Neapykantos šaknys

NEAPYKANTA atsirado dar ankstyvoje žmonijos istorijoje. Biblijoje, Pradžios 4:8, sakoma: „Kai jie buvo laukuose, Kainas pakilo prieš brolį ir užmušė jį.“ „Kodėl nužudė? — klausia Biblijos rašytojas Jonas. — Kad jo darbai buvo pikti, o brolio — teisūs“ (1 Jono 3:12). Abelis žuvo dėl vienos įprasčiausių neapykantos priežasčių — pavydo. „Pavyduliavimas sukelia vyro įtūžį“, — sakoma Patarlių 6:34. Pavydas dėl kitų socialinės padėties, turto, pajamų ar kitokio pranašumo nesiliauja kiršinti žmones ir mūsų dienomis.

Nežinojimas ir baimė

Vis dėlto pavydas — tik viena neapykantos priežasčių. Neretai neapykantą kursto nežinojimas ir baimė. „Prieš išmokdamas nekęsti, išmokau bijoti“, — pasakė vienas jaunas žiaurios rasistų grupuotės narys. Tokia baimė dažniausiai kyla dėl nežinojimo. Leidinyje The World Book Encyclopedia aiškinama, kad žmonės, turintys išankstinį nusistatymą, paprastai yra susidarę nuomonę, kuri „nėra pagrįsta esamais įrodymais... Išankstinį nusistatymą turintys asmenys linkę iškreipti, klaidingai aiškinti ar net nepaisyti faktų, kurie neatitinka jų nusistatymo“.

 Iš kur atsiranda toks nusistatymas? Vienoje interneto informacinėje svetainėje sakoma: „Už daugelį kultūrinių stereotipų atsakinga istorija, o už daugelį žmogaus pažiūrų — jo kilmė.“

Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose dėl praeityje vykusios vergų prekybos tarp baltaodžių ir afrikiečių atsirado priešiškumas, daugelio jaučiamas lig šiol. Neretai rasistinį požiūrį vaikai perima iš tėvų. Vienas baltaodis rasistas prisipažino išsiugdęs nepakantą kitų rasių žmonėms „nė kiek nepabendravęs su juodaodžiais“.

Yra netgi įsitikinusių, kad kitokie žmonės — niekingi. Tokia nuomonė gali susidaryti po vieno nemalonaus incidento su kitokios rasės ar kultūros žmogumi. Taip jie padaro perdėtą išvadą, esą kiekvienas tos rasės ar kultūros žmogus turi tam tikrą nemalonų bruožą.

Blogai, kai žmogus aklai nekenčia kitų, tačiau kai tokia neapykanta įsivyrauja visoje šalyje ar rasėje, pasekmės gali būti pražūtingos. Manymas, kad tam tikros tautybės, odos spalvos, kultūros ar kalbinės grupės žmonės yra kuo nors pranašesni už kitus, gali sukelti fanatizmą ar ksenofobiją (priešiškumą svetimšaliams). Tokia nepakanta XX amžiuje dažnai pasireikšdavo smurtiniais veiksmais.

Įdomu, kad neapykanta ir fanatiškumas kyla ne vien dėl odos spalvos ar tautinių skirtumų. Pensilvanijos universiteto mokslininkas Klarkas Makolis rašo, kad „pakanka atsitiktinai, netgi tiesiog metant monetą, padalinti asmenis į dvi grupes ir tarp jų  atsiras šališkumas“. Viena mokytoja trečiokų klasėje pademonstravo tai gerai žinomu eksperimentu — perskyrė klasę į dvi grupes: mėlynakius ir rudakius. Netrukus tarp šių grupių atsirado priešiškumas. Smurtinių susirėmimų gali kilti netgi tarp skirtingų sporto komandų sirgalių grupių.

Kodėl tiek smurto?

Tačiau kodėl toks priešiškumas dažnai veda prie smurto? Mokslininkai daug gilinosi į panašius klausimus, bet gali pateikti vien teorijas. Klarkas Makolis sudarė didžiulę žmonių smurto ir agresijos tyrimų bibliografiją. Sykį jis pacitavo vieno tyrimo išvadas, kad „žiaurūs nusikaltimai yra susiję su karyba ir karinėmis pergalėmis“. Mokslininkai nustatė, kad „šalyse, dalyvavusiose Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose, ypač tose, kurios buvo tarp laimėjusiųjų, po karų padaugėjo žmogžudysčių“. Pasak Biblijos, mes gyvename karingais laikais (Mato 24:6). Gal tikrai karai paskatino ir kitokio pobūdžio smurtą?

Kiti mokslininkai žmogaus agresyvumą bando paaiškinti biologiškai. Vienu tyrimu kai kurias agresijos formas buvo mėginta susieti su „mažu serotonino kiekiu smegenyse“. Pasak kitos populiarios hipotezės, agresyvumas slypi mūsų genuose. „Iš esmės [neapykanta] gali būti įgimta“, — teigia vienas politologas.

