Jauniausioji Uolinių kalnų grandinė

BAISIAI išvargę išsitraukėme kelioninę viryklėlę ir pradėjome ruošti pusryčius. Čia, į Vajomingą, atkeliavome iš Niujorko. Tuos beveik 5000 kilometrų sukorėme per penketą dienų. Valgydami stebėjome aplinką.

Akino saulės šviesa, oras buvo tyras ir gaivus. Mūsų ankstesnės poilsio valandėlės tikrai neprilygo šiai — dabar reginys buvo tiesiog stulbinantis! Užkandžiavome ant Džeksono ežero kranto, Grand Tetono nacionaliniame parke. Prieš mus — didingi kalnai. Per visą 16000 kilometrų kelionę po Vakarus neteko regėti nieko įspūdingesnio. Supratome, jog progai pasitaikius būtinai čia sugrįšime.

Grand Tetono viršūnės aukštis — apie 4200 metrų, o daugybė kitų Tetono kalnų grandinės viršukalnių — per 3700. Nors šie kalnai gana aukšti, jie nėra aukščiausi. Važiuodamas iš vakarų Tetono kalnagūbrio galite ir nepastebėti — matysite tik vos vos kylančius šlaitus, kurie vargu ar padarys didelį įspūdį. Bet privažiavus arčiau, rytų pusėje matyti, kaip šie kalnai iš besidriekiančio slėnio staiga kyla į daugiau kaip pusantro kilometro aukštį. Tai iš tikrųjų prikausto dėmesį.

Mes vėl čia

Mūsų sena svajonė išsipildė — pagaliau pavyko atvažiuoti čia dar kartą. Šį sykį skridome į Džekson Holo slėnį (Vajomingo valstija), o iš ten vykome į šiaurę, į Tetoną. Keliaukime drauge. Dieną pradėkime prie ledyninio, skaidraus tarsi brangakmenis Dženi ežero, tyvuliuojančio aukščiausių šio kalnagūbrio viršukalnių papėdėje.

Oda šiurpsta nuo ryto vėsos. Saulė dar nepakilusi, bet pakirdome ne mes vieni. Ištvermingiausieji jau sukilę ir  šurmuliuoja. Vienas kitas fotografas nori įamžinti didingų kalnų, besimaudančių rausvuose ir auksiniuose ryto spinduliuose, vaizdą. Staiga netenkame žado — tiesiai į mus spokso didžiulė juodauodegė elnė! Ji pasirengusi pasitikti pavojų ir budri, nes visai netoli mūsų, gal už kokių dešimties metrų, ganosi jos jauniklis. Labai atsargiai siekiame fotoaparato. Sulaikome kvėpavimą, nusitaikome, susikaupiame ir nuspaudžiame mygtuką. Dabar galime atsikvėpti — mūsų diena prie Dženi ežero dar tik prasideda.

Prisijungiame prie grupės turistų, visi lipame į maršrutinę valtį ir netrukus atsiduriame prie pusantro kilometro ilgio tako, kylančio į Įkvėpimo kyšulį. Išlipę iš valties tuoj pat pajuntame nuo miško sklindančią vėsą. Kadangi takas veda stačiu šlaitu aukštyn, ežeras apačioje tarsi sumažėja. Pasigirsta tolimų krioklių šniokštimas. Pūškuodami išnyrame iš miško ir sustojame ant uolotos atodangos. Mėgaujamės ryškia ryto šviesa ir godžiai ryjame vėsų aukštikalnių orą. Apačioje tarsi mirguliuojanti safyro mėlynumo skiautė driekiasi Dženi ežeras. Keistos, medžiais apaugusios kalvos viduryje telkšantis ežeras primena įgudusio juvelyro dirbinį.

