Mes išgyvenome neapsakomai skaudžią tragediją

PAPASAKOJO DŽEIMSAS DŽARANAS

Susilaukti anūkų yra vienas džiaugsmingiausių įvykių gyvenime. Su žmona Viki nekantriai laukėme pirmojo vaikaičio gimimo. Mūsų dukrai Teresai ir jos vyrui Džonatanui 2000-ųjų spalio pradžioje turėjo gimti kūdikis. Nė nenutuokėme, kokia skaudi tragedija mus ištiks.

RUGSĖJO 23-iąją, šeštadienį, su žmona, sūnumi ir marčia išvykome atostogų. Ketinome aplankyti giminaičius ir savaitėlę pabūti Auter Benkse (Šiaurės Karolinos valstija, JAV). Džonatanas ir Teresa nusprendė nevažiuoti su mumis, nes tada buvo jau devintas jos nėštumo mėnuo, o atstumas didelis — iš mūsų namų Ohajyje net apie 11 valandų kelio.

Atostogas norėjome atidėti, tačiau dukra primygtinai prašė, kad važiuotume. Ji patikino, jog su ja viskas bus gerai. Be to, Teresos gydytojo manymu, gimdyti ji turėjo tik po poros savaičių.

2000-ųjų rugsėjo 27-oji, trečiadienis, buvo nuostabi diena. Puikus oras priminė, kodėl jau keletą pastarųjų metų mūsų šeima atostogauti važiuoja būtent čia. Negalėjome nė pagalvoti, kad jau šiandien mūsų gyvenimas smarkiai pasikeis.

„Teresa dingo!“

Tą vakarą iš Ohajo paskambino mano brolis. Jis buvo labai susijaudinęs ir vos galėjo kalbėti. Galiausiai jis pasakė: „Teresa dingo!“ Kadangi jos dingimo aplinkybės kėlė įtarimą, buvo iškviesta policija. Kai tą popietę Džonatanas grįžo namo, paradinės durys buvo neužrakintos. Teresos pusryčiai tebebuvo ant stalo, o piniginė gulėjo vietoje. Dar buvo keista tai, kad jos batai — vieninteliai, tikę jai devintąjį nėštumo mėnesį, — tebestovėjo prie durų.

Džonatanas buvo skambinęs į namus apie pusę dešimtos ryto. Teresa tada pasakė, jog jai skambino viena moteris ir sakė užeisianti pasižiūrėti automobilio, kurį jie norėjo parduoti. Vėliau Teresa ketino kai kur nuvykti su reikalais. Džonatanas paskambino namo per pietus, tačiau niekas neatsiliepė. Popiet jis be perstojo skambino, tačiau žmona ragelio nekėlė. Grįžęs namo 16.15 val. kieme pasigedo automobilio. Pamanęs, kad Teresai prasidėjo sąrėmiai, paskambino į ligoninę.  Ten jos nebuvo. Džonatanas dar paskambino keletui šeimos narių, bet tądien niekas nebuvo jos matęs. Jis baisiai išsigando, tad pranešė policijai. Apie 18 valandą policija rado tą automobilį netoli namų. Tačiau Teresos surasti nepavyko.

Kaip minėjau, mes apie tai sužinojome Šiaurės Karolinoje ir buvome priblokšti. Mudu su žmona, sūnus bei marti susikrovėme daiktus ir išvykome namo. Tai buvo ilga ir nerami kelionė. Važiavome visą naktį ir kitą rytą parvykome į Ohajo valstiją.

Viskas išaiškėja

Tuo tarpu Džonatanas, keletas giminaičių, artimi draugai ir kiti žmonės kartu su policija ieškojo Teresos. Paieškos, vykdavusios net ir naktį, tęsėsi penkias neramias dienas. Galiausiai spalio 2-ąją, pirmadienį, kai kas paaiškėjo. Policija sužinojo, kas trečiadienio rytą Teresai skambino. Mobiliuoju telefonu skambino vos už keleto kvartalų gyvenanti moteris.

Policininkams apklausus moterį, kilo įtarimas. Vėliau tą vakarą policija vėl nuvyko į jos namus. Tačiau prisiartinę prie durų, jie išgirdo šūvį. Įsilaužę į vidų policininkai rado ją negyvą. Moteris nusišovė. Policininkų nuostabai, antrajame namo aukšte jie rado naujagimį berniuką. Sunku patikėti, tačiau per visą tą triukšmą jis ramiai miegojo!

