Katedros — monumentai Dievui ar žmonėms?

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO PRANCŪZIJOJE

TAI, kas įvyko Maskvoje, galima pavadinti prikėlimu. Kristaus Gelbėtojo katedra, 1931 metais nuversta Stalino liepimu, atstatyta ir jos auksiniai kupolai vėl švyti Rusijos dangaus fone. Darbininkai pagaliau užbaigė katedrą ir Evrės mieste, netoli Paryžiaus. Tai vienintelė katedra, pastatyta Prancūzijoje per visą XX amžių. Ji užbaigta praėjus vos keletui metų po Madrido Almudenos katedros pašventinimo. O kaip su Niujorko Šv. Jono Dieviškojo katedra? Statyboms užtrunkant jau daugiau kaip 100 metų, ji dažnai vadinama Šv. Jono Neužbaigtojo vardu. Vis dėlto tai viena didžiausių pasaulio katedrų. Jos plotas — daugiau kaip 11000 kvadratinių metrų.

Milžiniškos katedros daugelyje krikščioniškojo pasaulio miestų išsiskiria iš visos panoramos. Tikintiesiems jos yra tikėjimo Dievu paminklai. Netgi nereligingi žmonės vertina jas kaip meno kūrinius ar puikius architektūros pavyzdžius. Vis dėlto žiūrint į tokius prašmatnius ir dažnai nepaprastai brangius garbinimo pastatus kyla pagrįsti klausimai: kodėl ir kaip jie buvo pastatyti? kokia jų paskirtis?

Kas yra katedra?

Po Kristaus mirties jo mokiniai, susibūrę į susirinkimus, daugiausia rinkdavosi privačiuose namuose (Filemonui 2). Dešimtmečius šiais susirinkimais rūpinosi dvasingi „vyresnieji“ (Apaštalų darbų 20:17, 28; Hebrajams 13:17). Tačiau išmirus apaštalams prasidėjo atkritimas nuo tikrosios krikščionybės (Apaštalų darbų 20:29, 30). Per laiką kai kurie vyresnieji ėmė manyti esą aukštesni už kitus ir juos pradėta laikyti vyskupais — kelių susirinkimų prižiūrėtojais, nors Jėzus buvo perspėjęs to saugotis (Mato 23:9-12). Žodis „bažnyčia“ iš pradžių reiškė pačius krikščionis, o vėliau juo imta vadinti jų garbinimo vietas — pastatus. Netrukus kai kurie vyskupai panoro bažnyčių, atitinkančių jų rangą. Taip atsirado terminas „katedra“ — vyskupo bažnyčia.

Šis terminas kilo iš graikų žodžio kathedra, reiškiančio „kėdė“. Taigi katedra buvo vyskupo sostas, jo žemiškosios valdžios simbolis. Iš šios katedros vyskupas vadovaudavo jam priklausančiai vyskupijai.

„Katedrų amžius“

325 m. e. m. Nikėjos susirinkimas oficialiai leido tokioms vyskupijoms kurtis miestuose. Nuo tol, Romos valstybės remiami, vyskupai iš valdžios dažnai gaudavo dovanų didžiulius žemės sklypus. Be to, jų žinion perėjo daug pagonių garbinimo vietų. Romos imperijai žlugus, bažnytinės struktūros išliko. Jos stiprėjo ir  viduramžiais pasidarė vyraujančios. Tas laikotarpis, prancūzų istoriko Žoržo Diubi žodžiais, tapo „katedrų amžiumi“.

Per VII—XIV šimtmečius gyventojų Europoje patrigubėjo. Šis demografinis poslinkis pirmiausia buvo naudingas klestintiems miestams. Taigi šiuose miestuose įsikūrusios turtingiausios vyskupijos turėjo itin palankias sąlygas statytis milžiniškas katedras. Kodėl? Todėl, kad didingi projektai galėjo būti įgyvendinti tik ten, kur nuolat plaukdavo pinigai!

Kitas veiksnys, skatinęs katedrų statybą, buvo plintantis Mergelės Marijos bei relikvijų garbinimas, ypač įsigalėjęs XI ir XII amžiuje. Vyskupai skatino tokį garbinimą ir taip populiarino savo katedras. Daugelį šių statinių Prancūzijoje tuo metu papuošė skambus Notre-Dame (Dievo Motina) vardas. „Koks miestas neskyrė jai bažnyčios ir dažnai net katedros?“ — klausiama katalikų enciklopedijoje Théo. Pavyzdžiui, Paryžiuje Dievo Motinai buvo dedikuota Šv. Etjeno katedra. Šartro Dievo Motinos katedra Prancūzijoje tapo žymiausia šiaurės Europos šventove. „Joks asmuo — net Pats Kristus — neužvaldydavo katedrų statytojų gyvenimo ir minčių taip smarkiai kaip Mergelė Marija“, — sakoma knygoje The Horizon Book of Great Cathedrals.

