Ko pasieks šiuolaikinė medicina?

VAIKAI gana anksti supranta, kad norėdami pasiekti labai aukštai kabantį obuolį turi užsiropšti ant draugo pečių. Medicinoje viskas vyko labai panašiai. „Stovėdami“ ant žymių praeities tyrinėtojų pečių, medikai irgi galėjo pasiekti dideles aukštumas.

Kai kurie iš tų gydytojų dabar puikiai žinomi, pavyzdžiui, Hipokratas, Luji Pasteras. O Andrėjas Vezalijus ir Viljamas Mortonas — daug kam nelabai pažįstami. Už ką jiems šiuolaikinė medicina turi būti dėkinga?

Senovėje gydymas dažnai rėmėsi ne mokslu, o prietarais ir religiniais ritualais. Knygoje The Epic of Medicine (Medicinos epas), išleistoje dr. Felikso Marti Ibanjeso, sakoma: „Ligai įveikti... Mesopotamijos gyventojai griebdavosi religinės medicinos, nes manė, kad liga yra dievų bausmė.“ Kiek vėliau atsiradusios Egipto medicinos šaknys — taip pat religijoje. Tad nuo pat pradžių į gydytoją buvo žiūrima su prietaringa pagarba.

Knygoje The Clay Pedestal (Molinis pjedestalas) dr. Tomas Prestonas teigia: „Daugybės senovinių įsitikinimų pėdsakai likę šių dienų medicinoje. Vienas toks įsitikinimas — kad ligonis negali išsigydyti pats. Savo stebuklingomis galiomis tai gali padaryti tik gydytojas.“

 Dedamas pagrindas

Laikui bėgant medicina darėsi vis moksliškesnė. Pirmasis mokslu rėmęsis senovės gydytojas buvo Hipokratas. Jis gimė apie 460 m. p. m. e. Graikijoje, Koso saloje. Šį žmogų daug kas laiko Vakarų medicinos tėvu. Jis davė pradžią mokslinei medicinai. Hipokratas atmetė idėją, kad ligos yra bausmės nuo dievų, ir įrodinėjo, kad jų priežastys natūralios. Pavyzdžiui, epilepsija nuo seno buvo vadinama šventa liga, nes žmonės manė, kad ją išgydyti gali tik dievai. Tačiau Hipokratas rašė: „Dėl ligos, vadinamos Šventąja: aš manau, kad ji jokiu būdu nėra dieviškesnė ar šventesnė už kitas ligas, o turi natūralią priežastį.“ Hipokratas — pirmas žinomas gydytojas, užrašęs pastebėtus įvairių ligų simptomus ateities kartoms.

Praėjus keliems amžiams pažangių mokslinių tyrimų atliko graikų gydytojas Klaudijus Galenas (gimė 129 m. e. m.). Remdamasis gyvūnų ir žmonių skrodimais Galenas išleido anatomijos vadovėlį, kuriuo gydytojai naudojosi ilgus šimtmečius. Andrėjas Vezalijus, gimęs 1514 metais Briuselyje, parašė knygą „Apie žmogaus kūno sandarą“. Ši knyga buvo labai kritikuojama, nes joje paneigta daug Galeno išvadų. Tačiau ji padėjo pagrindą šiuolaikinei anatomijai. Kaip rašoma knygoje Die Grossen (Didieji), Vezalijus taip tapo „vienu iš didžiausių visų laikų tyrinėtojų“.

 Laikui bėgant Galeno teorijos apie širdį ir kraujotaką buvo paneigtos. * Anglų gydytojas Viljamas Harvėjus daug metų darė paukščių ir kitų gyvūnų skrodimus. Jis tyrė, kokia širdies vožtuvų paskirtis, matavo kraujo tūrį abiejuose širdies skilveliuose ir taip apskaičiavo, kiek kraujo yra visame kūne. Savo atradimus Harvėjus paskelbė 1628 metais knygoje „Apie gyvūnų širdies ir kraujo judėjimą“. Jis neatsigynė kritikos, prieštaravimų, užsipuolimų ir užgauliojimų. Vis dėlto jo atradimai buvo svarbus įvykis medicinos istorijoje — sužinota apie kraujotakos sistemą!