Vis dėlto Teresos surasti dar nepavyko. Keletą valandų policininkai ieškojo kokių nors Teresos pėdsakų. Paieškos pasibaigė ankstyvą antradienio rytą; garaže buvo rastas negiliai pakastas Teresos kūnas. Vėliau teismo ekspertas nustatė, kad nuo suduoto smūgio ji neteko sąmonės ir tada buvo pašauta į nugarą. Ji tučtuojau mirė ir tuomet kūdikis buvo išimtas iš jos įsčių. Kai galvojame apie Teresos žūtį, paguodžia bent tai, kad ji mirė be kančių.

Kai kūdikis buvo nuvežtas į ligoninę, pasirodė, kad jis sveikut sveikutėlis! Atlikus DNR testą, pasitvirtino, kad jis išties mūsų anūkas. Džonatanas pavadino jį vardu, kurį jie buvo išrinkę drauge su Teresa, — Oskaru Gevinu. Spalio 5-ąją, ketvirtadienį, kiek palaikytas ligoninėje, mūsų trijų kilogramų devynių šimtų gramų anūkas buvo atiduotas į tėvo rankas. Buvome sujaudinti susilaukę vaikaičio, tačiau sunku ir apsakyti, kaip buvo skaudu, kad Teresa jo taip ir neišvydo.

Visuomenės reakcija

Nuoširdi parama net iš visiškai nepažįstamų žmonių iki ašarų sujaudino visą mūsų šeimą. Kai vyko Teresos paieškos, šimtai žmonių siūlėsi padėti. Daug kas aukojo pinigų. Keletas vietinių raštinės reikmenų parduotuvių nemokamai išspausdino tūkstančius informacinių lapelių, o savanoriai plačiai juos išplatino.

Viena mūsų krikščionė sesė dirba pas vietinį teisininką. Kai ji papasakojo jam apie dingusią Teresą, šis pasisiūlė padėti. Mes sutikome su jo pasiūlymu ir tikrai tuo džiaugėmės. Šis teisininkas padėjo mums bendradarbiauti su žiniasklaida ir sutvarkyti keletą teisinių reikalų. Be to, rekomendavo du privačius tyrėjus, kurie labai padėjo ieškant Teresos. Jų nuoširdus rūpinimasis palietė mūsų širdis.

Kai atgavome kūdikį, sulaukėme dar daugiau paramos. Keletas parduotuvių atsiuntė mums maisto ir buitinių reikmenų. Daugybė žmonių aukojo Oskarui drabužėlių, sauskelnių, pieno mišinių ir žaislų. Visko gavome daug daugiau nei reikėjo, todėl perteklių atidavėme vietinės ligoninės gimdymo skyriui. Kadangi žiniasklaida išviešino mus ištikusią nelaimę, atėjo tūkstančiai atvirukų ir laiškų, ne tik iš vietinių gyventojų, bet ir iš viso pasaulio.

Kad parama buvo tikrai gausi, aiškiai liudijo spalio 8 dieną, sekmadienį, Teresos atminimui skirtas susitikimas. Žinojome, kad apsilankyti norės daug žmonių, tačiau  atėjusiųjų skaičius pranoko lūkesčius. Salė, kuria leido naudotis viena vietinė vidurinė mokykla, buvo sausakimša — joje sutilpo daugiau nei 1400 žmonių. Dalyvavo mūsų šeimos nariai, draugai, policijos pareigūnai, meras ir kiti. Susitikime buvo ir žiniasklaidos atstovų. Vietinės televizijos stotys filmavo, kai buvo sakoma kalba; ją taip pat tiesiogiai transliavo per internetą. Be to, šimtai stovėjo mokyklos priimamajame, kiti su skėčiais būriavosi lauke pilant šaltam lietui ir klausėsi kalbėtojo per iškabintus garsiakalbius. Pasakyta kalba buvo platus liudijimas apie mūsų Biblija pagrįstus įsitikinimus.

Po susitikimo šimtai žmonių kantriai laukė savo eilės pareikšti mums užuojautą. Išbuvome ten beveik tris valandas ir apkabinome kiekvieną atėjusįjį bei dėkojome už apsilankymą. Galiausiai vietinis viešbutis maloniai pavaišino daugiau nei 300 mūsų šeimos narių, artimų draugų ir kitų, padėjusių surasti berniuką.

Sunku išreikšti žodžiais, kokie mes dėkingi žmonėms — kurių dauguma buvo nepažįstami — už suteiktą pagalbą. Tokia visų parama kaip niekad sustiprino mūsų ryžtą dalyvauti krikščioniškoje tarnyboje, nes dar yra daug geraširdžių žmonių, kuriems norime pranešti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę (Mato 24:14).

