Tiesa apie populiariąsias šventes

RAGANOS ir šmėklos, moliūgai ir laužai, išdaigos, vaišės. Tokius Helovino atributus atpažinti nesunku. Tačiau kas už šios ir panašių švenčių slypi? Helovinas taip pat vadinamas Visų šventųjų dienos išvakarėmis. Toks pavadinimas kai kam gali pasirodyti krikščioniškas, tačiau už jo slypi visai nekrikščioniškos ištakos. Žinovai teigia, jog Helovinas atsirado netgi daug anksčiau už krikščionybę — tuomet, kai Britanijoje bei Airijoje gyveno senovės keltai. Jie naudojosi Mėnulio kalendoriumi, kuris metus dalino į du sezonus: tamsųjį — žiemos mėnesių, ir šviesųjį — vasaros mėnesių. Per mėnulio pilnatį, artimiausią lapkričio 1-ajai dienai, keltai švęsdavo Samhain (Vasaros pabaigos) šventę. *

Ji žymėjo keltų naujų metų pradžią ir  buvo švenčiama vasaros pabaigoje, nuėmus derlių ir iš ganyklų į pastogę parginus bandas. Keltai tikėjo, kad dienoms trumpėjant įvairiais ritualais ir aukomis reikia iš naujo pažadinti saulę. Simboliškai vaizduojant senųjų metų mirtį būdavo užgesinamos visos ugnys, o naujieji metai iškilmingai pradedami uždegant šventuosius laužus, kurių žarijomis visi bendruomenės nariai vėl įkurdavo savo židinius. Buvo manoma, jog ugnimi (ją šiandien primena Britanijoje Gajaus Fokso naktį ir Brazilijoje per birželio šventes deginami laužai) atbaidomos piktosios dvasios.

Buvo tikima, jog per Samhain šventę išnyksta riba tarp žmonių ir antgamtinio pasaulio ir tiek gẽrosios, tiek blogosios dvasios klajoja po žemę, o mirusiųjų sielos grįžta į savo namus. Šeimos, vildamosi įsiteikti tokiems svečiams ir taip apsisaugoti nuo nelaimių, padėdavo jiems maisto bei gėrimų. Todėl šiais laikais vaikai, vaikštantys po namus persirengę šmėklomis arba raganomis ir reikalaujantys Helovino vaišių ar grasinantys piktomis išdaigomis, nesąmoningai kartoja senovinius Samhain ritualus. Žanas Markalas knygoje Halloween, histoire et traditions (Helovino istorija ir tradicijos) aiškina: „Paimdami vaišes, jie simboliškai, patys to nesuvokdami, atlieka broliškus mainus tarp matomo ir nematomo pasaulio. Dėl šios priežasties Helovino maskaradas... iš esmės yra šventos apeigos.“

Manydami, kad tuo metu ribos tarp fizinės ir antgamtinės srities išnyksta, žmonės tikėjo galį nesunkiai pereiti į dvasinį pasaulį. Todėl Samhain būdavo ypač palankus metas burtams. Žmonės bandydavo atskleisti ateities paslaptis — informaciją apie santuokas, ligas bei mirtį. Žyniavimui buvo naudojami obuoliai ir riešutai, laikomi šventų medžių vaisiais. Pavyzdžiui, paženklinti obuoliai būdavo dedami į statinaitę su vandeniu. Išgriebdami obuolį tiktai burna, vaikinai ir merginos manė galį sužinoti, kas bus jų sutuoktinis. Toks būrimas ir šiandien yra vienas Helovino žaidimų.