„Mes pastatysime tokią didingą katedrą...“

Kodėl šie pastatai tokie milžiniški? Ketvirtajame šimtmetyje statytos Tryro katedra Vokietijoje bei Ženevos katedra Šveicarijoje užėmė didžiulius plotus, nors garbintojų buvo palyginti mažai. Ir milžiniška Špėjerio (Vokietija) katedra XI amžiuje niekuomet neprieidavo pilna — mieste nebuvo tiek žmonių. Tad, jau minėtos knygos autorių žodžiais, „[katedrų] dydis ir prabanga byloja apie gana pasaulietiškus motyvus“. Vienas iš jų — „statybą prižiūrinčio vyskupo ar abato arogancija“.

XII ir XIII amžiuje katedras statydavo maždaug 100 metrų ilgio ir kuo aukštesnes. Didžiausios yra Vinčesterio katedra Anglijoje (169 metrų ilgio) ir Milano katedra Italijoje (145 metrų ilgio). „Mes pastatysime tokią didingą katedrą, kad matantieji ją baigtą pamanys, jog buvome netekę proto“, — pareiškė Ispanijos bažnyčios atstovas Sevilijoje 1402 metais. Iš tiesų sakoma, jog Sevilijos katedra su įspūdingu 53 metrų skliautu yra antra pagal dydį pasaulyje. Strasbūro katedros (Prancūzija) 142 metrų bokšto smailė aukščiu prilygsta 40 aukštų namui. XIX šimtmetyje iškilusios gotiškosios Ulmo (Vokietija) katedros bokštas siekia 161 metrą ir yra aukščiausias akmeninis bokštas žemėje. „Jokie garbinimo reikalavimai nepateisina tokių gigantiškų mastų“, — tvirtina istorikas Pjeras diu Kolombjė.

Katedrų statymo iniciatoriai XII ir XIII amžiuje ėmė vadovautis kitu pasaulietišku motyvu — meile savo miestui. Pasak leidinio The Encyclopædia Britannica, „miestai lenktyniavo tarpusavyje, kuris pastatys aukštesnę katedrą“. Municipaliteto nariai, miestelėnai bei pirkliai pavertė katedras miestų simboliais.

Brangios praeityje, brangios dabar

Vienas rašytojas vadina katedrų statybos projektus „nepasotinamais pinigų rijūnais“. Kaip tad šie pastatai, kuriuos net dabar vis sunkiau išlaikyti, buvo finansuojami praeityje? Kai kuriais atvejais prelatai, tokie kaip Morisas de Siuli Paryžiuje, padengdavo išlaidas iš  savo pačių kišenės. Kartais sąskaitas apmokėdavo politiniai valdovai, kaip antai Aragono karalius Jokūbas I. Apskritai katedros buvo išlaikomos iš vyskupijos pajamų, kurias sudarė feodalų mokesčiai ir įplaukos už nuosavybę. Pavyzdžiui, Bolonijos (Italija) vyskupas turėjo 2000 dvarų! Kitas lėšų šaltinis buvo rinkliavos, indulgencijos ir baudos už nuodėmes. Ruane (Prancūzija) nusipirkusieji leidimą valgyti pieno produktus per gavėnią mokėdavo katedrai už jos vadinamąjį Sviesto bokštą.

Kai kurie pavieniai aukotojai buvo ypač dosnūs ir būdavo pagerbiami įamžinant jų portretus bažnyčių vitražuose ar pastatant skulptūras. Krikščioniškas principas aukoti anonimiškai, matyt, jau buvo užmirštas (Mato 6:2). Pinigai turėjo plaukti be pertrūkio, nes išlaidos nuolat viršydavo sąmatas. Nenuostabu, kad troškimas prasimanyti pinigų dažnai skatino neteisėtai juos pasisavinti ar išgauti prievarta. Pavyzdžiui, apkaltinimas erezija dažnai būdavo dingstis konfiskuoti asmens turtą. Taip buvo nusiaubti eretikais laikomi katarai, iš kurių atimtomis gėrybėmis finansuota keleto bažnyčių statyba. *