Kaip reagavo susirinkimas

Nuo pat šio sunkaus išbandymo pradžios mumis nuolatos rūpinosi daugybė krikščionių brolių bei sesių. Be galo daug paramos sulaukėme tiek iš savo, tiek ir iš gretimų Jehovos liudytojų susirinkimų.

Dar prieš mums sugrįžtant iš Šiaurės Karolinos susirinkimo vyresnieji padėjo organizuoti Teresos paieškas. Daug brolių bei sesių atsiprašė iš darbo, kad galėtų prisidėti prie paieškų. Kai kurie sakė savo darbdaviams norį atsisakyti algos, bet kartais darbdaviai vis vien sumokėdavo už nedirbtą laiką. Kol Teresos buvo ieškoma, kai kurie mūsų tikėjimo broliai pasilikdavo su Džonatanu, kad jis nesijaustų vienišas. Vieni sutvarkydavo namus, kiti padėdavo pamaitinti savanorius ir atsakinėjo į telefono skambučius.

Praėjus maždaug šešioms savaitėms po Teresos mirties, mano žmonai ir Džonatanui prireikė atlikti vieną juos bauginusį darbą — sutvarkyti Teresos daiktus ir išvalyti namus. Džonatanas suvokė daugiau nebegalėsiąs gyventi tame name, todėl nusprendė jį parduoti. Tvarkyti Teresos daiktus jiems buvo skausminga, nes viskas ją priminė ir kėlė ilgesį. Ir štai susirinkimo broliai bei sesės vėl atėjo mums į pagalbą. Jie padėjo sudėti jos daiktus į dėžes ir net  kai ką suremontavo, kad namas būtų paruoštas parduoti.

Svarbiausia, kad susirinkimas stiprino mūsų šeimą tiek dvasiškai, tiek emociškai. Vieni paskambindavo arba aplankydavo, kiti atsiųsdavo atvirukų ar laiškų su jaudinančiais žodžiais. Ši meilinga parama tęsėsi ne keletą dienų ar savaičių, bet ištisus mėnesius.

Daugybė brolių bei sesių sakė nesidrovėti kreiptis į juos, jei kada norėsis, kad kas nors tiesiog išklausytų. Mes priėmėme šį malonų pasiūlymą. Labai paguodžia tai, kad savo jausmais gali pasidalinti su mylimais ir patikimais draugais. Jie elgėsi taip, kaip sakoma vienoje Biblijos patarlėje: „Draugas visuomet myli ir brolis pasirodo nelaimėje“ (Patarlių 17:17, Brb; 18:24).

Kaip tai paveikė mūsų šeimą

Turiu pasakyti, kad tiek man, tiek visai šeimai buvo sunku susitaikyti su Teresos nužudymu. Tai labai pakeitė mūsų gyvenimą. Kartais supykstu, kad jos nėra šalia. Pasiilgstu jos apkabinimų, bučinių.

Viki buvo itin prisirišusi prie dukros. Nebuvo dienos, kad jos nesikalbėtų. Jos valandų valandas šnekėdavo apie Teresos nėštumą, drauge ruošė mažyliui kambarį.

Viki pasakoja apie savo išgyvenimus: „Aš tiek daug ko ilgiuosi. Ilgiuosi skelbimo su ja, vaikščiojimo po parduotuves. O skaudžiausia yra tai, kad ji negali būti su savo kūdikiu. Dėl to man tiesiog plyšta širdis. Žinau, jog Teresa labai mylėjo Oskarą dar prieš jam gimstant. Ji žinojo, kad laukiasi berniuko. Kai pasiuvau kūdikiui apklotą ir padaviau Teresai, atviruke ji rašė:

‛Brangioji mamyte,

Labai ačiū tau už gražų apklotą vaiko lovytei. Aš labai vertinu tavo kruopštų darbą. Tiesiog noriu dar kartą padėkoti už tai, kad padedi ir palaikai mane šiuo vienu sunkiausių gyvenimo laikotarpių. Niekada neužmiršiu to ir būsiu dėkinga tau. Girdėjau sakant, kad kai žmogus suauga, jis supranta, jog geriausias jo draugas yra mama. O aš kasdien dėkoju Jehovai, kad man neprireikė daug laiko suprasti tai. Visuomet tave mylėsiu.’“

Taip pat buvo skaudu matyti, ką teko išgyventi mūsų žentui. Kol Oskaras gulėjo ligoninėje, Džonatanui teko nepaprastai sunki užduotis. Kadangi jis nusprendė laikinai apsigyventi pas mus, jam reikėjo perkelti lopšį, kurį jis drauge su Teresa buvo įrengęs savo name. Jis supakavo supamąjį arkliuką, lovytę, minkštus žaislus ir atsivežė pas mus.