Be to, per Samhain būdavo girtaujama ir palaidai elgiamasi. „Tradicinės vertybės buvo iškreipiamos, o gal ir visai paniekinamos, — konstatuoja Markalas. —  Draustini dalykai buvo leidžiami, o leistini — uždraudžiami.“ Šiandien per Heloviną vyrauja ta pati dvasia ir tai, be abejo, yra viena iš jo populiarėjimo priežasčių. Enciklopedijoje The Encyclopedia of Religion mūsų laikų Helovinas apibūdinamas kaip „metas, kai suaugusieji irgi gali peržengti kultūros ribas ir pamiršę savo orumą pasinerti į nevaržomą to vakaro siautulį. Taigi keltų šventės esmė — kasmet vieną vakarą pabėgti nuo tikrovės — dvidešimtajame amžiuje nepakito“.

Religijos rungiasi

Po XIX amžiuje Airiją ištikusio bulvių bado Helovinas ir jo papročiai kartu su airių emigrantais atkeliavo į Jungtines Valstijas. Per pastaruosius keletą metų jis vėl sugrįžo į Europą. Tačiau didėjantį Helovino populiarumą palankiai vertina ne visi. Kaip teigiama laikraštyje Le Monde, „Helovinas, švenčiamas per Visų šventųjų dieną ir Vėlines (lapkričio 1-oji ir 2-oji) ir netgi galintis jas pakeisti, prekybininkus džiugina, o dvasininkams kelia baimę“.

Prancūzijos bažnyčios atstovai išreiškė nuogąstavimą, kad dėl Helovino nyksta tradicinės katalikiškos šventės, ir pavadino tai „visuomenės pagonėjimu“. Pasak Prancūzijos katalikų vyskupų konferencijos atstovo Stanislaso Lalando, Helovinas ‛iškraipo gyvenimo ir mirties esmę’. Nicos vyskupas Žanas Bonfisas teigė, kad „ši šventė ir jos ritualai neturi nieko bendra su Viduržemio jūros šalių ir krikščionių kultūra“, ir perspėjo katalikus, kad tai yra „didžiausia satanistų šventė pasaulyje“.

Komentuodamas faktą, kad Prancūzijoje ši pagoniška šventė išstumia katalikiškas tradicijas, Klermon Ferano vyskupas Ipolitas Simonas pažymi: „Atrodo, lyg Prancūzijos visuomenė ieškotų savotiškos pasaulietinės religijos, galinčios pakeisti krikščionių simboliką.“ Jis rašo: „Per Heloviną vaizduojami mirusieji ir jų ‛vėlės’ sugrįžta mūsų gąsdinti ir grasinti mirtimi. O mes Visų šventųjų dieną  tvirtiname, jog mirusieji yra gyvi ir kad vėl susieisime su jais Dievo mieste“ (Vers une France païenne).

Panašia gaida neišsižadėti katalikiškų švenčių italus ragino ir Milano (Italija) kardinolas Karlas Marija Martinis, pareikšdamas, kad Helovinas „svetimas mūsų be galo vertingoms tradicijoms, kurios turi būti puoselėjamos. Visų šventųjų dienos šventė yra mūsų istorijos dalis. Tai momentas, per kurį atsiskleidžia amžinojo gyvenimo viltis, momentas, per kurį Viešpats leidžia mums suvokti, kad gyvenimas žemėje — tai dar ne viskas“. Be abejo, taip mano daug nuoširdžių katalikų. Tačiau ar skirtumas tarp Helovino ir Visų šventųjų dienos tikrai yra toks akivaizdus, kaip atrodytų iš šių žodžių? Kas atsiskleidžia nuodugniai patyrinėjus tos katalikų šventės kilmę?

Šventumo kaukė

Enciklopedijoje The Catholic Encyclopedia Visų šventųjų diena apibūdinama kaip šventė „visiems žinomiems ir nežinomiems šventiesiems pagerbti“. Antrojo amžiaus pabaigoje tariamieji krikščionys pradėjo garbinti tikėjimo kankinius ir manydami, kad šie jau yra danguje su Kristumi, melsti juos užtarimo. Reguliariai minėti tą dieną buvo pradėta 609 ar 610 m. e. metais, kai popiežius Bonifacas IV gegužės 13-ąją * Marijai ir visiems kankiniams paskyrė panteoną — visų romėnų dievų šventyklą. Markalas aiškina: „Romėnų dievai užleido vietą nugalėjusios religijos šventiesiems.“