Virš mūsų stūksančios didingos viršukalnės vadinamos Katedros bokštais. Ketvirtajame dešimtmetyje šią kalnų grandinę tyrinėjęs gamtininkas dr. Frikselas rašė: „Virš viso ko iškilusios smailos viršūnės žmogaus svajones ir mintis nukelia dar aukščiau.“ Įkvėpimo kyšulio didingumas tiesiog kerintis. Mūsų pastangos atlygintos su kaupu. Bet tai dar ne viskas.

 Toliau takas stebėtinai horizontalus, nes vingiuoja per Kaskadų kanjoną. Netrukus virš mūsų iškyla uolingi skardžiai, nuo kurių žemyn veržiasi vandens srautai. Stebimės: ‛Kokios jėgos visa tai suformavo?’ Prieš mus iš kažkur netikėtai išdygsta susijaudinusi mergaitė. Sunkiai beatgaudama kvapą ji šnibžda: „Ten briedis! Paskubėkite, gal pamatysite ir jūs!“

Mintys, kaip susiformavo šie kalnai, kaipmat išgaravo. Čiumpame fotoaparatą ir pasiruošiame fotografuoti vieną iš nuostabiausių po šį parką klajojančių gyvūnų. Mergaitė nuveda mus į stebėjimo vietą. Kiti jos šeimos nariai pritilę, pasistiebę. Čia, pelkėje palei upę, išvystame amerikinį briedį. Iš nuostabos negalėdami atitraukti akių, stovime pasiruošę fotografuoti ir šnibždamės, kaip mums pavyko, kad esame čia kaip tik dabar.

Geologija. Plokštės

Kai yra tiek daug ko pamatyti, pamiršti pasiteirauti apie šio nepaprasto landšafto istoriją nesunku. Tačiau parko darbuotojai labai stengiasi informuoti ir šviesti visuomenę: išleidžiama daugybė brošiūrų ir organizuojamos gamtininkų vadovaujamos grupinės išvykos.

Mums paaiškino, kad nors žemė po kojomis galbūt atrodo visiškai tvirta, iš tikrųjų ji primena užšalusį ežerą pavasarį — ledas nėra toks patikimas kaip atrodo. Geologai mano, jog žemės pluta susideda iš daugybės tektoninių plokščių, kurios juda ant išsilydžiusios uolienos. Mums ši teorija įdomi tuo, kad tokioms plokštėms susidūrus gali susiformuoti kalnų grandinės.

Atrodo, jog formuojantis Tetono kalnų grandinei, viena plokštė pasidarbavo kaip laužtuvas — ji pakėlė kitą plokštę. Tokius darinius geologai vadina sprūdiniais kalnais. Jie sako, jog, geologiniu požiūriu, Tetono kalnų grandinė susidarė palyginti neseniai. Todėl parko brošiūroje ji vadinama „jauniausiąja ir įspūdingiausiąja grandimi Uolinių kalnų grandinėje“.

 Skulptoriai — vanduo ir ledas

Atsakymai mus nepaprastai sudomino, bet dėl to iškilo dar daugiau klausimų. Mąstėme apie savo išvyką prie Dženi ežero. Kas šias viršukalnes taip išdantijo? O kaip atsirado ta savita ežerą juosianti kalva, taip vešliai apaugusi medžiais? Ką atsakytų geologai? Visa tai padarė vanduo. Pagal vieną teoriją, kažkada, tolimoje praeityje, Tetono grandinės kanjonus išgraužė ledynai. Moreninę kalvą aplink ežerą suformavo slenkantis ledas. Joje užsiliko kažkiek ledo (dabar jis jau ištirpęs) ir derlingesnio dirvožemio.

Ši teorija turėtų paaiškinti, kodėl aplink ežerą taip gausu augmenijos, ypač jei palygintume ją su skurdžiais žvyro klodais ir netoliese plytinčiomis pelynais apaugusiomis lygumomis. Susidomėję prašėme mus lydinčią gamtininkę papasakoti daugiau. Kitas nepaprastas reiškinys, pasak jos, yra dantytų šių kalnų viršūnių formavimasis. Ji pavadino tai pleišėjimu nuo šalčio. Vanduo prasigraužia pro uolos plyšelius ir užšaldamas plečiasi. Ta jėga ilgainiui suplėšo uolą ir padaro ją tarsi iškaltą kirtikliu. Nuoširdžiai padėkojome jai už paskaitą ir ypatingą domėjimąsi šiais kalnais.

