Dievo vardas pakeitė mano gyvenimą!

PAPASAKOJO SANDI JASI DZOSI

KARTU su sesėmis slėpėmės po lova ir kikendamos kumščiavome viena kitą. Į duris beldėsi mormonai. * Paskui atidariusi duris šiurkščiai pasakiau, kad esame navahai, laikomės savo tradicijų ir nenorime girdėti apie jokią baltųjų religiją.

Mūsų tėvai tada buvo išvykę į prekybos punktą apsipirkti. Grįžti turėjo leidžiantis saulei. Namie jie sužinojo, kad buvau nemandagi su mormonais, todėl pasakė niekada daugiau šitaip nebesielgti. Buvome mokomos būti žmonėms pagarbios, malonios. Atsimenu, vieną dieną pas mus atėjo nelauktas svečias. Tėvai buvo ką tik paruošę valgyti. Svečią jie maloniai priėmė. Jį pavalgydino pirmą, o mus — tik po jo.

Gyvenimas rezervacijoje

Gyvenome Hauel Meisoje (Arizonos valstija, JAV), devynios mylios į šiaurės vakarus nuo indėnų hopių rezervacijos. Visi triukšmingi miestai buvo toli. Čia, Jungtinių Valstijų pietvakariuose, prieš akis atsiveria įspūdingas dykumos peizažas su vietomis stūksančiais raudono smiltainio dariniais. Aplink matyti daugybė stalkalnių — aukštų plokščiakalnių stačiais šlaitais. Nuo jų galėdavome stebėti, kas dedasi mūsų avių ganyklose už penkių mylių. O, kaip aš mėgau gimto krašto ramybę!

Mokydamasi vidurinėje mokykloje daug bendravau su savo pusbroliais, rėmusiais Amerikos indėnų judėjimą (AIM). * Labai didžiavausi, kad esu Amerikos čiabuvė ir dėstydavau baltiesiems savo nuomonę apie dešimtmečius trunkančią priespaudą. Maniau, kad dėl jos buvo kaltas Indėnų reikalų biuras (BIA). Skirtingai nei pusbroliai, neapykantos viešai nerodžiau. Laikiau ją savo širdyje. Galiausiai ėmiau nekęsti kiekvieno, kuris turi Bibliją.

Samprotavau, jog būtent Biblija suteikė baltiesiems galią atimti iš mūsų žemę, teises ir laisvę atlikinėti šventus ritualus. Aš net suklastojau tėčio parašą, kad nereikėtų dalyvauti protestantų ar katalikų religinėse apeigose, į kurias versdavo eiti, kai mokiausi internate. Šiose mokyklose mus norėjo paversti „tikrais“ amerikiečiais, siekė, kad užmirštume indėnišką paveldą. Mums net neleido kalbėti savo kalba!

Labai gerbėme gamtą, savo gyvenamas vietas. Kiekvienos dienos pradžioje  atsisukę į rytus melsdavomės ir reikšdami padėką barstydavome šventas kukurūzų žiedadulkes. * Buvau išmokyta garbinti kaip visi navahai ir tai buvo miela mano širdžiai. Krikščionijos mokymas apie ėjimą į dangų manęs visai netraukė, netikėjau ir kančiomis ugniniame pragare. Troškau gyventi žemėje.

Atostogas praleisdavau su savo mylimais namiškiais. Kasdien tvarkydavau hoganą (mūsų būstą), ausdavau, ganydavau avis. Ganyti avis navahai pradėjo prieš daug šimtmečių. Kas kartą tvarkantis namie (žiūrėkite nuotrauką apačioje) akys užkliūdavo už raudonos knygutės. Joje buvo Psalmynas ir dalis „Naujojo Testamento“. Nemąstydama apie knygutės turinį ar prasmę vis paspirdavau ją iš kampo į kampą. Tačiau niekada jos neišmečiau.

Santuoka, svajonės sugriūna

Baigusi vidurinę ketinau mokytis amatų mokykloje Albukerkėje (Naujosios Meksikos valstija, JAV). Tačiau prieš išvykdama sutikau savo būsimą vyrą. Kad susituoktume, grįžau į navahų rezervaciją, kurią vadiname Rezu. Mano tėvai tuokėsi gana anksti. Sekdama jų pėdomis jauna ištekėjau ir aš. Man patiko šeimininkauti, džiaugiausi turėdama savo šeimą, ypač kai mums gimė sūnus Lajonelis. Abu su vyru buvome labai laimingi. Tačiau vieną dieną mano širdį pervėrė skaudi žinia.

