Keliaujame po Ganą

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO GANOJE

BRĖKŠTA rytas, sklaidosi migla, o mums priešaky — 80 kilometrų negrįsto kelio. Juo pamažėle riedame į Molės nacionalinį parką, įsikūrusį Ganoje, Šiaurės srityje. Pro šalį slenka pievos, krūmynai, žemaūgiai medžiai. Kartais pravažiuojame kokį kaimuką, pristatytą molinių trobelių šiaudiniais stogais.

Štai mes jau Damonge — judriame provincijos miestelyje. Koks kontrastas! Čia daug parduotuvių, asfaltuotos gatvės, didelis eismas. Vaikai, apsivilkę rudomis ar smėlinėmis uniformomis, skuba į mokyklą. Moterys spalvingais drabužiais nešioja ant galvų visokius nešulius: malkas, maistą, vandens sklidinus indus. Pypsi lengvieji automobiliai ir sunkvežimiai, visur šmėkščioja dviratininkai. Mums dar liko važiuoti 20 kilometrų.

Molės nacionaliniame parke

O štai ir parkas. Mūsų gidas Zacharijas paaiškina, kad Molės gamtos rezervatas įkurtas 1971 metais ir užima 4840 kvadratinių kilometrų plotą. Parke užregistruotos 93 žinduolių, 9 varliagyvių, 33 roplių rūšys. Čia esama liūtų, leopardų, dėmėtųjų hienų, civetų, dramblių, antilopių bongų, raudonųjų buivolų, karpuočių, vandeninių ožių, dukerių, genetų, galvijinių antilopių, mangustų, pavianų ir kitokių beždžionių, arklinių antilopių, dygliatriušių, krokodilų, gyvačių, net pitonų. O paukščių — daugiau kaip 300 rūšių.

Vos spėdami gintis nuo alkanų musių, mes iki kelių brendame per žolę ir greit prieiname antilopių bandą. Iš pradžių antilopes įžiūrėti sunku, nes jų tokia spalva, kad susilieja su aplinka. Mes įsistebeilijame į jas, jos — į mus. Nebežinia, katrie  čia turistai, katrie — reginys. Mums fotografuojant, staiga kažkas dešinėje garsiai sušnarpščia, net krūptelim. Didelis vandeninis ožys, supykęs, kad trikdome ramybę, nušuoliuoja į brūzgynus.

Po aukštu medžiu pamatome keturis dramblius milžinus. Straubliais nulenkę šakas jie čiaumoja gležnus lapus. Prieiname arčiau ir, kai mus skiria vos 10 metrų, Zacharijas paragina fotografuoti, o pats suduoda per šautuvo buožę. Drambliai, išgirdę žvangtelėjimą, pasitraukia nuo medžio ir kuo geriausiai mums pozuoja. Netoliese jie randa purviną balą maudynėms. Zacharijas pasakoja, kad iš prigimties juodi drambliai kartais „persidažo“ raudonai ar rudai — žiūrint, kokios spalvos purve murkdosi.

Dar kiek paėjėję dairomės po parką. Čia auga gražuolės akacijos ir afrikiniai sviestmedžiai. Atgal pasukame tuo pačiu taku kaip ir drambliai. Jie tebėra vos už kelių metrų. Didžiausiasis pakelia ausis, nutaiso  kovingą pozą ir žengia tiesiai į mus. Nejaugi puls?

Zacharijas liepia nesijaudinti, bet vis tiek nusiima nuo peties šautuvą ir veda mus į šalį nuo dramblių tako. Toliau taip ir einame: gidas pasiruošęs šautuvą, mes — fotoaparatus. Dar valandėlė ir dingstame drambliams iš akiračio.

Zacharijas aiškina, kad parko drambliai yra pripratę prie žmonių ir kai kurie net patys arčiau prieina. Dažniau sutinkamiems drambliams gidai duoda vardus. Vieną jie vadina Gumbuočiu, mat jam ant odos yra didelis gumbas. Kitą praminė Nenuorama, nes gąsdindavo turistus.

