Gyvybei palaikyti būtina įvairovė

PENKTAJAME XIX amžiaus dešimtmetyje Airijos gyventojų skaičius viršijo aštuonis milijonus; ji tapo tankiausiai gyvenama Europos šalimi. Airiai daugiausia maitinosi bulvėmis. Labiausiai paplitusi buvo viena jų veislė — Solanum tuberosum.

1845-aisiais žemdirbiai, kaip įprasta, pasodino savąsias bulves, bet jas ištiko amaras ir beveik visas sunaikino. „Daug kas tuos sunkius metus Airijoje ištvėrė, — rašė Paulius Reibarnas knygoje The Last Harvest—The Genetic Gamble That Threatens to Destroy American Agriculture. — Didžiausia neganda užklupo kitais metais. Žemdirbiai kitokios veislės bulvių neturėjo, tad vėl pasodino tas pačias. Šį sykį bulvių amaro padariniai buvo siaubingi.“ Istorikų paskaičiavimu, maždaug milijonas žmonių mirė badu, 1,5 milijono emigravo, dauguma į Jungtines Valstijas. Pasilikusieji kentė baisų skurdą.

Pietų Amerikos Anduose žemdirbiai augino įvairių veislių bulves; amaras ištiko tik keletą tų veislių, todėl liga neperėjo į epidemiją. Akivaizdu, kad nuo tokios negandos gelbsti rūšių bei veislių įvairovė — tai svarbiausia augalų išlikimo sąlyga. Antraip augalai  nėra apsaugomi nuo ligų ir kenkėjų, galinčių sunaikinti visą krašto derlių. Dėl to daug žemdirbių turi nuolat naudoti pesticidus, herbicidus bei fungicidus, kurie dažniausia kenkia aplinkai.

Kodėl tad žemdirbiai augina ne įvairių, o vienos veislės kultūras? Dažniausiai dėl ekonominio spaudimo. Jei augalai vienarūšiai, lengviau nuimti derlių, gaunama išvaizdesnė, atsparesnė gedimui produkcija ir derliai būna gausesni. Šia kryptimi pradėta eiti septintajame dešimtmetyje, prasidėjus vadinamajai žaliajai revoliucijai.

Žalioji revoliucija

Skurdžiose šalyse vyriausybės bei įvairios bendrovės vykdė masines kampanijas ir įkalbinėjo žemdirbius įvairius pasėlius pakeisti derlingais vienos rūšies javais, ypač ryžiais ir kviečiais. Buvo plačiai skelbiama, kad šie „stebuklingi“ javai išgelbės badaujantį pasaulį. Tačiau tokie grūdai nebuvo pigūs — kainavo trigubai brangiau už įprastus. Derlingumas labai priklausė nuo chemikalų, įskaitant trąšas, jau nekalbant apie tokią brangią techniką kaip traktoriai. Tačiau vyriausybių subsidijų remiama žalioji revoliucija prasidėjo. „Nors ji išgelbėjo nuo bado milijonus žmonių, — sako Reibarnas, — dabar [žalioji revoliucija] kelia grėsmę pasaulio maisto atsargų garantijai.“

Iš tikrųjų žalioji revoliucija davė trumpalaikę naudą ilgalaikės rizikos kaina. Nors nuolat tręšiamoje dirvoje veši piktžolės, o pesticidai naikina ne tik kenkėjus, bet ir naudingus vabzdžius, vienarūšius pasėlius imta masiškai auginti visame pasaulyje. Nuodingi chemikalai ryžių laukuose išnaikino žuvis, krevetes, krabus, varles ir maistinius bei laukinius augalus — daugybę vertingų maisto papildų. Chemikalais apsinuodijo ir kai kurie žemdirbiai.

Jungtinės Karalystės atvirojo universiteto biologijos fakulteto dėstytoja dr. Mei Van Ho rašė: „Dabar jau nenuginčijama, kad per ‛žaliąją revoliuciją’ įveistų monokultūrų pasėliai pakenkė biologinei įvairovei ir pasaulis nebėra užtikrintas, kad apsirūpins maistu.“ JT maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, prarasta 75 procentai prieš šimtą metų augintų kultūrinių augalų veislių, ir daugiausia dėl to kaltas pramoninis ūkininkavimas.

Viename Pasaulio stebėjimo instituto leidinyje perspėjama, kad „pasirinkdami genetiškai vienarūšius augalus labai rizikuojame pažeisti ekologinę pusiausvyrą“. Kiek šį procesą galima kontroliuoti? Reikia žemės ūkio specialistų, efektyvių chemikalų, finansuoti žemdirbių veiklą. Tačiau tai saugumo neužtikrina. Dėl genetinio vienarūšiškumo maras ištiko didžiulius kukurūzų pasėlių plotus Jungtinėse Valstijose ir daugiau kaip du šimtus tūkstančių hektarų ryžių pasėlių Indonezijoje. Tačiau pastaraisiais metais prasidėjo nauja žemės ūkio  revoliucija — manipuliavimas gyvybe net geno lygmenyje.

