Spalvingieji kermodžiai

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO KANADOJE

„Jie stovi ant užpakalinių kojų, sėdi..., o miegodami netgi knarkia... Yra sumanūs, smalsūs, greit visko išmoksta, lengvai prisitaiko ir, atrodo, jaučia panašiai kaip mes.“

TAIP laukinės gamtos tyrinėtojas biologas Vainas Makroris apibūdino vienus rečiausių pasaulyje baltus juoduosius Kanados šiaurės vakarų pakrantės lokius. Mokslo pasaulį su šiais lokiais 1900-aisiais supažindino Niujorko zoologų draugijos narys Viljamas Horndėjus. Kataloguodamas Viktorijos (Britų Kolumbija)  lokenas jis pastebėjo keistą kailį. Šis buvo kreminės spalvos su šviesiu aukso atspalviu, forma panašus į juodąjį lokį.

Sudomintas radinio Horndėjus pasikvietė Britų Kolumbijos provincijos muziejaus direktorių Frensį Kermodį padėti surinkti daugiau informacijos apie gyvūnus, kuriuos Horndėjus manė esant naują lokių rūšį. 1905-aisiais, įvertindamas Kermodžio pastangas ieškant pavyzdžių bei informacijos, Horndėjus lokį pavadino Ursus kermodei — kermodžio lokiu.

Kermodžiai priklauso juodųjų lokių šeimai, tačiau jų spalva ne visada atitinka pavadinimą. Vietiniai indėnai, cimšianai, gyvenantys kermodžio lokių krašte, juos vadina motčkmo, tai yra baltaisiais lokiais. Tačiau yra pastebėta ir oranžinių, kaštoniškai raudonų, ryškiai geltonų, mėlynai pilkų ir net juodai, rudai, baltai dėmėtų lokių.

Biologai dar nežino, kodėl kai kurie kermodžiai balti. Viena iš prielaidų — tokią spalvą galbūt lemia atsitiktinė genų mutacija. Iš tikrųjų baltas būna tik 1 iš 10 pastebėtų kermodžių. Kanados šiaurės vakarų pakrantės kermodžiai tikrai yra unikalūs ir verti dėmesio.

Apsilankykime kermodžių areale

Kermodžių galima sutikti maždaug 75000 kvadratinių kilometrų teritorijoje palei šiaurinę Britų Kolumbijos pakrantę. Nukeliavęs apie 600 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Vankuverio, pasieksite Karališkąją princesės salą ir Duglo kanalo rajoną, esantį netoli Kitimato. Maždaug 150 kilometrų giliau į žemyną šiaurės rytų kryptimi palei Skynos upę įsikūrusi Teraso medkirčių bendruomenė. Šis regionas — kermodžių arealo centras. Jis laikomas mažiausiai civilizacijos paliestu ir turtingiausiu Vakarų Kanados laukinės gamtos kraštu.

Jei norite nors žvilgterėti į šį baltąjį klajūną, reikalingas prityręs vedlys, pažįstantis kermodžių elgseną. Palankiausias metas juos pamatyti yra spalio mėnuo, kai Britų Kolumbijos upėse knibždėte knibžda neršiančių lašišų. Kasmet tuo laiku kermodžiai nusileidžia nuo aukštumų pasmaguriauti žuvimi. Vienas žmogus, matęs lokius puotaujančius, pasakoja: „Pasirinkę patinkamą žuvį, viena letena suima jai už galvos, o kita nuplėšia odą. Tada skaniai sušveičia žuvieną.“

Kokie jie

Kermodžiai gali atrodyti draugiški, meilūs ir žaismingi, bet iš tikrųjų, kaip ir visi kiti lokiai, gali būti nenuspėjami ir pavojingi. Manoma, kad šie gyvūnai yra silpnaregiai. Bet jų nedidelė smaila nosytė su ilgomis šnervėmis puikiai suuodžia kvapus. Nors iš pažiūros nerangūs, šie lokiai labai greiti. Nustatyta, kad bėgdami trumpus atstumus jie gali pasiekti 50 kilometrų per valandą greitį!

Suaugusios patelės būna 130—190 centimetrų ilgio ir sveria 50—180 kilogramų. Patinai užauga didesni ir gali sverti net per 200 kilogramų. Atsistojusio ant užpakalinių kojų kermodžio ūgis siekia 250—275 centimetrus. Be to, jie geri plaukikai. Vienas žvejybos patrulis kartą stebėjo iš gretimos salos į krantą plaukiantį kermodį. Priplaukęs valtimi arčiau, jis buvo nustebintas — lokys paniro ir plaukė po vandeniu, iškildamas į paviršių tik įkvėpti oro.

Lokiai ir žmonės

Kai lokiai pradeda tikėtis maisto iš žmonių, jie paprastai nustoja jų bijoti ir gali pasidaryti per daug agresyvūs bei pavojingi. Tokius dažnai tenka nudobti. Todėl jei kada pamatysite maisto elgetaujantį lokį, prisiminkite, kad jį maitindamas į pavojų galbūt statote ir savo, ir lokio gyvybę.

Galvodami apie šį įdomų lokį, negalime nesistebėti lokių šeimynos įvairove. Kokia nuostabi ir žavinga Dievo kūrinija! Ir kokia atsakomybė žmogui rūpintis tokiomis patraukliomis būtybėmis!

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 27 puslapyje]

Howie Garber/www.wanderlustimages.com