Biblijos požiūris

Ar Dievas toleravo vergų prekybą?

TAMSIAODŽIAI prakaituoti žmonės, sulinkę po didžiulėmis medvilnės ryšulių naštomis, vos velka kojas. Negailestingi prižiūrėtojai ragina juos rimbo kirčiais. Klykiantys vaikai išplėšiami iš raudančių motinų rankų ir parduodami iš varžytinių tam, kuris pasiūlo didžiausią sumą. Tokie niūrūs vaizdiniai tikriausiai iškyla mąstant apie vergiją.

Paradoksalu, tačiau manoma, jog daug vergvaldžių ir tų, kurie prekiavo vergais, buvo labai religingi. Istorikas Džeimsas Volvinas rašė: „Tokių buvo šimtai, — europiečių ir amerikiečių, — kurie plaukdami vergų pilnais laivais per vandenyną į Naująjį pasaulį šlovino Viešpatį už palaimas, dėkojo už apsaugą bei pelningą verslą Afrikoje.“

Kai kurie žmonės netgi tvirtino, jog Dievas vergų prekybą toleruoja. Pavyzdžiui, 1842 metais Aleksandras Makkeinas kalbėdamas visuotinėje protestantų metodistų konferencijoje teigė, jog vergija „nustatyta paties Dievo“. Ar Makkeinas buvo teisus? Ar Dievas pritarė, kad būtų grobiamos ir prievartaujamos merginos, beširdiškai išskiriamos šeimos ir žiauriai plakami žmonės? Juk kaip tik tai buvo būdinga Makkeino laikų vergų prekybai. O ką galima pasakyti apie milijonus žmonių, kurie tarsi vergai verčiami nepakenčiamomis sąlygomis gyventi ir dirbti šiais laikais? Ar Dievas toleruoja tokį nežmonišką elgesį?

Vergovė ir izraelitai

Biblijoje rašoma, jog „žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai“ (Mokytojo 8:9). Galbūt niekas to nepademonstruoja akivaizdžiau už išnaudotojišką žmogaus sugalvotą vergiją. Jehova Dievas nėra abejingas engiamųjų kančioms.

Pavyzdžiui, pagalvokime, kokioje padėtyje buvo atsidūrę izraelitai. Biblijoje pasakojama, kad egiptiečiai „apkartino jų gyvenimą sunkia vergyste prie molio, plytų bei visokių ūkio darbų ir juos negailestingai spaudė“. Izraelitai „vaitojo dėl vergystės ir šaukė, ir jų šauksmas pasiekė Dievą“. Ar Jehova nepaisė jų kančių? Ne, „Dievas išgirdo jų vaitojimą ir atsiminė  savo sandorą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu“. Be to, Jehova pasakė savo tautos žmonėms: „Išlaisvinsiu jus iš egiptiečių lažo ir išgelbėsiu iš jų vergijos“ (Išėjimo 1:14, Brb; 2:23, 24, Brb; 6:6-8).

Aišku, Jehova nepritaria, kad ‛žmogus užvaldytų kitą žmogų’ padarydamas jį išnaudojamu vergu. Bet ar ne Dievas pats vėliau leido vergijai atsirasti savo tautoje? Taip, jis leido. Tačiau vergija Izraelyje labai skyrėsi nuo tos tironiškos vergijos, kokia buvo per visą žmonijos istoriją.

Dievo įstatyme buvo parašyta, kad už žmogaus pagrobimą ir pardavimą baustina mirtimi. Be to, Jehova pasirūpino įstatymais, ginančiais vergus. Pavyzdžiui, suluošinęs vergą šeimininkas turėdavo suteikti jam laisvę, o užmušęs — pats buvo baudžiamas mirtimi. Belaisvės moterys galėdavo tapti vergėmis arba būti paimtos į žmonas. Tačiau jų nebuvo leista pasilaikyti vien lytiniams poreikiams tenkinti. Vis dėlto Įstatymas iš izraelitų reikalavo su vergais elgtis pagarbiai ir geranoriškai, kaip su samdomais darbininkais (Išėjimo 20:10; 21:12, 16, 26, 27; Kunigų 22:10, 11; Pakartoto Įstatymo 21:10-14).

Kai kurie žydai, kad grąžintų skolas, tautiečiams vergaudavo savo noru. Tai gelbėjo juos nuo bado ir daugeliui padėjo išsikapstyti iš skurdo. Be to, žydų kalendoriuje buvo numatytos datos, kada vergai turėjo teisę atgauti laisvę, jei jie to norėdavo * (Išėjimo 21:2; Kunigų 25:10; Pakartoto Įstatymo 15:12). Komentuodamas šiuos vergijos įstatymus žydų mokslininkas Mozė Milzineris tvirtino, jog „vergas niekada neprarasdavo žmogiškojo orumo, nes buvo laikomas asmenybe, turinčia tam tikras teises, kurių pažeisti ir likti nenubaustas negalėjo net pats šeimininkas“. Koks akivaizdus kontrastas lyginant su išnaudotojiška vergove, suteršusia istorijos metraščius!

Vergovė ir krikščionys

Romos imperijos, kurioje gyveno pirmojo amžiaus krikščionys, ekonominei sistemai irgi buvo būdinga vergovė. Taigi vieni krikščionys patys buvo vergai, kiti turėjo vergų (1 Korintiečiams 7:21, 22). Bet ar tai reiškia, kad Jėzaus mokiniai buvo vergų engėjai? Žinoma, ne! Kad ir ką leido romėnų įstatymas, galime būti tikri, jog krikščionys su savo pavaldiniais blogai nesielgė. Apaštalas Paulius netgi skatino Filemoną su krikščionimi tapusiu vergu Onesimu elgtis kaip su broliu * (Filemonui 10-17).

Biblijoje nenurodoma, kad iš pradžių Dievas būtų numatęs, jog vieni žmonės vergaus kitiems. Ir jokioje Biblijos pranašystėje neužsimenama, kad vieni žmonės pavergs kitus naujajame pasaulyje. Būsimajame Rojuje teisieji „sėdės po savo vynmedžiais, po savo figmedžiais, ir nebus kam jų gąsdinti“ (Michėjo 4:4).

Aišku, Biblija netoleruoja jokio žmonių engimo. Priešingai, ji ragina gerbti ir laikyti lygiateisiais visus žmones (Apaštalų darbų 10:34, 35). Biblija skatina žmones elgtis su kitais taip, kaip nori, kad būtų elgiamasi su jais pačiais (Luko 6:31). Dar daugiau, Biblija krikščionims primena: kad ir kokia būtų žmonių socialinė padėtis, nuolankiai laikyti juos aukštesniais už save (Filipiečiams 2:3). Šie principai visiškai nesuderinami su jokia žeminančia vergove, kuri ypač paskutiniais šimtmečiais vyrauja daugelyje šalių.

[Išnašos]