Kodėl nepradėjus slidinėti?

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO KANADOJE

LANGLÄUFER LEBEN LANGER. (Slidinėtojai gyvena ilgiau.) Šis Vokietijoje populiarus posakis paaiškina, kodėl slidinėjimas taip mėgstamas. Tikrai, daugelio šalių užmiesčiuose žiemą sniege nesunku pastebėti vėžių tinklą. Kai kur net specialiai nurodomi atstumai tarp miestelių ir kaimų, o juos jungiantys keliukai apšviečiami, kad slidininkai galėtų šliuožti į darbą ir namo.

Iki praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio slidinėjo nedaug kas. Bet nuo tada šis užsiėmimas išpopuliarėjo visame pasaulyje. Kai kuriais duomenimis, vien Šiaurės Amerikoje kasmet taip sportuoja keturi milijonai žmonių! Kuo slidinėjimas lygiose vietovėse taip traukia? Pigumu ir paprastumu. Palyginti su giminingu sportu kalnų slidinėjimu, slidinėti lygumoje labai paprasta. Kalnų slidininkui reikia specialaus, daug kainuojančio inventoriaus ir rūbų, jis turi nusigauti į slidinėjimui tinkamus kalnus, kur tikriausiai teks pakloti sumelę už keltuvą, o paskui dar atstovėti prie jo ilgą eilę. Be to, norint slidinėti kalnuose reikia būti gana atletiškam, o tokie yra ne visi pradedantieji. Bet slidinėti lygumoje gali bene kiekvienas, čia ir amžius nesvarbu. Reikia tik kelių centimetrų storio sniego sluoksnio, palyginti nebrangių slidžių, slidinėjimo batų, lazdų ir šiek tiek pasitreniruoti.

O kiek slidinėjimas suteikia jėgų! Slidėmis galima keliauti beveik visur, kur tik nori: per laukus, pievas, užšalusius  ežerus, ledo sukaustytas upes, paklajoti po miškus ar klonius. Slidinėtojas turi progą pamąstyti, gali pasikalbėti su Kūrėju, padėkoti jam už gyvenimo džiaugsmus. Žiema Jehovos kūrinius tarytum paverčia visiškai kitokiais. Visur spindi sniego apklotas, ore tvyro tyla. Pasaulis atrodo gaivus ir švarus, gamta, rodos, kviečia save pažinti. Šliuoždamas mišku grožiesi apšerkšnijusiais medžiais. Širdis prisipildo ramybės. Civilizacija pasilieka kažkur toli. Vienintelis girdimas garsas — slidžių švilpesys.

Jei slidinėja šeima ar draugai, tai juos labai suvienija. Šiaurės Europoje ne viena šeima mėgsta traukiniu pavažiuoti 20—30 kilometrų, o tada paršliuožti namo.

Istorija

Jei kas nors mano, kad slidinėjimas sugalvotas neseniai, labai klysta. 1927-aisiais Norvegijos salos Riodiojos uolose buvo atrasta tūkstančių metų senumo raižinių. Viename jų tikriausiai pavaizduotas medžiotojas su kiškio kauke, šliuožiantis labai ilgomis slidėmis. Vėliau Skandinavijoje durpynų darbininkai atkasė šimtus puikiai išsilaikiusių senovinių slidžių. Ilgomis sniegingomis žiemomis slidinėjimas šiaurės europiečiams buvo svarbus keliavimo būdas, neatsiejama jų gyvenimo dalis. Ten žmonės turėjo net slidinėjimo dievą ir deivę. Jų garbinimas paliko žymę daugybės šiandieninių Norvegijos ir Švedijos miestų ir kaimų varduose. Netgi pats pavadinimas Skandinavija gali būti kilęs iš deivės slidinėtojos Skadės vardo.

 Nors skandinavai slidinėja jau ilgus amžius, kaip tarptautinis sportas slidinėjimas išpopuliarėjo tik XIX amžiuje. Tuo metu tradicines slides norvegai po truputį tobulino: keitė jų formą, jas smailino, dailino. Taip pat buvo sugalvota dirželiais pririšti pėdas. Tai davė pradžią dabartiniams slidžių apkaustams. Telemarke, kalnuotoje vietovėje pietų Norvegijoje, imta rengti varžybas. Manoma, kad ten vyko pirmosios slidinėjimo lenktynės, kuriose skaičiuotas laikas. Jų laimėtojas 5 kilometrus nušliuožė maždaug per pusvalandį. Nuo tada tokios lenktynės paplito šiaurės Europoje. Tačiau pasaulis apie slidinėjimą sužinojo vėliau.