Dabar sutinkame būrelį pavianų. Žiūrime, kaip jie supasi medžiuose ir laksto ant žemės. Gidas mums rodo patelę, nešiojančią du mažylius — vieną ant nugaros, kitą prie krūtinės. Pasirodo, tai dvynukai.

Tikrai, šiandien gamtoje daug ko prisižiūrėjome. Zacharijas pasakoja, kad sausuoju metų laiku, nuo balandžio iki birželio, reikia laukti tiesiog prie gėryklų ir pamatysi daug žvėrių. Troškulio genami, jie čia eina pulkais. O važinėdamas po parką visureigiu sutiksi dar daug kitų gyvūnų, pavyzdžiui, buivolų ir liūtų.

Jau metas pietauti. Kol valgome, didelis pavianas įsitaiso šalia, sunkvežimiuko kėbule, ir begėdiškai spokso į mano pietus. Čia pat praeina dar keletas pavianų, antilopių ir vienas karpuotis, paskui ant gretimos kalvelės pasirodo keturi drambliai. Kaip paprasta — žvėrys patys prisistato pozuoti!

Turguje

Molės nacionaliniame parke mes labai trumpai tepabuvome, o dabar vėl dvi valandas važiuojame negrįstais keliais, šįkart — į Solą, provincijos miestelį, kur gyvena lobiai, žemdirbių gentis.  Jų moterys turi keistą paprotį dirbtinai pasididinti lūpas. Nors dabar tradicija nyksta, o jaunos merginos mieliau taikosi prie šiuolaikinės civilizacijos, daugelis moterų vis dar didžiuojasi storomis lūpomis. Iš tiesų būtų įžeidimas lobių moteriai pasakyti, kad jos lūpos plonos kaip vyro.

Atvažiavę einame į kaimo turgų. Stoginės čia padarytos iš medžio šakų, dengtos šiaudais. Tarp juodų afrikiečių turguje stovi vienas baltaodis. Pakalbiname jį ir sužinome, kad jis neseniai atvyko versti Biblijos į lobių kalbą. Jis apsigyveno gretimame kaime tarp lobių, kad išmoktų sklandžiai kalbėti jų kalba. Tai man primena Robertą Mofatą, XIX amžiuje pradėjusį tarnauti misionieriumi tarp pietinės Afrikos gyventojų setsvanų ir išvertusį Bibliją į jų kalbą.

Ant suolelio vienoje turgaus stoginių sėdi lobių senutė storomis lūpomis. Dvi medinės plokštelės, dydžio sulig nykščio nagu, boluoja įstumtos į plyšelius viršutinėje ir apatinėje lūpoje. Norėčiau ją nufotografuoti, bet, vos pakeliu fotoaparatą, ji nusisuka. Vienas mano bendrakeleivis paaiškina, kad, senų lobių įsitikinimu, fotografavimas kenkia sielai.

Kai grįžtame nakvoti į Solą, aš mąstau, kokia išmintis ir įvairovė matoma Dievo kūryboje. Jis nuostabiai padarė ir žmones, ir gyvūnus. Teisingai psalmininkas sakė: „Viešpatie, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei! Tavo kūrinių pilna žemė“ (Psalmyno 104:24).

[Žemėlapis 14, 15 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

GANA

[Iliustracija 14 puslapyje]

Karpuotis

[Iliustracija 14 puslapyje]

Dėmėtoji hiena

[Iliustracija 15 puslapyje]

Dramblys

[Iliustracija 15 puslapyje]

Begemotai

[Iliustracija 15 puslapyje]

Antilopių kaimenė

[Iliustracija 16 puslapyje]

Pavianų patelė, nešina dviem mažyliais

[Iliustracija 17 puslapyje]

Galvijinė antilopė

[Iliustracija 17 puslapyje]

Turgus