Kad įplaukų nepritrūktų, bažnyčia, aišku, turėjo nuolat spausti žmones. Pasak istorikų, nebuvo taip, kad minios savo noru statytų tokius rūmus. Istorijos žinovas Henris Krausas sako: „Nors žmonės viduramžiais buvo labai religingi, bažnyčių statybos nelaikė svarbiausia.“ Dauguma istorikų kritiškai vertina tokį bažnyčios išlaidumą. Knygoje The Horizon Book of Great Cathedrals teigiama: „Pinigus, bažnyčios išleistus statyboms, buvo galima panaudoti alkstantiems pamaitinti... ar ligoninėms ir mokykloms išlaikyti. Taigi galima sakyti, jog katedros kainavo šimtus tūkstančių žmonių gyvybių.“

Kaip jos buvo statomos

Katedros liudija apie didelį žmogaus išradingumą. Išties nuostabu, kad tokie didžiuliai statiniai buvo pastatyti primityviomis priemonėmis. Pirmiausia būdavo sudaromas detalus pastato planas. Paskui pagal šabloną akmenų skaldykloje iškirsdavo puošybos detales ir vienodo dydžio akmens blokus. Tuos blokus kruopščiai sužymėdavo nurodydami tikslią jų vietą statinyje. Transportavimo priemonės buvo labai lėtos ir brangios, bet, anot prancūzų istoriko Žano Ganpelo, ir tokiomis sąlygomis ‛1050—1350 metais Prancūzijoje iškirsta daugiau akmenų negu senovės Egipte’.

Pačioje statybvietėje darbininkai rodydavo nepaprastą išradingumą, nors naudojosi primityvia kėlimo įranga — skridiniais ir keltuvais, kurie veikdavo vyrams sukant medinį ratą su ašimi. Matematinės formulės, be kurių neapsieina šių laikų inžinieriai, tuomet buvo nežinomos. Meistrai turėjo pasitikėti nuojauta ir patirtimi. Nenuostabu, kad atsitikdavo daug skaudžių nelaimių. Pavyzdžiui, 1284 metais Bovės katedros (Prancūzija) skliautai sugriuvo, nes buvo per dideli. Tačiau naujoviški elementai — kontraforsai, arkbutanai, arkinės lubos ir smailūs puošybiniai bokšteliai leido statytojams pasiekti naujas aukštumas.

Statybos trukdavo įvairiai: nuo 40 metų — pačios greičiausios (Solsberis, Anglija) — iki kelių šimtmečių. Kai kurios katedros, pavyzdžiui, Bovės ir Strasbūro Prancūzijoje, taip ir nebuvo baigtos.

„Ne tie prioritetai“

Šie ‛puošnūs ir brangūs statiniai’, kaip juos pavadino popiežius Honorijus III, kėlė ginčus nuo pradžių. Bažnyčiose pasigirsdavo  balsų, smerkiančių tokias statybas ir milžiniškų lėšų eikvojimą. Pjeras le Šantrė, Paryžiaus Dievo Motinos katedros prelatas, gyvenęs XIII amžiuje, pareiškė: „Nuodėmė statyti tokias bažnyčias, kokios statomos dabar.“

Evrės katedra — ir tai tik viena iš daugelio — net dabar sukelia aštrią kritiką. Pasak Prancūzijos laikraščio Le Monde, nemažai žmonių mano, jog katedros liudija apie „ne tuos prioritetus“ ir kad bažnyčios „turi investuoti į žmones bei evangelizaciją, o ne į akmenis ir puošybą“.

Daugelis stačiusiųjų šiuos milžiniškus pastatus, be abejo, nuoširdžiai mylėjo Dievą. Jie tikrai turėjo „uolumo Dievui, tačiau be pažinimo“ (Romiečiams 10:2, Brb). Jėzus Kristus niekad neliepė savo mokiniams statytis prašmatnių garbinimo namų. Tikruosius garbintojus jis ragino ‛šlovinti dvasia ir tiesa’ (Jono 4:21-24). Nors didingos krikščionijos katedros labai puošnios, jos neatitinka šio principo. Tai monumentai, teikiantys garbę žmonėms — ne Dievui.

[Išnaša]

[Iliustracija 13 puslapyje]

Santjago de Kompostelos katedra, Ispanija

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Viršuje: Šartro Dievo Motinos (Prancūzija) katedros vitražinis langas — rožė

Viduryje: akmentašys, Paryžiaus Dievo Motinos katedra

[Iliustracija 15 puslapyje]

Paryžiaus Dievo Motinos katedra (XII a.)

[Iliustracija 15 puslapyje]

Amjeno Dievo Motinos katedros interjeras. Tai didžiausias religinis statinys Prancūzijoje su 43 metrų aukščio skliautais