Marabu — paukštis, kurio niekas nemėgsta

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO KENIJOJE

 Jei... ir yra paukštis, labiau lemiantis bloga negu marabu, tai aš jo dar nemačiau (The World’s Wild Places—Africa’s Rift Valley).

RETAS Afrikos paukštis kenčia tokią rūsčią kritiką kaip marabu. Paprastai jis vaizduojamas piktas, bjaurus, trokštantis blogio. Akivaizdu: visuomenė marabu atstūmusi.

Jus turbūt žavi dailūs paukščiai, ringuojantys melodingas giesmeles. Bet marabu nėra nei išvaizdus, nei balsingas. Padaras rausva beplunksne galva ir tokiu pat kaklu atrodo atgrasiai, apgailėtinai. Po suaugusio paukščio gerkle kabo irgi rausvas odos maišas, galintis prisipildyti oro ir primenantis platų ovalų kaklaraištį. Daugumos nuomone, tas maišiokas jį menkai tepuošia. Bet Kenijos nacionalinio muziejaus Ornitologijos skyriaus vadovas dr. Lionas Benunas primena: „Jei maišu šlykštimės mes, tai nereiškia, kad jis šlykštus ir marabu.“ Net jei ir taip, iki šiol niekas nežino, kam tas odos maišas jam reikalingas.

Paukštis nesužavi ir savo racionu. Daugiausia jis minta maita. Bet kai jos neranda, savo didelį apetitą patenkina žudydamas kitus paukščius. Nenuostabu, kad daug žmonių jo baisiai nemėgsta.

Vis dėlto, nors marabu nėra labai dailus ar mielas, jis turi ir nemažai patrauklių ypatybių. Susipažinkime iš arčiau su šiuo piktai šmeižiamu paukščiu.

Paukštis milžinas

Marabu, be abejonės, yra didžiausias gandrų šeimos paukštis. Suaugusio marabu ūgis gali siekti net 1,5 metro, o svorio jis užsiaugina daugiau nei 8 kilogramus. Patelės kiek mažesnės. Tiesus paukščio snapas, kurio ilgis viršija 30 centimetrų, — patogus įrankis mėsai iš griaučių išpešti.

Nors šis gandras labai didelis, jis gabus skraidytojas. Atstumas nuo vieno ištiesto sparno galo iki kito — daugiau negu 2,5 metro, todėl marabu sugebėjimams sklandyti mažai kas prilygsta. Marabu skrenda labai grakščiai: galvą jis kiek įtraukia, o ilgas kojas ištiesia. Jis gerai išmano, kur gali būti šilto oro srovės, ir sugeba pakilti taip aukštai, kad žiūrint iš žemės matyti tik taškelis. Yra duomenų, kad kartais marabu paskraidžioti išsiruošia net į 4000 metrų aukštį!

Pareigingi tėvai

Ypač nuostabiai marabu atlieka tėvų pareigas. Išauginti jauniklius ne taip jau lengva. Pirmiausia reikia sukrauti lizdą. Išsirinkęs vietą patinas, o vėliau ir patelė, pradeda statybas, kartais net 30 metrų aukštyje. Lizdas nėra labai ypatingas:  metro skersmens, plokščias, neišvaizdus stagarų, šakelių ir lapų raizginys. Kartais perėti paukščiai įsikuria jau sukrautame lizde, kurio rekonstrukcijai prineša naujų šakelių ir kitų statybinių medžiagų. Kai kurios marabu kolonijos vienoje vietoje gyveno net 50 metų.

Dar nepabaigęs statyti namų patinas pradeda ieškotis draugės. Bet marabu nesilaiko daugumos paukščių pripažįstamų normų: pirštis pradeda ne marabu patinas, o atvirkščiai — patelė. Patinas dažnai atstumia ne vieną meilikautoją. Bet jei kuri parodo atkaklumą, yra priimama. Toliau meilindamiesi abu paukščiai pripildo savo odinius maišus oro ir ima mūkti, inkšti, švilpti — kad tik kiti paukščiai prie jų nesiartintų. Šie garsai — bene vieninteliai, kuriuos moka išgauti marabu. Tiesa, jie dar mėgsta kleketuoti savo didžiuliais snapais. Tarp naujų sutuoktinių užsimezga stiprus ryšys. Prisirišimą jie parodo sveikindami draugą, jam iš kur nors sugrįžus namo. Pasveikinimas toks: paukštis galvą kiek atmeta atgal, tada linkteli į priekį ir paleidžia į darbą snapą — ima kleketuoti.