Vyras turi meilužę! Jo neištikimybė sugriovė mūsų santuoką. Buvau sugniuždyta. Ėmiau jo nekęsti, troškau atkeršyti. Bet skyrybų kovos, ypač dėl sūnaus globos ir finansinės paramos, ataušino: pasidariau liūdna, ėmiau jaustis bevertė, netekau vilties. Kartais, kad palengvinčiau savo širdgėlą, ilgai bėgiodavau. Net dėl smulkmenų tuojau apsipildavau ašaromis. Praradau apetitą. Jaučiausi visiškai viena.

Po kiek laiko pradėjau susitikinėti su vienu vyru, turėjusiu tokių pačių sunkumų. Abu jautėme skausmą. Jis buvo draugiškas, kai reikėdavo, padėdavo emociškai. Išpasakodavau jam savo slapčiausias mintis apie gyvenimą. Jis išklausydavo, todėl supratau, kad jam rūpiu. Ruošėmės susituokti.

Tada sužinojau, kad jis irgi neištikimas! Nors buvo labai sunku ir skausminga, išstūmiau jį iš savo gyvenimo. Jaučiausi niekam nereikalinga, puoliau į gilią depresiją. Pasidariau labai pikta, kerštinga. Du kartus bandžiau nusižudyti. Troškau mirti.

 Pirmieji žingsniai link tikrojo Dievo

Daug ašarų praliejau melsdamasi nežinomam Dievui. Buvau linkusi tikėti, kad turi būti Aukščiausiasis, sukūręs tokią stulbinančią visatą. Man patikdavo stebėti saulėlydžius. Mąstydavau: kaip nuostabu, kad Kažkas mums leido žavėtis tokiais stebuklais! Dar nežinodama, kas tas asmuo, jį pamilau. Sakydavau: „Dieve, jei tu tikrai esi, padėk man, nurodyk, kur eiti, padaryk mane vėl laimingą.“

Tuo metu mano šeima, ypač tėtis, pradėjo nerimauti. Kad mane pagydytų, jie pakvietė žynį. Tėtis kalbėjo, kad tikras žynys niekada nereikalaus pinigų ir vykdys tai, ką skelbia. Dėl tėvų sutikau keletą kartų dalyvauti navahų palaiminimo rituale.

Dienų dienas neišeidavau iš hogano. Vis drybsodavau lovoje, šalia pasidėjusi radiją. Bjaurėdamasi klausiau dvasininkų pamokslų. Jėzus man nebuvo svarbus. Viskas atrodė šlykštu. Nepakenčiau baltųjų nešamos religijos, nebepakenčiau ir savosios. Nusprendžiau surasti Dievą pati.

Kartą gulėdama lovoje vėl pastebėjau raudonąją knygutę. Pamačiau, kad tai buvo dalis Biblijos. Skaitydama Psalmyną sužinojau apie karaliaus Dovydo kančias ir nusiminimą (Psalmyno 38:2-23 [38:1-22, Brb]; 51:3-21 [51:1-19, Brb]). Pasijutau ramesnė. Bet kadangi maniau esanti pranašesnė už baltuosius, greitai viską išmečiau iš galvos. Nenorėjau priimti baltųjų tikėjimo.

Nors sirgau depresija, sūnumi pasirūpinti sugebėjau. Jis buvo vienintelė mano paguoda. Ėmiau žiūrėti religines televizijos laidas, kuriose buvo kalbamos maldos už žmones. Kartą apimta didelės nevilties pakėliau ragelį ir surinkau vieną tokį nemokamą numerį. Bandžiau rasti pagalbos. Kai manęs pareikalavo pažadėti, jog sumokėsiu 50 arba 100 dolerių, tėškiau telefoną į žemę.

Teismai dėl skyrybų mane labai iškankino. Buvo sunku matyti, kad mano vyras genties teisėjui meluoja. Kol viskas baigėsi, praėjo daug laiko. Ilgiausiai tęsėsi kova dėl sūnaus globos. Bet aš laimėjau. Mano mylintis tėtis neištardamas nė žodžio palaikė mane per šiuos teismus. Jis suprato, kaip stipriai kentėjau.

