Tapyba žodžiais

POETAI yra ir menininkai, ir dainų kūrėjai. Jų plunksną valdo tiek jausmai, tiek protas. Todėl puikūs eilėraščiai dažnai įkvepia. Jie gali sužadinti mintis, sukelti juoką ar pravirkdyti. Knygoje The need for Words sakoma: „Poezija — tai savitai sudėstyti žodžiai, veikiantys stipriai ir netikėtai. Dėl to didingi eilėraščiai... ilgam išlieka atmintyje.“

Graži poezija retai kada būna lėkšto proto vaisius. Ji paprastai susijusi su svarbiausiais gyvenimo dalykais — prieraišumu, meile, dvasingumu, gamta ir būties prasme. Todėl nenuostabu, kad poezija yra viena seniausių meno rūšių. Lygindamas ją su proza (paprasta rašytine kalba) vienas įžymus poetas pasakė, jog tą patį dalyką vienodai gerai aprašius eilėmis ir proza, „eilės būtų skaitomos šimtą kartų, o proza tik kartą“.

Tačiau galbūt pastebėjai, kad poezija įvairuoja. Ji gali būti rimuota arba ne. Kartais ją net sunku atskirti nuo prozos. Tad kas gi poezija yra iš tikrųjų?

Kas yra poezija?

Viename žodyne poezija apibūdinama kaip „ritmiška žodžių kompozicija, rašytinė ar sakytinė, kelianti pasigėrėjimą gražiomis, vaizdingomis, išskirtinėmis mintimis“, o kitame žinyne — kaip ‛eiliuota, tai yra metrinio ritmo, kalba’. Įsidėmėk du svarbiausius poezijos aspektus — ritmą ir metrą. Ritmą jaučiame visur: vyksta vandenyno potvyniai ir atoslūgiai, keičiasi metų laikai, ritmingai plaka širdis. Poezijoje ritmas yra kalbos garsų sąskambis, tolygus jų pasikartojimas. Metras yra eiliavimo ritmo matas ir skirtingų eilėraščių gali būti kitoks. Kita mėgstama poetinė priemonė — rimas. Rimo elementai yra paskutiniai eilutės žodžiai. Žinoma, rimuoti galima įvairiai. Kartais rimuojamos gretutinės eilutės, kartais kas antra.

Japonų lyrikos žanras haiku neturi rimo, tačiau ten puikiai derinamas minties grožis ir ypatingas glaustumas. Mintys suspaustos vos į tris eilutes iš 17  skiemenų: pirmoje ir trečioje eilutėse po 5 skiemenis, antroje — 7. * Dėl savo grožio ir paprastumo haiku tapo maloniu įvadu į poeziją daug kam, netgi darželinukams.

Paprastai poezija pažįstama iš to, kad plačią mintį leidžia išreikšti keliais žodžiais. Leidinyje The World Book Encyclopedia teigiama, jog poetiški žodžiai „labai talpūs. Jie sužadina fantaziją... Poetinė kalba kupina prasmės, ir net vienas žodis gali išjudinti mintį taip, kad visas eilėraštis staiga užvaldo vaizduotę“. Žinoma, kai kuriuos eilėraščius tenka skaityti keletą kartų, kol atsiskleidžia jų prasmė.

Siekdami užsibrėžto tikslo, poetai renka žodžius tarsi juvelyras brangakmenius. Izraelio karalius Saliamonas, patarlių ir psalmių kūrėjas, „viską ištyrė, apsvarstė“, kad rastų „tinkamų pasakymų“ ir „tiesos žodžių“ (Mokytojo 12:9, 10, Brb; 1 Karalių 5:12 [4:32, Brb]).

Saliamonas ir jo tėvas Dovydas rašė tais laikais įprastu hebrajams stiliumi. Hebrajiškoji poezija, neretai dainuojama pritariant muzikai, nebuvo rimuojama. Joje aiškesnis minties ritmas — literatūroje vadinamas paralelizmu. Eilučių mintys gali būti sinonimiškos arba priešingos (Psalmyno 37:6, 9). Dažnai antroji eilutė plėtoja pirmosios mintį pridurdama ką nors nauja. Tai matome Psalmyno 119:1:

Laimingi, kurių kelias be priekaišto,

kurie gyvena pagal Viešpaties Įstatymą.

Atkreipk dėmesį, kaip antroji eilutė atskleidžia, ką reiškia būti be priekaišto — tai yra gyventi pagal Viešpaties įstatymą. Kadangi Biblijos hebrajiškajame tekste vartojamas ne rimas, o paralelizmas, arba prasminis ritmas, tekstą lengviau išversti. *

Visokių jausmų perteikėja

Poezija, kaip ir dainos, yra nuostabi priemonė visokiausiems jausmų niuansams perteikti. Pagalvok, kaip Adomas išreiškė begalinį džiaugsmą ir pasitenkinimą už atlygintą kantrybę, kai Jehova atvedė jam Ievą Edeno sode:

Štai pagaliau kaulas mano kaulų

ir kūnas mano kūno.