Nuo kirpėjo iki chirurgo

Dideliais šuoliais tobulėjo ir chirurgija. Viduramžiais operacijas paprastai darydavo kirpėjai. Todėl nenuostabu, kad šiuolaikinės chirurgijos pradininku laikomas XVI amžiuje gyvenęs prancūzas Ambruazas Parė tarnavo kirpėju keturiems Prancūzijos karaliams. Parė sukūrė ir aibę chirurginių instrumentų.

Viena didžiausių problemų, su kuria susidurdavo chirurgai dar ir XIX amžiuje, — per operacijas jie nesugebėdavo nuslopinti skausmo. Bet 1846-aisiais dantistas Viljamas Mortonas pirmą kartą panaudojo anestetikus. Nuo tada chirurgija be jų nebeapsieina. *

1895-aisiais eksperimentuodamas su elektra vokiečių fizikas Vilhelmas Rentgenas pastebėjo spindulius, kuriuos kūnas praleidžia, o kaulai — ne. Jis nežinojo jų kilmės, todėl pavadino X spinduliais. Šis pavadinimas prigijo anglų kalboje. (Lietuviškai juos įprasta vadinti rentgeno spinduliais.) Kaip rašoma knygoje Die Großen Deutschen (Didieji vokiečiai), Rentgenas savo žmonai guodėsi: „Žmonės kalbės: ‛Rentgenas pakvaišo.’“ Kai kas taip ir kalbėjo. Tačiau jo atradimas chirurgiją apvertė aukštyn kojomis. Kad pažiūrėtų į kūno vidų, medikams dabar nebereikėjo jo pjaustyti.

 Grumtynės su ligomis

Ilgus amžius nuolat kartodavosi užkrečiamų ligų, pavyzdžiui, raupų, epidemijos, nešdavusios siaubą ir mirtį. Pirmą kartą raupus tiksliai aprašė IX amžiuje gyvenęs Razijus — persas, laikomas didžiausiu to laikotarpio islamiškojo pasaulio gydytoju. Tačiau kaip tą ligą išgydyti, buvo atrasta tik po kelių šimtmečių. Tai padarė britų gydytojas Edvardas Dženeris. Jis pastebėjo, kad jei žmogus suserga karvių raupais, nekenksminga liga, jis tampa atsparus ir tikriesiems raupams. Remdamasis šiais pastebėjimais 1796 metais Dženeris iš karvių raupų turinčios medžiagos sukūrė vakciną nuo raupų. Kaip ir ankstesni atradėjai, Dženeris neišvengė kritikos ir priešinimosi. Tačiau jo išrastais skiepais tą ligą pavyko nugalėti. Dabar medikai rankose turėjo naują galingą ginklą.

Prancūzas Luji Pasteras skiepus panaudojo grumdamasis su pasiutlige ir juodlige. Taip pat jis įrodė, kad, be kita ko, ligas sukelia ir mikroorganizmai. 1882-aisiais Robertas Kochas atrado bakteriją, sukeliančią tuberkuliozę, — pasak vieno istoriko, „baisiausią mirtiną ligą devynioliktajame amžiuje“. Dar po metų Kochas atrado choleros sukėlėją. Žurnale Life sakoma: „Pastero ir Kocho darbai atvėrė kelią mikrobiologijos mokslui, pastūmėjo į priekį imunologiją, sanitariją ir higieną; visa tai žmonių gyvenimo trukmę pailgino daugiau negu bet kurie kiti mokslo laimėjimai per pastaruosius 1000 metų.“

Medicina XX amžiuje

XX amžiaus pradžioje medicina „stovėjo“ ant šių ir kitų didžių atradėjų pečių. Nuo tada jos laimėjimai stulbina. Štai tik keletas jų: kovai su cukralige imta naudoti insuliną, vėžys gydomas chemoterapija, liaukų sutrikimai — hormonais, tuberkuliozė — antibiotikais, įvairios maliarijos rūšys — chlorokvinu, sutrikus inkstų funkcijoms daroma dializė, atliekamos ãtviros širdies operacijos, persodinami organai.