Susipažįstu su liudytojais

Nusprendžiau per daug nemąstyti apie ateitį. Kartą pastebėjau, kad viena navahų šeima kalbina mano kaimynus. Negalėjau nepašnipinėti. Tie žmonės ėjo nuo vienų durų prie kitų. Jie priėjo ir prie mūsų namų. Navahė Sandra prisistatė Jehovos liudytoja. Mano dėmesį ypač patraukė vardas Jehova. Paklausiau: „Kas yra Jehova? Jūs tikriausiai skleidžiate naują tikėjimą. Kodėl Dievo vardo man nesakė bažnyčioje?“

Ji mielai atvertė savo Biblijoje Psalmyno 83:18, kur buvo parašyta: „Kad tautos žinotų, jog tu, kurio vardas Jehova, vienintelis esi Aukščiausiasis visoje žemėje.“ Ji paaiškino, kad Dievas turi vardą, o jo Sūnus Jėzus Kristus liudijo apie Jehovą. Ji pasisiūlė pamokyti mane apie Jehovą bei Jėzų ir davė knygą Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą. * Džiugiai pasakiau: „Taip, noriu pamėginti šitą naują tikėjimą!“

Per naktį perskaičiau visą knygą. Man viskas buvo nauja, skyrėsi nuo ankstesnių žinių. Knygoje paaiškinta, kad gyvenimas turi prasmę. Kaip tik to man reikėjo, kad vėl norėčiau gyventi. Pradėjau studijuoti Bibliją ir džiaugiausi iš jos gavusi atsakymus į aibę savo klausimų. Iškart patikėjau viskuo, ką sužinojau. Tos žinios buvo logiškos, tad turėjo būti tiesa!

Kai Biblijos tiesos ėmiau mokyti Lajonelį, jam buvo šešeri. Kartu melsdavomės. Drąsindavome vienas kitą mintimi, kad Jehova mumis rūpinasi, skatindavomės pasitikėti juo. Kartais man pritrūkdavo stiprybės, tačiau mažutėmis rankelėmis jis  apsivyniodavo man aplink kaklą ir su tvirtu įsitikinimu ramindavo: „Neverk, mamyte, Jehova pasirūpins mumis.“ Tada pasaulis nusidažydavo visai kitomis spalvomis. Kaip tai mane guosdavo ir įkvėpdavo ryžto toliau studijuoti Bibliją! Be paliovos meldžiau Dievo pagalbos.

Lankomės krikščionių sueigose

Kadangi buvome labai dėkingi Jehovai, noriai vykdavome į Jehovos liudytojų sueigas Tuba Sityje. Į ten ir atgal nukeliaudavome 150 mylių. Vasarą sueigas lankydavome dukart per savaitę, o spaudžiant žiemos šalčiams — tik sekmadieniais. Kai vieną kartą sugedo mūsų mašina, į Karalystės salę nusigavome autostopu. Tokios ilgos kelionės labai išvargindavo, bet vis prisimindavau Lajonelio pasakytus žodžius, jog į sueigą galima nenueiti tik mirties atveju. Tai visada paskatindavo labai vertinti Jehovos mokymą.

Sueigose giedodama giesmes apie amžiną gyvenimą be jokių vargų dažnai nesulaikydavau ašarų. Tarp Jehovos liudytojų radau paguodą ir padrąsinimą. Jie buvo svetingi: kviesdavosi mus pietų ar šiaip užkąsti, dalyvaudavome jų šeimų studijose. Jie rodė dėmesį, visada išklausydavo. Ypač atjautūs buvo vyresnieji, kurie nuolat stiprindavo mūsų įsitikinimą, kad Jehovai rūpime. Džiaugiausi įsigijusi tikrų draugų, su kuriais labai malonu bendrauti. Jei būdavo labai sunku, jie net verkdavo kartu su manimi (Mato 11:28-30).

Du svarbūs sprendimai

Kai jau buvau tikra, kad Jehova manimi rūpinasi, sugrįžo ankstesnis mano draugas ir norėjo susitaikyti. Vis dar jį mylėjau, tad nesugebėjau atmesti prašymo. Vėl ruošėmės tuoktis. Maniau, kad sužinojęs tiesą jis pasikeis. Bet smarkiai klydau. Nesijaučiau laiminga, nuolatos graužė sąžinė. Deja, jis tiesos nenorėjo.

Išsipasakojau vienam vyresniajam. Jis parodė man keletą Rašto eilučių, paprašė Dievo, kad nuspręsčiau teisingai. Padariau išvadą: Jehova manęs neįskaudins niekada, o netobuli žmonės, kad ir labai mylimi, gali taip padaryti. Supratau, jog gyventi susidėjus irgi nepatikima. Nusprendžiau. Buvo labai sunku ir skaudu nutraukti mūsų santykius. Nors ir tektų kęsti nepriteklių, turėjau pasitikėti Jehova visa savo širdimi.

Iš meilės Jehovai nusprendžiau jam tarnauti. 1984-ųjų gegužės 19-ąją krikštu parodžiau, kad savo gyvenimą paskiriu Jehovai Dievui. Sūnus dabar irgi jau krikštytas Jehovos liudytojas. Mano šeima ir buvęs vyras mus labai persekiojo, tačiau visada pasikliaudavome Jehova. Ir nebuvome apvilti. Po ilgų 11 metų šeima aprimo ir susitaikė su mūsų nauju gyvenimo būdu.

