Biblijos požiūris

Ar dera gedėti mirusiojo?

„MES NORIME, BROLIAI, KAD JŪS ŽINOTUMĖTE TIESĄ APIE UŽMIEGANČIUOSIUS IR NENUSIMINTUMĖTE KAIP TIE, KURIE NETURI VILTIES“ (1 TESALONIKIEČIAMS 4:13).

MIRUSIESIEMS Biblijoje suteikiama viltis. Iš Jėzaus mokymų ir to, kad jis pats prikėlė žmones, sužinome, jog atėjus laikui mirusieji atgis (Mato 22:23-33; Morkaus 5:35, 36, 41, 42; Luko 7:12-16). O ką ši viltis turėtų reikšti mums? Kaip matome iš anksčiau pacituotų Pauliaus žodžių, mirus mylimam asmeniui prikėlimo viltis gali paguosti.

Jei kada netekai mylimo žmogaus, be abejo, jautei didelę širdgėlą. Teresė, kurios vyras mirė po širdies operacijos būdamas vos 42 metų, pasakoja: „Tai buvo taip netikėta. Iš pradžių mane apėmė neapsakoma baimė. Vėliau pajutau didžiulį skausmą, kuris laikui bėgant vis stiprėjo. Aš nesilioviau verkti.“ Ar tokie jausmai rodo, kad asmeniui trūksta tikėjimo Jehovos pažadu prikelti mirusiuosius? Ar Paulius norėjo pasakyti, jog nedera gedėti mirusiojo?

Gedulas Biblijoje

Į šiuos klausimus randame atsakymą tyrinėdami Biblijoje aprašytus mirusių apraudojimo atvejus. Ne kartą minima, kad žmogui mirus šeimos nariai tam tikrą laiką jį apraudodavo (Pradžios 27:41; 50:7-10; Psalmyno 35:14). Rauda artimieji dažnai išreikšdavo savo didžiulę širdgėlą.

Atkreipk dėmesį, kaip mylimų žmonių gedėjo kai kurie dievobaimingi vyrai. Pavyzdžiui, Abraomas tvirtai tikėjo, kad Dievas gali prikelti mirusius (Hebrajams 11:19). Tačiau mirus žmonai, „Abraomas apverkė ir apraudojo Sarą“ (Pradžios 23:1, 2). Kai Jokūbo sūnūs pamelavo jam, esą jo mylimiausiasis Juozapas žuvo, Jokūbas „persiplėšė drabužius... ir raudojo sūnaus daug dienų“ (Pradžios 37:34, 35). Net praėjus nemažai metų prisiminimai apie Juozapą slėgė Jokūbo širdį (Pradžios 42:36-38). Taip pat ir karalius Dovydas visų akivaizdoje karčiai apraudojo savo dviejų sūnų Amnono ir Abšalomo žūtį. Nors jie abu sukėlė daug skausmo Dovydui ir visai šeimai, jie vis tiek buvo jo sūnūs. Dėl šios netekties jis labai  sielvartavo (2 Samuelio 13:28-39; 19:1 [18:33, Brb]).

Būdavo ir taip, kad gedėdavo visa Izraelio tauta, pavyzdžiui, mirus Mozei. Pakartoto Įstatymo 34:8 sakoma, jog izraelitai raudojo Mozės 30 dienų.

Galiausiai apsvarstykime, kas atsitiko mirus artimam Jėzaus Kristaus draugui Lozoriui. Pamatęs Lozoriaus seseris Mortą ir Mariją bei kitus jų draugus verkiančius, Jėzus „labai susigraudino ir susijaudino“. Net ir žinodamas, kad netrukus sugrąžins savo draugui gyvybę, „Jėzus pravirko“. Jis mylėjo savo geras drauges Mortą ir Mariją, todėl regėdamas jų sielvartą dėl brolio mirties Jėzus buvo smarkiai sujaudintas (Jono 11:33-36).

Abraomas, Jokūbas, Dovydas ir Jėzus tvirtai tikėjo Jehova ir jo pažadais, bet vis tiek gedėjo. Ar jie raudojo iš dvasinio silpnumo? Ar sielvartavimas rodė, kad jiems trūko tikėjimo prikėlimu? Visiškai ne! Normalu raudoti netekus mylimo žmogaus.

Kodėl gedime

Dievas niekuomet nenorėjo, kad mes mirtume. Pradinis Jehovos tikslas, kurį jis nurodė Adomui ir Ievai, buvo padaryti žemę nuostabiu rojumi, apgyventu mylinčios, laimingos žmonių šeimos. Mirtis turėjo ištikti pirmąją žmonių porą tik jiems nepaklusus Jehovai (Pradžios 1:28; 2:17). Deja, Adomas ir Ieva pasirinko nepaklusnumo kelią, todėl „mirtis prasiskverbė į visus žmones“ (Romiečiams 5:12; 6:23). Mirtis yra nuožmus priešas, kuris niekada neturėjo atsirasti (1 Korintiečiams 15:26).

Kadangi mirties šiaip neturėtų būti, nieko stebėtino, kad artimo žmogaus netektis sukelia skausmą ir širdyje pajuntame didžiulę tuštumą. Teresė, anksčiau paminėta našlė, apie savo vyrą sakė: „Esu tikra, kad vėl pamatysiu jį prikeltą, tačiau man jo labai trūksta dabar. Tai skaudžiausia.“ Tėvų mirtis primena, kad esame mirtingi. Jauno žmogaus mirtis atneša itin daug sielvarto, nes ši nelaimė ištinka jį per anksti (Izaijo 38:10).

Taip, mirtis nėra normalus dalykas. Todėl visai suprantama, kodėl ji sukelia širdgėlą. O ir Jehova nemano, kad gedintiems trūksta tikėjimo prikėlimu. Kaip matome iš Abraomo, Jokūbo, Dovydo, Izraelio tautos ir Jėzaus elgesio, išlieti širdies skausmą nėra dvasinis silpnumas. *

Taigi mes, krikščionys, liūdime dėl mirusių, tačiau nenusimename „kaip tie, kurie neturi vilties“ (1 Tesalonikiečiams 4:13). Gedėdami nepuolame į bereikalingus kraštutinumus, nes žinome tiesą apie mirusiųjų būklę. Mes žinome, kad jiems neskauda, jie nekenčia, galima sakyti, jie giliai, ramiai miega (Mokytojo 9:5; Morkaus 5:39; Jono 11:11-14). Be to, mes visiškai pasikliaujame, kad Jėzus, „prisikėlimas ir gyvenimas“, ištesės savo pažadą prikelti „visus gulinčiuosius kapuose“ (Jono 5:28, 29; 11:24, 25).

Tad jei šiuo metu sielvartauji, žinok, kad Jehova supranta, kaip tau skaudu. To žinojimas ir prikėlimo viltis sušvelnins tavo skausmą ir padės ištverti netektį.

[Išnaša]