Popiežiaus Grigaliaus III (731—741 m. e. m.) laikais data buvo pakeista. Vieną Romos koplyčią jis paskyrė visiems šventiesiems ir įsakė, kad jie būtų pagerbiami lapkričio 1-ąją. Kodėl popiežius taip padarė, tiksliai nėra žinoma. Galbūt todėl, kad tą dieną tokia pat šventė jau buvo švenčiama Anglijoje. Kaip rašoma enciklopedijoje The Encyclopedia of Religion, „Samhain šventė tarp keltų išliko populiari per visą Didžiosios Britanijos krikščioninimo laikotarpį. Britanijos bažnyčia, stengdamasi atitraukti žmones nuo pagoniškų papročių, nusprendė tą pačią dieną kaip ir Samhain švęsti krikščionišką šventę... Visų šventųjų dienos minėjimas viduramžių Britanijoje galbūt padėjo šiai šventei paplisti po visą Krikščionių bažnyčią“.

Markalas taip pat atkreipia dėmesį į tuo laikotarpiu visoje Europoje didėjusią Airijos vienuolių įtaką. Apie tai užsimenama ir enciklopedijoje New Catholic Encyclopedia: „Airiai svarbioms šventėms  dažnai paskirdavo pirmąją mėnesio dieną, be to, lapkričio 1-ąją prasidėdavo keltų žiema. Taigi tai galėjo būti tinkama data Visų šventųjų šventei.“ Galiausiai 835-aisiais popiežius Grigalius IV paskelbė šią šventę visuotine.

XI amžiuje Kliuni (Prancūzija) vienuoliai lapkričio 2-ąją nusprendė paskirti Vėlinėms; per jas meldžiamasi, kad skaistykloje esančios sielos pasiektų dangaus palaimą. Nors ši šventė laikoma katalikiška, aišku, kad paprastų žmonių sąmonėje dėl to būta painiavos. Enciklopedijoje New Catholic Encyclopedia pažymima, kad „viduramžiais buvo įprasta tikėti, jog tą dieną sielos gali palikti skaistyklą ir pasirodyti klajojančios liepsnelės, raganos, rupūžės ar kokiu kitokiu pavidalu“.

Nepajėgdama iš savo kaimenės širdžių išrauti pagoniškų įsitikinimų, bažnyčia tik paslėpė juos po tariamos krikščionybės kauke. Šis faktas pabrėžiamas enciklopedijoje The Encyclopedia of Religion: „Per krikščionišką Visų šventųjų šventę žinomi ir nežinomi krikščionių religijos šventieji minimi taip kaip per Samhain būdavo pripažįstami ir pagerbiami keltų dievai.“

Populiariosios šventės ir jūs

Kiek jums turėtų rūpėti tamsi Helovino ir panašių švenčių praeitis? Tiesa, kad daugeliui žmonių Helovinas yra tiktai metas išsipuošti ir pasiausti. Tačiau tikriausiai sutinkate, kad tėvams svarbu, ar pramogos jų vaikams bus naudingos, ar žalingos.

Paklaustas apie Helovino poveikį vaikams, vienos Prancūzijos mokyklos inspektorius, turintis 20 metų darbo patirtį, paaiškino: „Man kelia nerimą, kad vaikščiojimas po namus ir grasinimas suaugusiesiems prašinėjant saldumynų vaikams gali neišeiti į naudą. Tai žadina savanaudiškumą. Jie sužino, kad reikalavimais, grasinimais ir gąsdinimais gali pasiekti, ko nori.“ Todėl tėvai turėtų apsvarstyti, ko jų vaikas iš šios šventės „pasimokys“.

