitėmis; mėginau paguosti vieną verkiančią mergytę neva kalbindama ją, nors iš tiesų kalbėti nemokėjau. Auklėtoja mane subaudė ir, kad nemėgintume bendrauti, tarp mūsų visam laikui pastatė pertvarą. Vienatvė buvo nepakeliama.

 Po kurio laiko supratau, kodėl patekome į tą mokyklą, — visos buvome kurčios. Nors tėvai tikriausiai mane mylėjo, maniau, jog dėl nesėkmės darželyje kalta buvau pati. Šįkart pasiryžau gerai mokytis ir vieną dieną grįžti namo.

Mokymas čia buvo puikus. Nors negalėjome vartoti gestų kalbos, mus asmeniškai mokė skaityti iš lūpų ir kalbėti, taip pat visų kitų įprastoje mokykloje dėstomų dalykų. Atrodo, daugelis vaikų nesugebėjo išmokti skaityti iš lūpų, bet man pavyko, todėl pasijutau labai laiminga. Naudodamasi klausos aparatu bei sekdama lūpų judesius, galėjau suprasti mano ausis pasiekiančią prislopintą žmonių kalbą. Dauguma girdinčių žmonių ėmė suprasti mano pagerėjusią, nors ir netobulą, tartį. Tėvus bei mokytojus labai nudžiugino šie laimėjimai. Vis dėlto ilgėjausi namų.

Kiekvieną vasarą meldžiau tėvus leisti pasilikti namie ir eiti į mokyklą Ajovos valstijoje, tačiau čia nebuvo specialių programų kurtiems vaikams. Grįžusi į institutą iš mamos kasdien gaudavau laišką, kuriame rasdavau po vieną kramtomosios gumos plokštelę. Kaip branginau tokią motinos meilę! Gumą, užuot iškart sukramčiusi, pasidėdavau. Ji ypač džiugindavo užslinkus liūdesiui.

Namuose, tačiau užgriūva bėdos

Tėvai parsivežė mane namo, kai buvau dešimties. Jaučiausi tokia laiminga ir saugi su savo šeima! Pradėjau lankyti vietinę specialią mokyklą vaikams su klausos sutrikimais. Netrukus mane perkėlė į normalių vaikų klasę, nes neblogai skaičiau iš lūpų ir aiškiai kalbėjau. Bet čia užklupo sunkumai.

Instituto bendrabutyje kurti bendraamžiai mane pripažino. Tačiau dabar, prireikus vienu metu bendrauti iškart su keliais pašnekovais, nespėjau sekti jų lūpų. Jaučiausi atstumta. O taip norėjos būti pripažintai!

Todėl ėmiau siekti vaikinų dėmesio ir taip patekdavau į kompromituojančias situacijas. Nežinojau, kaip paprieštarauti. Keturiolikos metų mane išprievartavo, tačiau niekam apie tai nesakiau. Nors tėvai visuomet rūpinosi manimi ir mylėjo, jaučiausi vieniša ir bejėgė.

Tiesa, galėjau klausytis muzikos, nes truputį girdėjau, bet mano pasirinkimas buvo netinkamas. Klausiausi triukšmingo narkotikus propaguojančio roko. Be to, pradėjau nuolat vartoti marihuaną ir dariausi vis uždaresnė. Prisimindama savo elgesį per tuos audringus metus bei skausmą, kurį jis sukėlė mano šeimai bei man pačiai, tebejaučiu sąžinės graužatį.

Stengiuosi pagerinti savo gyvenimą

Visą tą laiką troškau mokytis bei kurti. Nuolat skaičiau, tapiau, siuvau ir siuvinėjau. Troškau geresnio gyvenimo, o ne tokios ateities, kokia laukė mano draugų narkomanų. Todėl įstojau į netoli namų buvusį universitetą studijuoti meno. Maždaug tuo pat metu ėmiau mokytis gestų kalbos, nes jaučiausi atskirta nuo visuomenės ir tai mane slėgė.

Paskui perėjau į Ročesterio (Niujorko valstija) valstybinį technikos institutą kurtiesiems mokytis keramikos. Nors regėjimas silpo, — šio fakto niekaip nenorėjau pripažinti, — maniau einanti teisinga linkme. Bet mokyklos konsultanto žodžiai, kad netrukus apaksiu, privertė mane susimąstyti.

Mokykla negalėjo patenkinti mano poreikių, todėl turėjau ją palikti. Ką darysiu dabar? Žinia, kad greitai apaksiu, nuliūdino, tačiau vis tiek nusprendžiau pamėginti  gyventi savarankiškai ir netapti, kaip buvo rašoma konsultanto duotame straipsnyje, „vienišiausiu žmogumi pasaulyje“. Grįžau namo į Ajovą mokytis Brailio rašto ir naudotis baltąja lazdele, kad galėčiau nevaržomai judėti.

