Neapykanta užvaldė pasaulį

VISAME pasaulyje šėlsta baisus monstras. Tas monstras — neapykanta.

Viena Balkanų provincija vis dar neatsigauna po neseniai vykusio etninio valymo. Šimtmečius brendęs priešiškumas privedė prie masinių žudynių, prievartavimų, trėmimų, namų, kaimų padeginėjimų, apiplėšimų, pasėlių ir gyvulių naikinimo. Žmonės alksta ir badauja. Laukai tebėra pilni minų.

700000 išsigandusių Rytų Timoro (Pietryčių Azija) gyventojų teko bėgti, kad nebūtų nužudyti, sumušti ar ištremti. Išeidami jie paliko plėšikiškų ginkluotų būrių nuniokotą kraštą. „Jaučiuosi kaip medžiojamas žvėris“, — sako vienas nukentėjusysis.

Maskvoje sprogus didžiulei teroristų padėtai bombai buvo nuniokotas visas daugiabutis namas. Sprogimas pražudė 94 niekuo nekaltus žmones, tarp kurių buvo ne vienas vaikas. Daugiau nei 150 buvo sužeista. Po tokių šiurpių įvykių žmonės paprastai klausia: „Kieno dabar eilė?“

Los Andžele (Kalifornija, JAV) vienas rasistas apšaudė grupę ikimokyklinio amžiaus žydų vaikų, o paskui dar nušovė filipinietį paštininką.

Neperdėsime sakydami, kad neapykanta apėmusi visą pasaulį. Beveik kasdien per žinias girdime pranešimus apie nežaboto rasinio, etninio ar religinio priešiškumo padarinius. Vis matome besivaidijančias tautas, žmones, šeimas. Girdime apie šalis, kuriose vykdomas genocidas. Matome kraupų nežmonišką elgesį, kurio priežastis tėra tai, kad kai kurie žmonės kitokie.

Jei norime, kad monstru pavadinta neapykanta būtų pažabota, pirmiausia reikia išsiaiškinti, iš kur ta neapykanta, vedanti prie smurto. Ar neapykanta yra įdiegta mūsų genuose? O gal tokio elgesio išmokstama? Ar įmanoma įveikti neapykantą?

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 3 puslapyje]

Kemal Jufri/Sipa Press