Pačioje Biblijoje sakoma, kad netobuli žmonės gimsta su ydomis ir trūkumais (Pradžios 6:5; Pakartoto Įstatymo 32:5). Tai, žinoma, taikoma visiems žmonėms. Tačiau juk neapykantą jaučia ne visi. To išmokstama. Štai žymus psichologas Gordonas Vilardas Olportas ištyrė, kad kūdikiai „neturi jokių blogų polinkių... Mažylis yra pozityvus, jį traukia bet koks dirgiklis, bet koks asmuo“. Tokios išvados patvirtina, kad agresyvaus elgesio, priešiškumo ir neapykantos — išmokstama. Tuo gudriai naudojasi neapykantos mokytojai.

Kaip apnuodijami protai

Dėmesio centre daugiausiai atsiduria įvairių neapykantą propaguojančių grupių, pavyzdžiui, skustagalvių neonacistų ir kukluksklano, lyderiai. Šios grupės paprastai stengiasi pritraukti lengvatikius jaunuolius iš iširusių šeimų. Jaunuoliai, kurie jaučiasi nesaugūs ir menkaverčiai, galbūt mano, kad tokiose grupuotėse jausis reikalingi.

Itin galinga priemonė neapykantai skleisti yra internetas. Nesenais paskaičiavimais, internete yra apie 1000 neapykantą propaguojančių svetainių. Žurnale The Economist cituojami pasipūtėliški vieno smurtą skleidžiančios interneto svetainės savininko žodžiai: „Internetas suteikė mums galimybę išsakyti savo nuomonę šimtams tūkstančių žmonių.“ Jo svetainėje yra ir vaikams skirtas tinklalapis.

Internete ieškodami muzikos paaugliai gali užeiti į svetaines, kuriose leidžiama muzika skatina neapykantą. Dažniausiai ji  būna tranki, pašėliška, o dainų tekstai pilni drastiškų rasistinių teiginių. Tokios interneto svetainės siūlo užmegzti ryšį su bendraminčiais, lankytis pokalbių kambariuose ar kitose neapykantą propaguojančiose svetainėse.

Kai kuriose tokio pobūdžio svetainėse yra žaidimų ir kitokių jaunimui skirtų užsiėmimų. Vienoje neonacistų interneto svetainėje rasizmą ir antisemitizmą mėginama pateisinti naudojantis Biblija. Neonacistai taip pat sukūrė tinklalapį, kuriame yra kryžiažodžių su rasistiniais komentarais. Koks jo tikslas? „Padėti jauniems baltosios rasės atstovams suprasti mūsų siekius.“

Tačiau ne visi neapykantos propaguotojai yra kokie nors ekstremistai. Vienas sociologas, nagrinėdamas neseniai Balkanuose vykusius konfliktus, apie kai kuriuos gerbiamus rašytojus ir kitus viešąją nuomonę formuojančius asmenis pasakė: „Buvau priblokštas, kai pamačiau, kad... savo publikacijose [jie] palaiko tėvynainių gyvuliškus jausmus, kursto jų įtūžį, temdo protus stengdamiesi įteigti, jog viskas pateisinama... ir iškreipia tikrovę.“

Negalima pamiršti ir dvasininkų vaidmens. Rašytojas Džeimsas Hotas knygoje Holy Hatred: Religious Conflicts of the’ 90’s (Šventa neapykanta. Paskutinio XX a. dešimtmečio religiniai konfliktai) padarė šokiruojančią išvadą: „Paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje buvo matyti akivaizdus paradoksas: religija — daugelio laikoma gėrio ir humaniškumo puoselėtoja — tapo pagrindine neapykantos, karų ir teroristinių išpuolių priežastimi.“

Taigi neapykantos priežasčių yra daug ir jos labai painios. Tačiau ar tai reiškia, kad žmonija pasmerkta kartoti neapykantos paženklintą istoriją? Ar įmanoma kaip nors pašalinti nesusipratimus, nežinojimą ir baimę — tai, kas sukelia neapykantą ne tik tarp atskirų žmonių, bet ir tarp pasaulio tautų?

[Anotacija 6 puslapyje]

Priešiškumas ir neapykanta — išsiugdomi dalykai

[Iliustracija 4, 5 puslapiuose]

Neapykanta ir išankstinis nusistatymas...

... nėra įgimti

[Iliustracija 7 puslapyje]

Neapykantą propaguojančios grupės stengiasi pritraukti jaunuolius per internetą

[Iliustracija 7 puslapyje]

Konfliktus dažnai kursto religijos

[Šaltinio nuoroda]

AP Photo