Vašingtone

Vašingtono (Kolumbijos apygarda) Galodeto universitetas yra vienintelė pasaulyje aukštoji humanitarinių mokslų mokykla, pritaikyta kurtiems ir akliems studentams. Aš perėjau ten ir 1979 metais baigiau ją su pagyrimu. Didžiavausi šiais savo laimėjimais.

Vis dėlto jaučiausi atskirta nuo bendraamžių. Kai jau buvau išmokusi gestų kalbą, kad tik jausčiausi priklausanti kurčiųjų bendruomenei, ėmė silpti regėjimas. Vartoju tą pačią gestų kalbą kaip ir kiti kurtieji, tačiau, kad galėčiau juos suprasti, turiu ant jų rankų uždėti savąsias. Dėl tokio nepatogumo kai kurie kurtieji ėmė manęs vengti. Pradėjau abejoti, ar išvis kada nors pritapsiu prie kokios nors žmonių grupės.

Tikrosios religijos paieškos

Vaikystėje religija neatnešė man paguodos. Nors aukštojoje mokykloje eidavau į tikybos paskaitas, daugybė klausimų taip ir liko neatsakyti. Atsakymų ieškoti nenustojau ir baigusi mokyklą. Tokia padėtis mane slėgė, todėl ėmiau melsti Dievo pagalbos.

1981-aisiais grįžau į Galodeto universitetą profesinės reabilitacijos magistro laipsniui gauti. Nuolat meldžiau Dievo padėti rasti tikrąją bažnyčią. Keli žmonės siūlėsi nusivesti į savąją, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių to nepadarė. Tuomet sutikau Bilą, kuris buvo girdintis ir taip pat siekė magistro laipsnio. Jis atsitiktinai sužinojo, jog aš irgi domiuosi Biblija, ir pasakė, kad iš Jehovos liudytojų jis sužino visokių įdomių dalykų.

Iš pradžių pamaniau: Jehovos liudytojai yra kažkokia žydų sekta — tokią nuomonę turėjo daugelis kurčiųjų. Bilas užtikrino, jog tai netiesa, ir pasiūlė nueiti į vieną jų sueigą, nes taip esą geriausia juos pažinti. Visai nenorėjau ten vykti, bet prisiminiau savo maldą. Nenoromis sutikau ir iškėliau vieną sąlygą: sėdėsime paskutinėje eilėje, kad vos pajutę spaudimą galėtume pasprukti.

Jaučiausi kaip namie

Kai vykome į sueigą, labai jaudinausi. Abu vilkėjome mėlynus džinsus ir flanelinius marškinius. Džiaugiausi, kad truputį pavėlavome ir todėl prieš sueigą nereikėjo su niekuo bendrauti. Kadangi nieko nemačiau ir negirdėjau, Bilas man viską iki smulkmenų išvertė. Nors ne viską supratau, įspūdį paliko du dalykai: pirmiausia tai, jog kalbėtojas dažnai naudojosi Biblija, ir dar — kad vaikai sėdėjo su tėvais ir uoliai dalyvavo sueigoje. Po programos buvome šiltai ir visai neįkyriai sveikinami, nepaisant mūsų aprangos bei kitokios rasės.

Karalystės salėje mes buvome vieninteliai baltieji. Nors nemaniau esanti nusiteikusi prieš juodaodžius, iš pradžių  jaučiausi nejaukiai. Tačiau biblinė tiesa buvo per daug įdomi, kad tai man sukliudytų. Ėmėme nuolat lankyti sueigas. Man buvo nelengva, nes tame susirinkime nebuvo kurčiųjų. Tad išgirdę, jog yra susirinkimas, kuriame lankosi keli kurtieji, perėjome tenai. Ir vėl naujajame susirinkime buvome vieninteliai balti žmonės. Vis dėlto čia jautėmės kaip namuose.

Sutikome studijuoti Bibliją. Pagaliau į mano klausimus buvo atsakyta. Tiesa, ne visuomet iškart suprasdavau tuos Raštu pagrįstus atsakymus, bet po ilgų tyrinėjimų ir apmąstymų Biblijos tiesos darėsi aiškesnės. Pirmąkart gyvenime pajutau Jehovos, kaip tikrojo Dievo, artumą. Tuo pat metu labai suartėjau su Bilu. Žinojau, kad jam patinku, tačiau nustebau, kai jis pasipiršo. Mielai sutikau tekėti. Bilas buvo pakrikštytas netrukus po mūsų vestuvių, o aš — keliais mėnesiais vėliau, 1983-iųjų vasario 26-ąją.

Randu taip trokštamą saugią priebėgą

Iš pradžių maniau liksianti atskirta, nes susirinkime buvo vos pora kurčių žmonių, o ir tie su aklu kurčiuoju susikalbėti nemokėjo. Nors čia vyravo meilinga ir šilta atmosfera, pradžioje negalėjau tiesiogiai bendrauti su bendratikiais. Tai mane liūdino. Dažnai jausdavausi prislėgta ir vieniša. Tačiau malonus dvasinių brolių bei seserų elgesys paliesdavo mano širdį ir pakeldavo nuotaiką. Bilas irgi skatino mane tęsti tarnybą ir melsti Jehovos atvesti daugiau kurčiųjų į susirinkimą.