Suprantama, daug šeimų pastebi, jog tenkinti vaikų užgaidas dėl vaišių ir kostiumų gali brangiai atsieiti. „Helovinas... nėra šventė, — teigia Prancūzijos gyvenimo sąlygų tyrimo bei stebėjimo centro generalinis direktorius Robertas Rošforas, — tai tik proga pasipelnyti.“  Helovinas užpildo prieškalėdinę prekybos spragą. Kitaip tariant, tai tik dar viena proga versti žmones leisti pinigus, kartais ne pagal kišenę. Ar dėl to jums verta sekti paskui minią?

Tačiau krikščionims dar svarbiau tai, kad Helovino ir panašių švenčių šaknys yra pagonybėje. Apaštalas Paulius rašė: „Aš nenoriu, kad jūs taptumėte demonų bendrininkais. Jūs negalite gerti Viešpaties taurės ir demonų taurės“ (1 Korintiečiams 10:20-22). Be to, jis klausė: „Kas gi bendra tarp teisumo ir nuodėmės? Arba kas bendra tarp šviesos ir tamsos? Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru arba tikintį su netikinčiu?“ (2 Korintiečiams 6:14-16) Tuo Biblija smerkia patį sumanymą pagoniškiems papročiams uždėti krikščionybės kaukę!

Be to, Biblija perspėja dėl spiritizmo (Pakartoto Įstatymo 18:10-12). Nors dauguma švenčiančiųjų Heloviną tvirtintų, jog kratosi demoniškų ritualų, vis dėlto turėtume suprasti, kad ši šventė nuo seno glaudžiai susijusi su okultizmu. Todėl, ypač emocingus jaunuolius, ji gali pastūmėti į spiritizmą. Krikščioniškame Dievo garbinime spiritizmu suterštiems pagoniškiems ritualams ir tradicijoms tiesiog nėra vietos; jie neabejotinai žalingi.

Galiausiai Helovinas, Visų šventųjų diena ir Vėlinės iš esmės pagrįstos įsitikinimais, jog mirusieji kenčia arba kažkaip gali kenkti gyviesiems. Tačiau Biblija aiškiai rodo, kad tokie įsitikinimai klaidingi: „Gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko“ (Mokytojo 9:5). Todėl Biblija pataria: „Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis, nes jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus Šeole [bendrame žmonijos kape], į kurį esi pakeliui“ (Mokytojo 9:10). Kadangi mirusieji yra be sąmonės, jie negali nei kenkti kitiems, nei kentėti patys, todėl mums nereikia jų bijoti. O ir maldos už juos yra visiškai nereikalingos. Ar tai reiškia, kad mūsų mirusiems mylimiesiems nėra vilties? Ne. Biblija garantuoja, kad „bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas iš numirusių“ (Apaštalų darbų 24:15). *

Žinios leidžia žmogui laisvai pasirinkti. Nežinodami visų faktų negalime tikėtis, jog pasirinksime išmintingai. Apsvarstęs šiuose straipsniuose pateiktus faktus, ką nuspręsite jūs?

[Išnašos]

[Anotacija 6 puslapyje]

Helovinas palaiko melą, kad mirusieji yra gyvi

[Anotacija 7 puslapyje]

Helovino žaidimuose yra išlikusių keltų būrimo ritualų

[Iliustracija 6 puslapyje]

Helovino ištakos — keltų šventė, per kurią greičiausiai buvo garbinamas šviesos dievas Lugas

[Iliustracija 6 puslapyje]

Kapinės su senoviniais keltų kryžiais

[Iliustracijos 6, 7 puslapiuose]

Žaidžiant vieną keltų žaidimą, vandenyje plūduriuojantys obuoliai gaudomi burna

[Šaltinio nuoroda]

From the magazine: The Delineator October 1911

[Iliustracija 8 puslapyje]

Popiežius Bonifacas IV pagoniškąjį Romos panteoną paskyrė Marijai ir visiems bažnyčios kankiniams

[Iliustracijos 9 puslapyje]

Kokią įtaką Helovinas daro jūsų vaikams?

[Iliustracija 10 puslapyje]

Tikrieji krikščionys naudingai pramogauja šeimomis