Tos žaismingos mažytės medžiotojos

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO PIETŲ AFRIKOS RESPUBLIKOJE

SAULĖS kaitroje jis stovėjo ant užpakalinių kojų, tvirtai prigludęs prie plonų šakelių ir balansavo uodega — atrodė kaip trikojis. Nepaprastai susikaupęs žvalgėsi po dangų ir žemę, ar nepamatys kokio pavojaus ženklo. Periodiškais trumpais brrp ir pyp jis patikindavo savo draugus, netoliese ieškančius maisto, jog aplinkui ramu. Sargybą reikėjo eiti tol, kol pakeis kuris iš draugų, net jei reikėtų stovėti dar valandą!

Kas tai per gyvūnas? Surikata. Šis miniatiūrinis mėsėdis, kurio ilgis nuo nosies iki uodegos galiuko — tik maždaug 40 centimetrų, yra bendruomeninis gyvūnas; bendruomenėje būna nuo 10 iki 30 narių.

Kas rytą sužvarbusios nuo nakties vėsos surikatos išlenda iš savo urvų, išsirikiuoja snukučius atsukusios į saulę ir stovėdamos ant užpakalinių kojų šildosi. Draugiškai čirkšdamos ir pypsėdamos jos paslaugiai laižo viena kitą. Toks bendravimas trunka pusvalandį ar ilgiau. Tada visos drauge bėga ieškoti maisto.

Surikatų organizuota medžioklė garantuoja nuolatinį apsirūpinimą vabzdžiais ir smulkiais ropliais. O jau žvėrelių apetitas! Jį patenkinti reikia tiek pastangų, kad vidurdienį dauguma užsinori pogulio krūmo arba medžio paunksnėje; kai kurios susirausia krūvą vėsaus smėlio ir tyso ant jo.

 Bet kam reikalingas sargybinis? Šios medžiotojos ir pačios yra trokštamas grobis. Kai surikatos energingai rausia kietą žemę, — kartais, kad surastų bent vieną kirmėlę, tenka iškasti kelis kartus daugiau žemės nei pačios sveria, — jos tampa viliojančiu taikiniu akyliems šakalams arba plėšriesiems paukščiams.

O kas, kai sargybinis pajunta pavojų? Į jo staigų gomurinį riksmą reaguojama tuoj pat — visos surikatos metasi į artimiausią urvą. Paprastai paskutinis į jį įlenda sargybinis. Tačiau jei sargybinio signalas reiškia, jog prisiartino kitas surikatų būrys, tos teritorijos gyventojos nebėga. Užuot pasitraukusios, jos sustoja kartu, susikūprinusios ir pasišiaušusios, iškėlusios uodegas tarsi antenas. Būrys pradeda čirkšti. Besiartindamos link neprašytų svečių kai kurios iš jų ima šokinėti tarsi šoktų karo šokį. Dažnai šių vieningų veiksmų pakanka — varžovės pasitraukia.

Graži bendrystė

Surikatos dažnai bendradarbiauja. Tai ypač akivaizdu, kai jos rūpinasi savo jaunikliais. Pirmąsias dvi savaites naujagimiai būna dėmesio centre. Kiti gentainiai nuolat lanko motiną ir jauniklius. O koks sutikimas surengiamas, kai ji pirmą kartą išveda savo mažylius iš urvo! Visi gentainiai džiaugsmingai spiegdami ateina meiliai krimstelėti jai sprandą ir švelniai pasitrinti į naujuosius gyventojus.

Kelias savaites mažyliais rūpintis padeda visas būrys. Daugelis mielai sutinka juos prižiūrėti, kol kitos medžioja. Kai kurioms patelėms, neturinčioms savo jauniklių, irgi pradeda gamintis pienas, tad jos imasi žindyvių pareigų ir palengvina mamų gyvenimą. Tokioms uolioms vaikų prižiūrėtojoms lieka mažai laiko ieškotis maisto, dėl to kai kurios jų netenka 10 procentų svorio!

Kai jaunikliai paauga tiek, kad gali palikti urvą ir dalyvauti kasdienėje medžioklėje, suaugusieji noriai imasi kantriai mokyti kiekvieną jauniklį medžioklės meno. Dažnai geriausias laimikis atiduodamas jaunikliams, net jei tai reiškia, kad suaugusieji tą dieną pakankamai nepasisotins. Jei sargybinio perspėjamas riksmas paragina surikatas sprukti į savo urvus, bent viena iš jų pasirūpina, kad mažyliai irgi suspėtų saugiai pasislėpti.

Stebėti surikatas — malonumas

Surikatos lengvai prijaukinamos ir yra prieraišios. „Apskritai, — teigiama knygoje Maberly’s Mammals of Southern Africa, — šiuos mažus įdomius gyvūnėlius reikėtų laikyti vienais patraukliausių, žaviausių ir mieliausių pietų Afrikos žinduolių; stebėti juos tikrai verta.“

Alenas, daug metų filmavęs surikatas, yra tokios pat nuomonės. Jis prisimena atvejį, kai viena patelė išlindo iš urvo laikydama įsikandusi savo keturių dienų jauniklį ir unkšdama padėjo jį prie jo kojų. Alenas pamanė, jog šis negyvas. „Bet kai jį švelniai pakėliau, — sako jis, — supratau, kad mažylis gyvas, o patelė paprasčiausiai norėjo man pristatyti jį pirmiau, nei kitos surikatos atskubės jos pasveikinti. Buvau taip sukrėstas, jog net nepagalvojau mažylio nufotografuoti.“

Silvi, irgi daug metų stebėjusi šiuos gyvūnus jų natūralioje aplinkoje, su malonumu prisimena vieną ankstyvą rytą, kai jai gulint ant žemės netoli urvo pasirodė surikatos. Jos išsirikiavo savo įprasta tvarka vos už kelių centimetrų nuo jos ir pradėjo laižytis bei glamonėtis. Silvi pakalbintos, surikatos atsakė čirškimu. Ji ramiai pakėlė pirštą ir pradėjo glostyti arčiausiai esančios patelės paausį. Ši maloniai pasiraivė ir ėmė laižyti kitą savo kaimynę. „Aš buvau jų glamonėjimosi ceremonijos dalyvė, — sušuko Silvi. — Kokia privilegija!“

Apie žmonių, bendravusių su surikatomis, nuotykius pasakojama daugybė istorijų. Šios mažytės medžiotojos iš tikrųjų įdomios!

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Veja priešus

Sargybinis budi

Pasišildymas prieš dienos medžioklę

[Šaltinio nuoroda]

Visos nuotraukos: © Nigel J Dennis