Nutariau įsigyti šunį vedlį, kad būčiau savarankiškesnė. Be to, šuo padėjo atsikratyti vienatvės jausmo. Kai Bilas dirbdavo, galėdavau nueiti į Karalystės salėje rengiamas skelbimo tarnybos sueigas. Per daugelį metų turėjau net keturis šunis vedlius ir kiekvienas jų buvo lyg šeimos narys.

Nors šuo būdavo naudingas, troškau daugiau bendrauti su žmonėmis. Ilgainiui Jehova palaimino mūsų pastangas pradėti studijuoti su kurčiaisiais Bibliją. Susidomėjimas buvo toks didelis, jog Vašingtone buvo sudarytas gestų kalba kalbančiųjų susirinkimas. Pagaliau galėjau bendrauti su visais susirinkimo nariais!

Bilas tapo vyresniuoju, o paskui buvo paskirtas to naujo susirinkimo pirmininkaujančiuoju prižiūrėtoju. Džiaugiausi galėdama studijuoti Bibliją su kurčiaisiais bei aklais kurčiaisiais, kurių daugelis dabar ištikimai tarnauja Jehovai. Be to, gestų kalbos mokiau girdinčias seseris, kad šios galėtų veiksmingiau skelbti kurtiems žmonėms.

Išbandymų metas

1992 metais dėl jaunystėje patirtos prievartos mane apėmė sunki depresija. Porą metų buvo sukaustęs neveiklumas. Jaučiausi tikra invalidė, ne tiek dėl savo kurtumo ir aklumo, kiek dėl nuolatinio emocinio nestabilumo. Dažnai atrodydavo, jog nepajėgsiu nueiti į sueigą ar tarnybą. Tada melsdavau Jehovą jėgų likti ištikima. Todėl per tuos niūrius metus retai kada praleisdavau sueigas ir reguliariai eidavau į tarnybą (Mato 6:33).

1994-aisiais persikėlėme į Vankuverį (Britų Kolumbija, Kanada) padėti suburti kitą gestų kalba kalbančiųjų susirinkimą. Persikelti buvo nelengva. Teko palikti pažįstamą miestą, daug brangių draugų. Nors mane tebekamavo depresija ir nerimas, viskas nublanko prieš džiaugsmą matant Vankuveryje besikuriantį naują susirinkimą. O susiradusi puikių draugų vėl pasijutau lyg namie.

 Mylinčio Tėvo palaimos

1999 metais mudu su vyru bei kiti du liudytojai šešias savaites viešėjome Haityje, kur skelbėme kurtiesiems. Bendradarbiaudami su tenykščiu Jehovos liudytojų filialu, susirinkimo nariams surengėme gestų kalbos pamokas, paskui skelbėme drauge su jais kurtiems žmonėms ten, kur dar beveik nebuvo skelbta. Per kelias savaites su susidomėjusiais kurčiaisiais buvo pradėta per 30 Biblijos studijų! Namo grįžau dvasiškai atsigavusi ir 1999-ųjų rugsėjį pradėjau tarnauti reguliariąja pioniere. Jehovos, brangaus vyro ir draugiško susirinkimo padedama neleidžiu depresijos priepuoliams atimti džiaugsmo.

Jau daug metų jaučiu Jehovos meilę bei švelnumą (Jokūbo 5:11). Jis rūpinasi visais savo žmonėmis ir ypač tais, kurie turi ypatingų poreikių. Per jo organizaciją gavau Brailio raštu išleistą „Šventojo Rašto Naujojo pasaulio vertimą“ bei daugelį kitų leidinių Biblijai studijuoti. Mane džiugina gestų kalba rengiami kongresai ir asamblėjos. O kad gaučiau naudos iš visų sueigų, susirinkimo nariai mielai padeda rodydami gestus mano rankose. Net būdama neįgali radau saugią priebėgą Jehovos tautoje. Aš ne tik gaunu, bet ir pati duodu, o tai teikia didelį džiaugsmą (Apaštalų darbų 20:35).

Laukiu Jehovos naujojo pasaulio, kuriame atgausiu klausą ir regą. Be to, nesu vienišiausias žmogus pasaulyje, nes turiu šeimą, kurią sudaro milijonai dvasinių brolių ir seserų visame pasaulyje. Visa tai turiu Jehovos, pažadėjusio niekad manęs nepamesti ir neapleisti, dėka. Taip, nepaisydama visų išbandymų, tvirtinu: „Jehova mano padėjėjas — aš nebijosiu“ (Hebrajams 13:5, 6; NW).

[Iliustracija 23 puslapyje]

Sesuo mano rankoje rodo gestus

[Iliustracija 23 puslapyje]

Su savo vyru Bilu šiandien