Bet jau išaušo XXI amžius. Kaip sekasi medicinai siekti savo tikslo — užtikrinti „aukštą viso pasaulio žmonių sveikatos lygį“?

Tikslas nepasiekiamas?

Vaikai gerai supranta, kad ir užlipę ant draugo pečių gali pasiekti ne visus obuolius. Aišku, sultingiausi vaisiai liks kaboti pačioje obels viršūnėje. Medicina savo pasiekimais irgi stiebiasi vis aukštyn ir aukštyn. Tačiau trokštamiausias dalykas — gera visų žmonių sveikata — lieka tarsi nepasiekiamoje medžio viršūnėje.

Taigi nors Europos komisija 1998-aisiais pareiškė, kad „europiečiai dar niekada anksčiau negyveno taip ilgai ir sveikai“, tame pačiame pranešime pridūrė: „Kas penktas žmogus mirs per anksti — nesulaukęs nė 65. Maždaug 40% šių mirčių priežastis bus vėžys, kitų 30% — širdies ir kraujagyslių ligos... Reikia geresnės sveikatos apsaugos, jei norime nugalėti dar ir naujas grėsmingas ligas.“

Vokietijos sveikatos žurnalas Gesundheit 1998 metų lapkritį pranešė, kad vis didesnę grėsmę kelia tokios užkrečiamos ligos  kaip cholera ir tuberkuliozė. Kodėl? Antibiotikai „nebeveikia. Nuolat daugėja bakterijų, atsparių bent vienam paplitusiam vaistui; nemažai jų atsparios keliems“. Tačiau plinta ne tik senos ligos, — pasirodė ir naujų, pavyzdžiui, AIDS. Farmacinis Vokietijos leidinys Statistics’97 mums primena: „Dviejų trečdalių, tai yra 20000, žinomų ligų priežasčių pašalinti kol kas neįstengiame.“

Gal viską išspręs genų terapija?

Tiesa, ir toliau atrandama naujų gydymo metodų. Pavyzdžiui, kai kas mano, kad geresnę sveikatą užtikrins genų inžinerija. Po praeitame dešimtmetyje Jungtinėse Valstijose atliktų tyrimų, kuriuose dalyvavo dr. Frenčas Andersonas ir kiti, genų terapija buvo pavadinta „svarbiausiu nauju medicininių tyrinėjimų objektu“. Knygoje Heilen mit Genen (Gydymas genais) rašoma, kad genų terapijos dėka „medicinos mokslas galbūt stovi ant naujų atradimų slenksčio. Jų gali padaugėti ieškant, kaip išgydyti iki šiol dar neįveiktas ligas“.

Mokslininkai tikisi, jog įterpdami pacientams koreguojamuosius genus pašalins įgimtas genetines ligas. Galbūt net pavyks kenksmingas (pavyzdžiui, vėžines) ląsteles priversti susinaikinti pačias. Jau dabar atliekamas genetinis patikrinimas, parodantis asmens polinkį į tam tikras ligas. Kai kas tvirtina, kad kitas žingsnis bus farmakogenomika — atskiro žmogaus genotipą atitinkančių vaistų kūrimas. Vienas žymus tyrinėtojas mano, kad ateis diena, kai gydytojai galės „nustatę savo paciento ligą paskirti jam reikiamų molekulių siūlelių“.

Tačiau ne visi įsitikinę, kad genų terapija ateityje pasiūlys stebuklingų vaistų. Apklausos parodė, jog kai kurie žmonės net nenori, kad jų genomas būtų ištirtas. Taip pat daug kas baiminasi, kad genų terapija būtų pavojingas kišimasis į gamtos reikalus.