Genetinė revoliucija

Genų tyrinėjimai davė pradžią naujai pelningai pramonės šakai — biotechnologijai. Kaip matome iš pavadinimo, — tai biologijos ir šiuolaikinės technologijos derinimas pritaikant genų inžineriją. Kai kurios iš naujų vadinamųjų biotechnologijos kompanijų specializuojasi žemės ūkyje ir karštligiškai stengiasi užpatentuoti sėklas, duodančias didelį derlių, atsparias ligoms, sausrai bei šalčiams, tokias, kurioms reikia mažiau kenksmingų chemikalų. Jei pasisektų to pasiekti, nauda būtų didžiulė. Tačiau genetiškai išvestos javų veislės kai kam kelia nerimą.

„Gamtoje genetinė įvairovė turi tam tikras ribas, — rašoma knygoje Genetic Engineering, Food, and Our Environment. — Rožė gali būti sukryžminta su kitos veislės rože, bet ji niekada nekryžminama su bulve... O genų inžinerijoje perduoti pageidaujamą ypatybę dažniausiai mėginama vienos rūšies gyvo organizmo genus transplantuojant į kitos rūšies organizmą. Pavyzdžiui, arktinės žuvies (tarkim, plekšnės) genas, kuris žadina antifrizo savybių turinčios medžiagos gamybą, perkeliamas į bulvę arba braškę, kad ši taptų atspari šalčiui. Dabar įmanoma augalus modifikuoti bakterijų, virusų, vabzdžių, gyvulių ir net žmonių genais.“ * Taigi iš esmės biotechnologija leidžia žmonėms pažeisti genetines ribas, skiriančias vieną rūšį nuo kitos.

Kaip žalioji, taip ir vadinamoji genetinė revoliucija, prisideda prie genetinio vienodumo problemos, o kai kurių nuomone, netgi dar daugiau, nes panaudodami tokius metodus kaip klonavimas arba audinio auginimas specialioje terpėje genetikai gauna identiškas kopijas. Taigi nerimaujama, kad nyksta biologinė įvairovė. Be to, kyla naujų klausimų: kokį poveikį genetiškai pakeisti augalai gali turėti mums ir aplinkai? „Į naują žemdirbystės biotechnologijos erą puolame stačia galva, kupini nuostabiausių vilčių, mažai paisydami ribų ir vargu ar turėdami bent kiek supratimo apie galimas pasekmes“, — sako mokslininkas ir rašytojas Džeremis Rifkinas. *

Tačiau sugebėjimas manipuliuoti gyvybe genų lygmenyje yra, galima sakyti, aukso kasykla, todėl lenktyniaujama užpatentuoti naujas sėklas ir kitokius modifikuotus organizmus. Tuo tarpu augalų rūšys tebenyksta. Kaip jau minėjome anksčiau, kad būtų išvengta nelaimės, kai kurių šalių vyriausybės ir privačios institucijos kuria sėklų bankus. Ar jie užtikrins ateities kartoms didelę sėklų įvairovę sėjai ir pjūčiai?

Ar sėklų bankai apsaugos nuo išnykimo?

Kjū karališkasis botanikos sodas (Anglija) ėmėsi to, kas laikoma „didžiausiu tarptautiniu apsaugos projektu“, — įkūrė Tūkstantmečio sėklų banką. Svarbiausi projekto tikslai yra: 1) iki 2010-ųjų surinkti ir išsaugoti 10 procentų (daugiau kaip 24000 rūšių) pasaulio sėklinių augalų; 2) daug anksčiau negu iki 2010-ųjų surinkti ir išsaugoti visų Jungtinės Karalystės sėklinių augalų rūšių sėklas. Kitos šalys irgi yra įkūrusios sėklų, arba vadinamuosius genų, bankus.

 Biologas Džonas Taksilas teigia, jog mažiausiai 90 procentų iš milijonų bankuose saugomų sėklų yra maistui ir kitoms reikmėms tinkamų augalų, pavyzdžiui, kviečių, ryžių, kukurūzų, sorgų, bulvių, svogūnų, česnakų, cukranendrių, medvilnės, sojos bei kitokios sėklos. Tačiau sėklos yra daigios tik tol, kol leidžia jų vidaus rezervai. Tad kiek sėklų bankai patikimi?

