Kente — karališkas audinys

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO GANOJE

AUDĖJO rankos mikliai juda, cypsi suktuvai ir girgžda svirtys. Visas amatininko dėmesys sutelktas į audžiamą spalvingą juostą. Kojų pirštais jis laiko virves, kilnojančias nytis, o šios pražiodina ir uždaro metmenis, kurių ilgis siekia 6 metrus. * Tarp metmenų padarytose žiotyse savo pirštais jis vikriai įpina spalvoto šilko giją ir tvirtai primuša ją prie audinio.

Nors gauto audinio plotis tėra 10 centimetrų, jis mirga marga puikiomis spalvomis ir sudėtingais raštais. Amatininkas patenkintas šypsosi apžiūrinėdamas savo darbo vaisių — kente audinį.

Senas amatas

Įgudę meistrai audimo amatą puoselėja jau tūkstančius metų. Audiniams visais laikais atsirasdavo lininių, medvilninių ir šilkinių siūlų. Išgavę iš augalų šaknų ir lapų pagrindinių spalvų pigmentus audėjai galėdavo papuošti savo audinius nesudėtingais piešiniais bei raštais.

Klajojantieji Afrikos gyventojai susikonstravo nedideles audimo stakles, kurias lengva nešiotis. Tokios audimo staklės vadinamos juostinėmis, nes jomis galima išausti tik 7—12 centimetrų pločio juostas. Juostos būdavo susiuvamos išilgai į didesnį audinį, kurį būtų galima apsivynioti kaip apdarą. Juostinės audimo staklės nešuliniais gyvuliais buvo gabenamos per dykumas, upes ir aukštų kalnų  virtines. Žmonėms, kurie nešiojosi tokias audimo stakles senovės prekybiniais keliais, jos buvo labai brangios.

Mėgiamas audinys

Daugelį šimtmečių naudingomis iškasenomis turtingą šalį, kurią tyrinėtojai iš Europos pavadino Aukso Krantu, valdė Vakarų Afrikos karaliai ir vadai. * Didžiuliai ten kasamo aukso kiekiai atnešė ekonominę gerovę tuo metu valdžiusiems ašančių karaliams ir jų šeimoms. Pasidabinę masyviais auksiniais papuošalais ir apsisiautę ypatingu audiniu, šie karaliai ir žymūs vadai demonstruodavo savo pavaldiniams prabangą, galią ir autoritetą. Karalių dėvimų apdarų audinį imta vadinti kente, matyt, todėl, kad jo raštas buvo panašus į krepšio pynimą, vadinamą šiuo žodžiu. Kitos Aukso Kranto gentys taip pat audė juostas, tačiau ašančių karaliams kente simbolizavo prestižą ir karališką padėtį.

Aukso Kranto juostų audėjai naudodavo vietinių gyventojų suverptą medvilnę, kurią galėdavo nudažyti tik mėlynai. Apybalčiame audinyje mėlynais siūlais būdavo išaudžiamos linijos ir nesudėtingų geometrinių figūrų raštai. Tokio audinio apdarus dėvėdavo paprasti žmonės.

Austi puošnesnius karališkus kente turėjo teisę ne kiekvienas. Aukštos kokybės karališkus audinius audė ir raštus kūrė suburtos įgudusių audėjų grupės. Audimo technologija buvo rūpestingai saugoma paslaptis. Visiems kitiems buvo uždrausta austi raštus ir piešinius audinių, skirtų tik karaliui bei jo dvariškiams. Karalius turėdavo šimtus įvairių raštų audinių. Paprastai jis niekuomet nepasirodydavo viešai su tuo pačiu apdaru antrą sykį.

Ieškoma naujų spalvų

XVI amžiuje Aukso Krante atsirado ir kitokio audinio. Jis buvo ne išaustas afrikiečių juostinėmis staklėmis, o atgabentas iš tolimų kraštų pirmųjų europiečių jūreivių, ieškojusių dramblio kaulo, aukso ir vergų. Tokiame audinyje kai kurie siūlai buvo ryškių, krintančių į akis, spalvų. Netrukus tas audinys su įaustais raudonais, geltonais ir žaliais siūlais tapo brangia preke. Brangiojo audinio iš europiečių pirklių įstengė įsigyti tik turtingieji ašančiai, kontroliavę  prekybą auksu, dramblio kaulu ir vergais. Tačiau ašančių karalius ir jo vadai troško ne paties audinio.

Tą audinį amatininkai kruopščiai išardydavo ir išimdavo pageidaujamus spalvotus siūlus, o likusią dalį išmesdavo. Šiuos vertingus siūlus karaliaus audėjai perausdavo savo staklėmis. Atsiradus galimybei panaudoti daugiau spalvų, audėjai ėmė rodyti daugiau iniciatyvos, atsiskleidė jų išradingumas, nes tai skatino pasitelkti savo kūrybinius ir techninius įgūdžius kaip niekad anksčiau. Ašančių karaliai dar pasisamdė kitų genčių audėjų ir buvo pradėta neprilygstamos kokybės kente audinių gamyba.

Kruopščiai išausti žuvų, paukščių, vaisių, lapų, taip pat saulėlydžių, vaivorykščių ir kitokių gamtos reginių atvaizdai turėjo simbolinę prasmę. Apdaras su įaustais auksiniais siūlais liudijo apie prabangą, žalia asocijuodavosi su šviežumu ir naujumu, juoda simbolizuodavo liūdesį, raudona — pyktį, o sidabrinė — tyrumą ir džiaugsmą.

Kiekvieną apdarą audėjai ausdavo kantriai, neskubėdami, nes žinojo, kad iš gaminio bus sprendžiama apie jų meistriškumą ir kūrybiškumą. Tokių puošnių meistriškai išaustų kente paklausa nebuvo didelė, nes tik nedaugelis išgalėjo jų įsigyti.

Šiuolaikiniai kente

Bėgant laikui karalių ir vadų įtaka ėmė mažėti. Karališkos šeimos nariams jau nebereikėjo išsiskirti iš eilinių gyventojų apranga. Kai drabužius iš šių gražių audinių pradėjo dėvėti ne vien kilmingieji, jų poreikis išaugo. Siekiant patenkinti išaugusį kente poreikį, jų gamyba paspartėjo, tačiau pablogėjo kokybė, meistriškumas ir nukrito kaina.

Šiandien didžioji dalis kente audinių audžiami iš sintetinių siūlų, o iš gautos medžiagos daromi krepšiai, kaklaraiščiai, diržai, skrybėlės ir kiti drabužiai. Austi kente senoviniu būdu, kuriam reikia daug darbo jėgos ir laiko, rūpi tik nedaugeliui. Senoviniai puikios kokybės kente audiniai yra labai branginami ir perduodami šeimos nariams iš kartos į kartą. Laikai, kai neprilygstamo meistriškumo kente buvo audžiamas paprastomis medinėmis audimo staklėmis ir laikomas karališku audiniu, jau seniai praėjo.

[Išnašos]

[Iliustracijos 16 puslapyje]

Juostinės audimo staklės yra lengvos ir patogios nešiotis

[Iliustracija 17 puslapyje]

Nytis audėjas valdo kojomis