Krauti lizdą naujakuriai baigia dviese. Perės jie irgi abu. Po mėnesio iš dviejų ar trijų sniego baltumo kiaušinių išsiris maži rausvi, beveik pliki marabiukai, nuo kurių tėvai nenuleis akių. Savo atžaloms jie bus labai rūpestingi, penės labai maistingais patiekalais, pavyzdžiui, žuvimi. Marabu dažnai lankosi pelkėtose vietovėse, kur sugauna daug varlių. Varlės — dar vienas dažnas patiekalas šių paukščių meniu. Jaunikliai minta maisto likučiais, kuriuos lizde atryja jų tėvai. Mažyliai auga lėtai. Skraidyti jie išmoksta tik sulaukę keturių mėnesių. Tada jie jau sugeba gyventi savarankiškai.

Sanitaras

Nors už tai, kad yra maitėdis, marabu daug kas niekina, taip daryti nėra labai teisinga. Plėšrūs žvėrys palieka Afrikos lygumas pilnas pūvančios maitos. Jei ji taip ir liktų, tai būtų gera terpė plisti ligoms, pavojingoms tiek žmogui, tiek gyvūnams. Marabu atlieka naudingą darbą: pašalina atliekas. Kartu su kitais maitėdžiais, grifais, jie žvilgsniu tyrinėja dykumas, ar nepamatys kokio plėšrūno paliktos aukos. Ką nors pastebėję marabu užleidžia agresyviuosius grifus pirmus, kurie savo stipriais  lenktais snapais maitą sudrasko. Nutaikęs progą prie skrodimo prisideda ir marabu. Jis kyšteli savo ilgą snapą ir pagriebęs gabalą mėsos pasitraukia į šalį, kur laukia kitõs galimybės. Kai grifai prisisotina, prie maitos puola marabu, kurie atkakliai kovoja dėl kiekvieno likusio mėsos gabalėlio. Marabu čiumpa viską, ką tik sugeba nuryti, išskyrus kaulus. Jiems nieko nereiškia praryti mėsos gabalą, sveriantį net 0,6 kilogramo.

Pastaraisiais metais marabu sanitaru dirba ne vien natūralioje aplinkoje. Paukštis nebebijo žmogaus ir dabar būna dažnas miestų ir kaimų sąvartynų lankytojas. Kuo jis čia naudingas? Aplinka lieka švaresnė. Marabu kruopščiai patikrina ir skerdyklų nuotekas, ar ten neužsilikęs koks kąsnelis jiems. Šie paukščiai retai susižeidžia. Ieškodamas maisto prie vienos skerdyklos vakarų Kenijoje marabu prarijo mėsininko peilį. Po kelių dienų netoliese buvo rastas švarutėlis peilis, o prie jo toliau sau knisinėjosi tas pats peilį atrijęs marabu. Jis buvo sveikut sveikutėlis.

Marabu ir ateitis

Nors Azijoje gyvenančių artimiausių marabu giminaičių mažėja, Afrikoje jie klesti. Nėra žinoma, kad šie paukščiai turėtų natūralių priešų. Visais laikais didžiausias marabu priešas buvo žmogus. Šiuos didelius gandrus šaudydavo ir jų uodegos plunksnomis puošdavo moterų skrybėlaites. „Atrodo neįmanoma, — sakoma knygoje Storks, Ibises and Spoonbills of the World, — kad tokios dailios, puošnios plunksnos, pagražinančios vėduoklę ar kokius nors rūbus ir tokios brangios moters akyse, kitados priklausė tam didžiuliam, liesam ir šlykščiam maitėdai.“ Laimei, marabu žudynės aprimo ir šie paukščiai vėl tarpsta. Kai ką sužinoję apie marabu tikrai supratome, kad nėra už ką jį taip niekinti ir peikti. Jis labai pasitarnauja žmonėms kruopščiai išvalydamas aplinką. Nors jis ir nėra pats išvaizdžiausias, vis tiek teikia šlovę savo Kūrėjui (Psalmyno 148:7, 10).

[Iliustracija 16 puslapyje]

Didelis tiesus paukščio snapas gali būti daugiau nei 30 centimetrų ilgio

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Išskleistų marabu sparnų ilgis — daugiau negu 2,5 metro

[Šaltinio nuoroda]

© Joe McDonald

[Iliustracija 17 puslapyje]

Marabu — rūpestingi tėvai

[Šaltinio nuoroda]

© M.P. Kahl/VIREO

[Iliustracija 18 puslapyje]

Kam marabu reikalingas odos maišas, vis dar nežinoma

[Iliustracija 19 puslapyje]

Lizdas kartais kraunamas net 30 metrų aukštyje