Bankų problemos

Kad sėklų bankai veiktų, reikia pinigų. Taksilas teigia, jog tam kasmet reikia maždaug 300 milijonų JAV dolerių. Tačiau, jo nuomone, net ši suma gali būti per maža, nes „tinkamose genų bankų talpyklose, kuriose sėklos gali išsilaikyti ilgą laiką, jų saugoma tik 13 procentų“. Kadangi prastai sandėliuojamos sėklos ilgai neišsilaiko, norint gauti derlių, jas reikia laiku pasėti, antraip sėklų bankas tampa sėklų lavonine. Žinoma, tam reikia daug darbo jėgos ir lėšų. Tai dar pablogina padėtį, nes šios saugyklos jau ir taip nepakankamai finansuojamos.

Knygoje Seeds of Change—The Living Treasure aiškinama, jog Nacionalinė sėklų saugos laboratorija Kolorado valstijoje (JAV) „patiria daugybę sunkumų: trinka energijos tiekimas, genda šaldymo įrenginiai, trūksta darbuotojų, todėl lieka nekataloguota daugybė sėklų“. Be to, sėklų bankus veikia politinės krizės, ekonomikos nuosmukiai ir stichinės nelaimės.

Ilgą laiką sandėliuojant sėklas saugyklose atsiranda ir kitokių problemų. Natūralioje aplinkoje augalai turi ribotą, tačiau gyvybiškai svarbią savybę prisitaikyti, todėl jie atsispiria ligoms ir kitokioms negandoms. Saugioje sėklų banko aplinkoje po kelių kartų̃ augalai kai kuriuos iš šių sugebėjimų gali prarasti. Tačiau tinkamai sandėliuojamos daugelio augalų sėklos gali išsilaikyti kelis šimtmečius. Taigi, nepaisant visų trūkumų ir neaiškumų, jau vien tai, kad tokie sėklų bankai yra, rodo vis didėjantį susirūpinimą žmonijos maistinių pasėlių ateitimi.

Žinoma, geriausias būdas pristabdyti augalų nykimą yra apsaugoti jų arealus ir atgaivinti pasėlių įvairovę. Bet, pasak Taksilo, tam reikia, kad „žmonės tinkamai suderintų savo ir gamtos poreikius“. Tačiau ar realu to tikėtis iš žmonijos, kai ji pramonės ir ekonomikos pažangos siekia beveik beatodairiškai? Kaip matome, net žemės ūkis tampa stambiojo kapitalo dalimi, kur taikomos modernios technologijos, o varomoji jėga yra pelnas. Čia būtinas kitoks sprendimas.

[Išnašos]

 [Rėmelis/iliustracija 7 puslapyje]

Žemdirbiai — „nykstanti rūšis“?

„Nuo 1950-ųjų visose pramoninėse šalyse staiga sumažėjo žemdirbių, kai kur net per 80 procentų“, — rašoma žurnale World Watch. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose dabar jų mažiau nei kalinių. Kokia to priežastis?

Pagrindiniai veiksniai yra pajamų mažėjimas, žemės ūkio įsiskolinimų augimas, didėjantis skurdas ir mechanizacijos išplitimas. 1910-aisiais Jungtinėse Valstijose žemdirbiams iš kiekvieno dolerio, kurį pirkėjai išleisdavo maistui, tekdavo 40 centų, bet 1997-aisiais žemdirbio dalies teliko 7 centai. Žurnalo World Watch duomenimis, „žemdirbys, auginantis kviečius, iš dolerio, mokamo perkant kepalėlį duonos, gauna tik 6 centus“. Tai reiškia, kad pirkėjas už pakuotę sumoka maždaug tiek pat, kiek žemdirbiui už jo kviečius. Besivystančiose šalyse padėtis dar blogesnė. Australijos arba Europos žemdirbys, kad išsiverstų nederliaus metais, gali paimti paskolą iš banko. Vakarų Afrikos žemdirbiui visa pradėti iš naujo neįmanoma. Jis negali net pragyventi.

[Iliustracijos 7 puslapyje]

„Per ‛žaliąją revoliuciją’ įveistų monokultūrų pasėliai pakenkė biologinei įvairovei ir pasaulis nebėra užtikrintas, kad apsirūpins maistu“ (dr. Mei Van Ho)

[Šaltinių nuorodos]

Fonas: U.S. Department of Agriculture

Centro Internacional de Mejoramiento de Maíz y Trigo (CIMMYT)

[Iliustracijos 8 puslapyje]

Tūkstantmečio sėklų banke (Anglija) saugomos vertingų augalų sėklos

[Šaltinio nuoroda]

© Trustees of Royal Botanic Gardens, Kew