Jaunimas klausia:

Kaip man susidraugauti su seneliais?

„Ir vienas, ir kitas mano senelis — dideli pasakoriai. Klausydamasis jų, geriau susivokiu savo paties mintyse“ (Džošua).

ANKSČIAU šeimose būdavo įprasta kelioms kartoms gyventi drauge — dažnai po vienu stogu. Vaikaičiai artimai bendraudavo su seneliais.

Šiais laikais dažnas jaunuolis gyvena toli nuo senelių. Be to, vis daugiau šeimų išyra. Laikraščio The Toronto Star žodžiais, „dėl skyrybų kenčia ir seneliai, nebegalėdami pasimatyti su mylimais vaikaičiais“. Esama ir kitokių kliūčių. Daugeliui jaunuolių vyresni žmonės ne autoritetas, o jų pasaulėžiūra, vertybės ir interesai, esą, beviltiškai pasenę. Ką tai reiškia? Ogi didžiuma jaunimo nėra artimi su seneliais, nors galėtų būti.

Kaip apmaudu! Ankstesniame šios serijos straipsnyje kalbėjome, jog draugauti su seneliais, ypač su dievobaimingais, — naudinga ir gera. * Paauglė, vardu Rebeka, apie savo senelius sako: „Visada galim kartu pasijuokti.“ Panašiai kalba jaunasis Piteris: „Aš nebijau jiems pasakyti, kaip jaučiuosi ar kokie mano planai. Kartais jų varžausi mažiau negu tėvų. Manau, kad galiu pasikalbėti su seneliais apie bet ką.“

O kaip tu? Galbūt draugavai su seneliais, kai buvai mažas, bet dabar jau esi paauglys ir nuo jų atitolai. Jei iš tiesų taip nutiko, paklausyk Biblijos patarimo iš 2 Korintiečiams 6:11-13 ir ‛praplėsk savo širdį’, būk jiems draugiškesnis. Tačiau nuo ko pradėti?

Imkis iniciatyvos

‛Praplėsti savo širdį’ reiškia kai ką daryti kitų žmonių labui. Štai Biblijoje rašoma: „Neatsakyk geradarystės tam, kuriam dera ją padaryti, kai tavo ranka tai pajėgia“ (Patarlių 3:27, Brb). Kada buvai mažesnis, tavo „ranka“ vargu ar pajėgė daug padaryti dėl senelių. Bet dabar tu  paūgėjai, gal net visai suaugai. Tad pasistenk!

Pavyzdžiui, jei seneliai gyvena netoliese, nepamiršk vis užsukti pas juos. Nuobodu? Jei sėdi žodžio nepratardamas, tikriausiai nuobodu. Todėl pradėk pokalbį! Apie ką šnekėtis? Čia tiktų Biblijos principas iš Filipiečiams 2:4, kur liepiama ‛žiūrėti kiekvienam ne savo naudos, bet kitų’. Domėkis seneliais. Tegul jie papasakoja, kas jiems rūpi. Kaip jie jaučiasi? Ką veikia? Jie mielai pasidalintų prisiminimais. Paklausk apie jų jaunas dienas. Koks jaunystėje buvo tavo tėtis arba mama? Jei seneliai krikščionys, pasidomėk, kaip juos patraukė Biblijos tiesa.

Seneliai dažniausiai būna tikri šeimos „istorikai“, jiems vienas malonumas pradžiuginti tave įdomiais pasakojimais. Kodėl gi nepaversti visko pramoga? Paimk iš senelių interviu ir pasižymėk, ką jie pasakos, gal net įrašyk į garsajuostę arba vaizdajuostę. Jei nežinai, ko klausti, paprašyk tėvų, kad padėtų sugalvoti tinkamų klausimų. Turbūt sužinosi daug nauja ir geriau suprasi senelius, tėvus, net pats save. „Ir vienas, ir kitas mano senelis — dideli pasakoriai, — sako Džošua. — Klausydamasis jų, geriau susivokiu savo paties mintyse.“

Bet nepamiršk: seneliams įdomu ir kaip tu gyveni, ką veiki. Pasakodamas apie save, įsileistum juos į savo vidinį pasaulį. Be abejo, tai suartintų. Vienas jaunuolis iš Prancūzijos, vardu Igoris, sako: „Mudviem su močiute patinka kavinėje gurkšnoti arbatą ir šnekučiuotis, kaip einasi.“

Ką veikti kartu?