Ji bus vadinama moterimi,

nes iš vyro buvo paimta

(Pradžios 2:23).

Ši ištrauka tikrai įsidėmėtina: tik keletas eilučių, o kiek daug pasakyta  paraidžiui ir kaip emocingai. Originalo kalba tas glaustumas dar akivaizdesnis. Panašiai ir Jobo knyga, Psalmynas, Patarlių bei Raudų knygos, be svarbių dvasinių tiesų mokymo, perteikia plačią jausmų gamą. Hebrajų kalba pirmoji psalmė prasideda žodžiu „laimingas“, arba „palaimintas“. O kaip apibūdintum psalmininko jausmus, išreikštus Psalmyno 63:2 [63:1, Brb]? Atkreipk dėmesį į ypatingą vaizdingumą — išskirtinį hebrajiškojo teksto bruožą.

Dieve, tu mano Dievas, tavęs aš ieškau;

mano siela tavęs ilgisi,

mano kūnas tavęs trokšta

kaip sausa, pavargusi ir perdžiūvusi žemė.

Raudų knygoje perteikiama kitokia nuotaika. Čia Jeremijas rauda dėl nelaimės, ištikusios Jeruzalę 607 m. p. m. e. per babiloniečių apsiaustį. Jis išlieja širdį giedodamas penkias graudulingas giesmes, kuriose pranašo liūdesys susipynęs su įsitikinimu, kad tai Dievo bausmė.

Poezija lavina atmintį

Poeziją nėra sunku įsiminti. Išlikusios seniausios graikų poemos Iliada bei Odisėja būdavo atmintinai deklamuojamos graikų šventėse — o tai tikrai stebina žinant, kokie dideli šie epiniai veikalai! Daug Biblijos psalmių, matyt, irgi buvo išmokstamos. Atkreipk dėmesį, kaip vaizdingumas, paprastumas bei nepaneigiama logika drauge su ritmu Psalmyno 115:4-8 (Brb) padeda pabrėžti stabų garbinimo kvailumą:

Jų stabai — iš sidabro ir aukso,

jie — žmogaus rankų darbas.

Jie turi burnas, bet nekalba;

turi akis, bet nemato;

turi ausis, tačiau negirdi;

turi nosį, bet nesuuodžia;

turi rankas, bet nepaliečia;

turi kojas, bet nevaikšto.

Jie nekalba savo gerkle.

Į juos panašūs yra tie,

kas juos padaro ir jais pasitiki.

Be abejo, daugumai nesunku atsiminti tokias gyvas, vaizdingas eilutes.

Ar norėtum kurti poeziją?

Poezija yra mūsų gyvenimo dalis pradedant lopšine ir baigiant populiariomis dainelėmis. Taigi dauguma žmonių turi bent elementarią poezijos sampratą. Tačiau jei pats ketini rašyti eiles, pirmiausia turėtum paskaityti įvairių eilėraščių. Tai padėtų tau perprasti eilių komponavimo principus ir praplėsti savo žodyną. Žinoma, turėtum būti išrankus, kad apsisaugotum nuo kenksmingų ir žlugdančių dalykų (Filipiečiams 4:8, 9). Aišku, geriausias būdas išmokti kurti eiles — atsisėsti ir pasiėmus pieštuką rašyti.

Per laiką galbūt sugebėsi rašyti poeziją savo šeimos ir draugų malonumui. Kodėl nepabandžius išdėstyti savo minčių eilėmis siunčiant kam nors paguodos ar padėkos atviruką? Tavo eilės nebūtinai turi būti ilgos ar nudailintos. Keletu trumpų eilučių išreikšk, ką jauti širdyje. Tai suteiks malonumo bei pasitenkinimo ne tik tau pačiam, bet ir gavėjui. Jis, be abejo, džiaugsis matydamas, kaip stengeisi išsakyti savo mintis vaizdingai ir nuoširdžiai.

Neturi būti žodžio genijus, kad galėtum kurti eiles. Juk ir norint skaniai paruošti valgį nebūtina būti diplomuotu virėju. Pasitelkęs troškimus, vaizduotę, pastangas ir atkaklumą bei savo vidines poetines galias, išmoksi tapyti žodžiais ir gal net būsi maloniai nustebintas rezultatų.

[Išnašos]

[Iliustracija 21 puslapyje]

Nemažą dalį Hebrajiškųjų raštų sudaro poezija