Ar genų inžinerija ir kitos šiuolaikinės medicinos šakos įvykdys savo skambius pažadus, parodys laikas. Tačiau yra rimtų priežasčių nebūti labai optimistiškiems. Knygoje The Clay Pedestal aprašomas gerai žinomas užburtas ratas: „Atrandamas naujas gydymo metodas. Medikų susirinkimuose ir specializuotuose žurnaluose jis garsiai liaupsinamas. Atradėjai tampa savo srities įžymybėmis, o žiniasklaida paskelbia didelę medicinos pažangą. Praėjus euforijai ir baigus dalinti garbės raštus kyla nusivylimas, kuris išlieka keletą mėnesių ar net dešimtmečių. Tada atrandamas naujas metodas, o ankstesnysis tuoj pat pripažįstamas niekam tikusiu.“ Tikrai, aibė gydymo metodų, daugumos gydytojų  atmestų kaip neveiksmingų, dar visai neseniai buvo laikomi geriausiais.

Nors gydytojai nebesiejami su religija, kaip buvo senovėje, kai kas vis dar linkę priskirti jiems vos ne dieviškų galių. Jie mano, kad mokslas tikrai įveiks visas žmonijos ligas. Tikrovė, deja, visiškai kitokia. Knygoje How and Why We Age (Kaip ir kodėl senstame) dr. Lenardas Heiflikas pareiškia: „1900-aisiais 75 procentai Jungtinių Valstijų gyventojų mirė dar nesulaukę šešiasdešimt penkerių. Šiandien priešingai — apie 70 procentų žmonių miršta perkopę šešiasdešimt penkerius.“ Kodėl taip pailgėjo gyvenimo trukmė? Heiflikas aiškina, kad „daugiausia dėl sumažėjusio naujagimių mirštamumo“. O jei medicinos mokslas pašalintų pagrindines pagyvenusiųjų mirties priežastis — širdies ligas, vėžį ir insultą, ar žmonės nebemirtų? Vargu. Pasak dr. Heifliko, tada „dauguma išgyventų apie šimtą metų“. Jis priduria: „Tokie šimtamečiai vis tiek nebūtų nemirtingi. Nuo ko jie mirtų? Jie paprasčiausiai nuolat silptų, kol galų gale užmerktų akis.“

Kad ir kaip stengtųsi medicinos mokslas, mirties pašalinti vis tiek nesugeba. Kodėl? Negi visi niekada ir nebus sveiki?

[Išnašos]

[Anotacija 4 puslapyje]

„Daugybės senovinių įsitikinimų pėdsakai likę šių dienų medicinoje“ (The Clay Pedestal).

[Iliustracijos 4, 5 puslapiuose]

Hipokratas, Galenas ir Vezalijus padėjo pagrindą šiuolaikinei medicinai

[Šaltinių nuorodos]

Kos Island, Greece

Courtesy National Library of Medicine

Woodcut by Jan Steven von Kalkar of A. Vesalius, taken from Meyer’s Encyclopedic Lexicon

[Iliustracijos 6 puslapyje]

Keturiems Prancūzijos karaliams kirpėju tarnavęs Ambruazas Parė buvo chirurgas pionierius

Persų gydytojas Razijus (kairėje) ir britų gydytojas Edvardas Dženeris (dešinėje)

[Šaltinių nuorodos]

Parė ir Razijus: Courtesy National Library of Medicine

From the book Great Men and Famous Women

[Iliustracija 7 puslapyje]

Prancūzas Luji Pasteras įrodė, kad vieni iš ligų sukėlėjų yra mikroorganizmai

[Šaltinio nuoroda]

© Institut Pasteur

[Iliustracijos 8 puslapyje]

Net jei būtų pašalintos pagrindinės mirties priežastys, žmonės mirtų nuo senatvės