Juos labai myliu. Trokštu, kad jie taip pat daugiau sužinotų apie Jehovą ir būtų laimingi. Tėtis jau buvo praradęs viltį, kad aš nugalėsiu depresiją ir atsikratysiu minčių apie savižudybę. Todėl dabar, patenkintas, kad vėl esu laiminga, mane drąsiai gynė. Pamačiau, kad norint dvasiškai atsigauti labai svarbu melstis Jehovai, lankyti Jehovos liudytojų sueigas ir taikyti Dievo Žodį sau.

 Ateities viltis

Laukiu to meto, kai kančių, netobulumo, melo ir neapykantos neliks nė žymės. Įsivaizduoju, kaip navahų gyvenama žemė sužys, sužaliuos, kaip keros kitados čia augę persikai ir abrikosai. Jau matau, kaip visos gentys džiaugiasi ištryškusiais upeliais ir pasipylusiu lietumi, verčiančiais jų sausringas žemes nuostabiu rojumi. Regiu navahus, hopius ir kitas anksčiau buvusias priešiškas gentis gyvenančias kartu. Jau dabar įsitikinau, kad Dievo Žodis suvienija visas tautas, gentis ir gimines. Ateityje matysiu, kaip šeimos ir draugai sutinka prikeltus mylimus žmones. Tai bus didelio džiaugsmo laikas. Visi galės gyventi amžinai. Neįsivaizduoju, kaip galima nenorėti sužinoti apie tokią nuostabią viltį.

Teokratija navahų žemėse

Džiūgavome, kai Tuba Sityje iškilo nauja Karalystės salė ir navahų bei hopių rezervacijose * išaugo keturi susirinkimai: Činli, Kejentos, Tuba Sičio ir Kims Kenjono. Kai 1983-iaisiais įsirašiau į Teokratinės tarnybos mokyklą, apie tokią pačią sueigą navahų kalba tik svajojau. Dabar tai nebe svajonė. Nuo 1998-ųjų jau turime šią mokyklą navahų kalba.

Pasakodama kitiems, kad Dievas turi vardą, sulaukiau daugybės palaimų. Neapsakomai malonu skaityti ir dalinti tikėjimą stiprinančias gimtąja kalba išleistas brošiūras Nihookáá’gi Hooláágóó liná Bahózhoóodoo! (Gėrėkitės gyvenimu žemėje amžinai!), Ha’át’fíísh éí God Nihá yee Hool’a’? (Ko Dievas reikalauja iš mūsų?) ir — pačią naujausią — Ni Éí God Bik’is Dííleelgo Át’é! (Tu gali būti Dievo draugas!). Esu labai dėkinga ištikimam ir protingam vergui, kuris vadovauja šiam Biblijos mokymo darbui, kad stengiasi pasiekti visas tautas, gentis, kalbines grupes — kartu ir navahus, vienus iš dinė (Mato 24:45-47).

Nors dirbu visą darbo dieną, reguliariai tarnauju pagalbine pioniere. Džiaugiuosi, kad neslegia santuokos rūpesčiai, kad niekas netrukdo tarnauti Jehovai. Esu labai patenkinta, jog savo gentainiams ir kitiems, ypač nusivylusiems, galiu pasakyti, kad „Jehova arti tų, kurių širdys sudužusios; ir tuos, kurių dvasia sugniužusi, jis gelbsti“ (Psalmyno 34:18, NW).

Seniai atmečiau mintį, kad Biblija susijusi tik su baltųjų religija. Biblija, Dievo Žodis, skirta kiekvienam, norinčiam iš jos mokytis ir taikyti tas žinias sau. Kai Jehovos liudytojai aplanko jus, tegul jie parodo jums kelią į laimę. Jie neša gerą žinią, kad Dievo vardas — Jehova. Šis vardas pakeitė mano gyvenimą. „Aoo,’ Diyin God bízhi’ Jiihóvah wolyé.“ („Taip, Dievo vardas yra Jehova.“)

[Išnašos]

[Iliustracija 21 puslapyje]

Tipiškas navahų hoganas

[Iliustracija 21 puslapyje]

Su sūnumi Lajoneliu

[Iliustracija 23 puslapyje]

Su draugais iš Rusijos 1993 metais tarptautiniame kongrese Maskvoje

[Iliustracija 24 puslapyje]

Su savo dvasine šeima Kajentos susirinkime