Jeigu jau pasišnekat, galėtumėt ir ką nors veikti drauge. Truputį pamąstyk ir lengvai sugalvosi įvairiausių užsiėmimų. Štai paklausykim jaunosios Daros: „Abi močiutės mokė mane šeimininkauti virtuvėje, konservuoti maistą, kepti, prižiūrėti augalus, tvarkytis sode.“ Eimi kartu su seneliais dalyvauja šeimos vakaronėse, kartu važiuoja atostogauti. Būna ir labai veiklių senelių, — nelygu amžius. Aaronui patinka su močiute žaisti golfą. Džošua su seneliu eina žuvauti arba ką nors meistrauja namuose.

Jei tavo seneliai Jehovos garbintojai, būtų ypač smagu su jais daryti ką nors Jehovos šlovei, pavyzdžiui, mokyti žmones iš Biblijos. Igoris su močiute nuvyko Lenkijon į tarptautinį Jehovos liudytojų sambūrį. „Tai nepamirštamas įvykis, mums iki šiol malonu jį prisiminti“, — sako Igoris. Tiesa, ne visi seneliai tokie žvalūs, bet, šiaip ar taip, leisti su jais laiką verta.

Dvasinis paveldas

Bibliniais laikais viena moteris, Loidė, labai padėjo savo vaikaičiui Timotiejui išaugti pavyzdingu Dievo vyru (2 Timotiejui 1:5). Nenuostabu, kad ir šiandieną daugelis krikščionių panašiai ugdo vaikaičius. Džošua apie savo senelius sako: „Jie tarnavo Jehovai dar tada, kai aš nebuvau gimęs, todėl labai gerbiu juos ne vien kaip senelius, bet ir kaip ištikimus Dievo garbintojus.“ Eimi sako: „Mano seneliai visada pabrėžia, kokie jie laimingi matydami mane ištikimai tarnaujančią Jehovai. Jų geras pavyzdys ir uoli pionieriaus [visalaikio evangelisto] tarnyba skatina mane pačią ištvermingai tarnauti pioniere.“

Krisas pripažįsta: „Būtent močiutė mane labiausiai paskatino studijuoti ir daryti pažangą.“ Jis dar priduria: „Niekada  nepamiršiu jos žodžių, kad ‛dėl Jehovos turime stengtis visomis išgalėmis’.“ Pedrui augti dvasiškai irgi ypač padėjo seneliai. „Jų patirtis man buvo labai naudinga. Seneliai visada imdavosi mane į skelbimo tarnybą, ir už tai esu dėkingas“, — sako Pedras. Taip, draugystė su dievobaimingais seneliais yra stipri paskata tarnauti Dievui.

Jei seneliai gyvena toli

O jei seneliai gyvena toli? Jeigu tik leidžia aplinkybės, stenkis vis apsilankyti pas juos. Ir tarpais tarp viešnagių būtinai palaikyk ryšius. Ornanas su seneliais pasimato vos tris kartus per metus, bet štai ką jis sako: „Skambinu jiems kiekvieną sekmadienį.“ Dara irgi gyvena toli nuo senelių. „Jie domisi mano gyvenimu, ir beveik kas savaitę mes vieni kitiems skambiname arba siunčiame laiškelius elektroniniu paštu“, — sako ji. Elektroninis paštas bei telefonas — geros priemonės, bet nenuvertink ir senamadiško, ranka rašyto laiško. Daug jaunuolių nustemba sužinoję, kad seneliai išsaugojo visus jų laiškus, rašytus nuo mažumės. Laiškai būna ne kartą skaitomi ir tampa tikra brangenybe. Tad būtinai rašyk!

Paprastai seneliai labai myli vaikaičius (Patarlių 17:6). Ar seneliai gyventų čia pat, ar toli, esama daug būdų, kaip su jais susidraugauti ir išsaugoti tą draugystę. Tik negailėk pastangų!

[Išnaša]