1888-aisiais norvegų keliautojas Fritjofas Nansenas vadovavo ekspedicijai slidėmis Grenlandijoje. Vėliau savo nuotykius jis aprašė knygoje, kuri 1891-aisiais buvo išversta į anglų, prancūzų ir vokiečių kalbas. Pasakojimas apie sunkią kelionę per atšiaurų kraštą sužadino to laikmečio skaitytojų vaizduotę. Daug romantikų irgi panoro paragauti laukinės gamtos.

XX amžiaus septintajame dešimtmetyje daugiau imta slidinėti šeimomis. Dygo slidinėjimo centrai. Tai pastebėję pramonininkai pradėjo gaminti naują, modernesnį slidinėjimo inventorių. Slidinėtojams imta siūti madingą aprangą, netgi pats slidinėjimas tapo mados reikalu. Prireikė daugiau vietos, todėl miestų savivaldybės ėmėsi pritaikyti šiam sportui visą įmanomą plotą — net golfo aikšteles, miestų parkus.

Nauda kūnui

Manoma, kad slidinėjimas (ne kalnuose) — vienas saugiausių populiarių sportavimo būdų. Nors parkritus galima truputį pasitempti sausgysles, retai kada susižeidžiama rimčiau, nebent slidinėtojas užsimano nušliuožti nuo kokio šlaito ar pasiausti kalnų slidininkų trasose.

Kadangi judesiai būna švelnūs ir ritmiški, beveik neįmanoma išsinarinti sąnarių ar pasitempti raumenų. Tiems, kurie susižeidė bėgiodami ar važinėdami dviračiu, ne vienas sportinių traumų specialistas  rekomenduotų slidinėti. Užsiėmimų, priverčiančių dirbti visas pagrindines raumenų grupes, nėra daug, bet slidinėjimas — vienas jų. Mankštinamas visas kūnas. Daug naudos gauna ir širdis, plaučiai. Mėgstantieji slidinėti paprastai turi žemesnį kraujospūdį ir retesnį pulsą negu neaktyvūs žmonės. Taigi ne veltui sakoma, kad slidininkai — vieni sveikiausių sportininkų pasaulyje.

Kadangi slidinėjant traumos retos, judesiai švelnūs, dinamiški, tai puikiai tinka pagyvenusiesiems. Kai kuriose šiaurės Europos šalyse slidinėti išsiruošia daug vyresnio amžiaus žmonių.

Slidinėjant kūnas pagamina labai daug šilumos, todėl žmogus nesušąla net ir paspaudus šaltukui. Per didžiausius šalčius slidinėjimo lenktynių dalyviai vilki tą patį ploną vientisą kostiumą, dažnas net nesimauna pirštinių. Bet nesportininkams reikėtų neužmiršti saugotis, kad nenušaltų galūnių. Patyrę entuziastai paprastai rengiasi kelis drabužių sluoksnius. Po apačia velkasi vilnonius ar sintetinius rūbus, o ant viršaus ką nors neperšlampamą ir neperpučiamą. Taip jie gali prisitaikyti prie kintančios kūno temperatūros — užtenka nusivilkti ar apsivilkti reikiamą rūbą. Išmintingi tėvai ypač rūpinasi, kad gerai apsirengtų jų vaikai, nes mažųjų kūnai sušąla daug greičiau nei suaugusiųjų. Kadangi vaikų oda išspinduliuoja šilumą labai sparčiai, jiems didesnė tikimybė nušalti.

Pamėgink pats

„Jei moki vaikščioti, mokėsi ir slidinėti“, — mėgsta sakyti slidinėtojai. Tikrai, slidinėjant daromi judesiai labai panašūs į ėjimą. Bet nors tas posakis iš dalies teisingas, daugumai vis tiek būtų labai naudinga vieną kitą valandą pabendrauti su kvalifikuotu mokytoju. Slidinėjimo centruose rengiamos pamokos. Per trumpą laiką naujokas gali išmokti esminių dalykų: šliuožti lygumoje, įveikti įkalnes, nuokalnes ir, žinoma, sustoti. To išmokę dauguma jau sugeba slidinėti savarankiškai.

„Joks kitas sportas taip nesustiprina raumenų ir nesuteikia kūnui tiek tvirtumo ir lankstumo“, — 1890-aisiais apie slidinėjimą sakė Fritjofas Nansenas. Turbūt šis sportas patiktų ir tau. Jis tikrai praturtintų tavo žiemos įspūdžius.

[Iliustracijos 24, 25 puslapiuose]

Slidinėjimas — palyginti nebrangus užsiėmimas, tinkantis bet kokio amžiaus žmogui

[Iliustracija 26 puslapyje]

Senovinės slidės, rastos Vose (Norvegija)

[Šaltinio nuoroda]

Nuotrauka: © Universitetets kulturhistoriske museer, Eirik Irgens Johnsen

[Iliustracija 26 puslapyje]

Uolos raižinyje pavaizduotas slidininkas

[Šaltinio nuoroda]

Nuotrauka: Inge Ove Tysnes/Syv søstre forlag