Rašo mūsų skaitytojai

Paguoda ligoniams. Ačiū už straipsnių seriją „Paguoda ligoniams“ (2001 m. sausio 22 d.). Prieš ketverius metus pakliuvau į avariją. Daug kartų mąsčiau, kad geriau būčiau mirusi. Nebeturiu geros atminties ir todėl dažnai jaučiuosi nelaiminga. Šie straipsniai mane sustiprino.

T. M., Japonija

Nuo 15 metų mane kamuoja reumatoidinis artritas. Perskaičiusi straipsnius supratau, kad man reikia išmokti daugiau pasitikėti Jehova, kuris yra „tvirtovė nelaimės dieną“ (Nahumo 1:7).

J. F. R., Kolumbija

Esu reguliarioji pionierė. Persikėlusi tarnauti į naują vietą sužinojau, kad sergu cukralige. Jūs nuostabiai tiksliai aprašėte žmogaus, sergančio kokia nors lėtine liga, jausmus. Straipsniai padėjo man ramiau apmąstyti savo padėtį ir kai ką pakoreguoti.

L. A., Italija

Mes nesergame, bet straipsnyje išdėstyti principai padėjo įveikti mus užgriuvusius sunkumus. Jau ne pirmą kartą žurnalas atėjo kaip atsakas į konkrečią maldą.

R. P. ir L. P., Šri Lanka

Prieš kelias savaites sužinojau, kad kepenyse turiu karcinomą. Anksčiau buvau sveikas, todėl turbūt įsivaizduojate, koks man tai buvo smūgis. Šiandien gavau sausio 22 dienos Atsibuskite! numerį ir vienu ypu perskaičiau įžanginius straipsnius. Juose aprašytos visos mano dvejonės, mintys ir jausmai, bet kartu paraginta į viską žvelgti optimistiškai.

Ch. E., Ispanija

Gyvenimo patirtis. Rašau apie graudžią Bilo ir Roz Mainersų gyvenimo istoriją „Sunkumai įveikiami užsibrėžus tikslus“ (2001 m. sausio 22 d.). Tai, kad jie liko ištvermingi daugiau kaip pusę šimtmečio, įkvepia ryžto. Tokios gyvenimo istorijos užgauna pačias ploniausias širdies stygas. Norėčiau, kad Bilas ir Roz žinotų: aš už juos meldžiuosi.

V. G., Italija

Mus, nors esame sveiki, pasakojimas apie žmogų, jau per 50 metų kovojantį su liga, neapsakomai padrąsino. Perskaičiusi supratau, kad kol esu sveika, turiu labai branginti savo sveikatą ir išnaudoti gyvenimo dienas kuo geriau.

P. V., Čekija

Mano mama serga jau beveik 20 metų. Ji nusiminusi, kad sveikata nė truputėlio nepagerėja. Perskaičiau mamai šį straipsnį. Tai buvo naudinga ir man pačiai. Dabar suprantu, kodėl ji visą laiką jaučiasi tokia prislėgta.

G. O. A., Nigerija

Bilas, Roz ir kiti, kurie kovoja su sunkiomis ligomis, yra labai drąsūs. Manau, kad mums, kurie neturime tokių didelių bėdų, reikėtų daug ko iš jų pasimokyti. Bilai ir Roz, laikykitės ir toliau! Jūs mums pavyzdys!

I. S., Vokietija

Jaunimo pasimatymai. Man 15 metų. Su malonumu perskaičiau straipsnį „Jaunimas klausia: kas, jei vaikščioti į pasimatymus tėvai mane laiko per jaunu?“ (2001 m. sausio 22 d.) Bendramoksliai manęs klausinėja, ar esu nenormali, kad nedraugauju su vaikinais. Anksčiau dažniausiai atsakydavau, kad man neleidžia tėvai, bet visada norėjau paaiškinti kaip nors geriau. Perskaičiusi šį straipsnį jau žinau, ką jiems atsakyti. Ačiū, kad taip rūpinatės jaunimu.

K. G., Jungtinės Valstijos