Kas mums padėjo ištverti

Taip tragiškai netekus mylimo asmens, kyla daug painių klausimų, jausmų. Kadangi esu susirinkimo vyresnysis, tekdavo guosti kitus, padėti narplioti panašius klausimus bei įveikti užplūdusius jausmus. Bet kai mane patį užgriuvo sielvartas, emocijos vos neužgožė sveiko mąstymo.

Pavyzdžiui, kai tada ruošėmės savaitei išvykti, meldžiau, kad Jehova apsaugotų Teresą, turėdamas omenyje jos padėtį. Kuomet ji buvo rasta nužudyta, turiu pasakyti, iš pradžių nustebau, kodėl nebuvo atsakyta į mano maldas. Aš, be abejo, suprantu, kad Jehova neužtikrina kiekvienam savo tautos nariui stebuklingos apsaugos. Vis dėlto meldžiau suvokimo. Mane paguodė žinia, kad Jehova saugo žmones dvasiškai, tai yra rūpinasi, kad mūsų santykiai su juo nenutrūktų. Tokia apsauga pati svarbiausia, nes nuo to priklauso mūsų amžina ateitis. Todėl šia prasme Jehova tikrai apsaugojo Teresą; ji ištikimai tarnavo jam iki pat savo žūties dienos. Nusiraminau suvokęs, kad jos amžinoji ateitis yra mylinčio Jehovos rankose.

Mus tikrai paguodė kai kurios Rašto eilutės. Štai keletas jų:

„Bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas iš numirusių“ (Apaštalų darbų 24:15). Jau seniai tikiu Biblijoje duotu prikėlimo pažadu,  bet dabar jis tapo daug realesnis. Vien žinojimas, kad vėl galėsiu apkabinti Teresą, duoda jėgų ištverti.

„Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“ (Luko 20:37, 38). Labai paguodžia žinojimas, kad mirusieji, kurie vieną dieną bus prikelti, ir dabar yra gyvi Jehovos akyse. Taigi jo požiūriu, mūsų brangioji Teresa tikrai gyva.

Ir Viki norėtų paminėti keletą Biblijos eilučių, kurios sustiprino ją:

„‛Neįmanoma, kad Dievas meluotų’ (Hebrajams 6:18; Titui 1:2). Kadangi Jehova nemeluoja, žinau, jog jis ištesės pažadą prikelti mirusiuosius.

‛Nesistebėkite tuo! Nes ateina valanda, kai visi gulintieji [„atminimo“, NW] kapuose išgirs [Jėzaus] balsą ir išeis’ (Jono 5:28, 29, Jr). Iš žodžių ‛atminimo kapai’ galime suprasti, kad Teresa bus Jehovos atmintyje, kol jo Sūnus Jėzus Kristus prikels ją. Žinau, kad tobula Jehovos atmintis jai yra pati saugiausia vieta.

‛Visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje’ (Filipiečiams 4:6, 7). Todėl meldžiu Jehovos dvasios, kad mane sustiprintų. Kai būnu labai prislėgta, kreipiuosi į Jehovą ir sakau: ‛Man reikia daugiau tavosios dvasios.’ Taip jis padeda man ištverti dar vieną dieną. Kartais sunku surasti tinkamus žodžius, tačiau jis vis vien duoda jėgų nepalūžti.“

Tik Jehovos padedami ištvėrėme šią neapsakomai skaudžią tragediją. Tiesa, mes iki šiol liūdime brangiosios Teresos ir tikriausiai širdgėla neišblės, kol Jehovos naujajame pasaulyje vėl ją apkabinsime. O dabar esame kaip niekad pilni ryžto ištikimai tarnauti Jehovai. Džonatanas pasiryžo padaryti viską, ką gali, kad padėtų Oskarui išsiugdyti meilę Jehovai ir norą tarnauti jam, o mes su Viki bandysime visaip jam padėti. Mes iš visos širdies trokštame būti Dievo naujajame pasaulyje, kad galėtume pasitikti Teresą ir supažindinti su sūnumi, kurio jai taip ir neteko laikyti rankose.

[Iliustracija 19 puslapyje]

Mūsų dukra Teresa, besiklausanti, kaip plaka jos kūdikio širdelė

[Iliustracijos 20, 21 puslapiuose]

Per Teresos atminimui skirtą susitikimą buvome labai sustiprinti

[Iliustracija 23 puslapyje]

Aš su žmona Viki per Teresos vestuves

[Iliustracija 23 puslapyje]

Mūsų vaikaitis Oskaras