Gyvūnija

Ši sritis pasižymi ne tik nepaprasta geologine kilme, bet ir gausia gyvūnija. Todėl mūsų kelionė žemyn garsiąja Gyvatės upe tapo dar įsimintinesnė. Grožėdamiesi peizažu sekėme aukštai skraidančius, o paskui neriančius į upę žuvies baltagalvius erelius ir erelius žuvininkus. Mūsų valties gidas, kvalifikuotas biologas, atkreipė dėmesį į vieną mus nustebinusį dalyką: nors baltagalvis erelis didesnis ir atrodo įspūdingiau, geresnis žvejas, aišku, yra erelis žuvininkas. Jis papasakojo mums matęs, kaip baltagalviai ereliai iš žuvininkų vagia žuvį. Ir iš tiesų patys galėjome stebėti, kaip vienas baltagalvis erelis atakavo jauną žuvininką. Šis paliko savo grobį ir nuskrido.

Stebėti laukinius gyvūnus natūralioje aplinkoje — tikras džiaugsmas. Netoliese yra elnių vapičių kolonija; daugelis jų Grand Tetono nacionaliniame parke praleidžia vasarą. Dažnai sustodavome šalikelėje ir žiūrėdavome į ramiai besiganančių vapičių bandas. Kartais sėdėdavome savo viešbučio verandoje ir stebėdavome briedžius, tarp gluosnių ramiai rupšnojančius žolę. Vakarais žmonės susirinkdavo jų pažiūrėti ir atrodydavo, jog šie gyvūnai stengiasi patraukti žiūrovų dėmesį. Nors ir pavargę, ilgai gėrėdavomės reginiu, kurį mes, miestiečiai, taip retai matome — beveik juodu, mirgančiu žvaigždėmis dangaus kupolu.

Paskutinė diena mums pateikė malonią atsisveikinimo staigmeną. Šiek tiek baimindamiesi važiavome tiesiog per bizonų bandos vidurį. Šie didžiuliai, gauruoti gyvūnai ganėsi abipus kelio. Kaip nesinorėjo išvykti! Tačiau atėjo laikas.

Sėdėdami lėktuve ir laukdami pakilimo mintimis perkratinėjome savo įspūdžius. Mėgavomės tuo, kas trumpam buvo mūsų: kalnais, aukštikalnių oru ir gyvūnais. Kaip nuostabu, kad senas troškimas vėl apsilankyti Tetono grandinėje išsipildė! Iš tiesų Uolinių kalnų jaunėlis — žavus kūdikis.

[Rėmelis/iliustracija 19 puslapyje]

Keletas patarimų lankytojams

Skirkite laiko priprasti prie išretėjusio oro. Slėnis yra daugiau kaip 1800 metrų virš jūros lygio. Kai kurie turistai, atkeliavę iš žemesnių vietovių, gali patirti aukščio ligos požymius — galvos skausmą arba dirglumą. Vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems širdies arba kvėpavimo organų ligomis, prieš vykstant į tokią kelionę rekomenduotina pasitarti su gydytoju.

Prieš išvykdami tinkamai pasiruoškite. Turėkite omenyje, kad dideliame aukštyje pusdykumės sąlygomis organizmas per trumpą laiką netenka daug vandens. Todėl pasiimkite jo daug.

Tai natūralus parkas su daugybe didelių, gražių gyvūnų, tačiau jie yra laukiniai. Kai kurie lankytojai nori prieiti arti prie jų, tačiau gyvūnų reakcija nenuspėjama. Klausykite prižiūrėtojo patarimų, kaip elgtis su laukiniais gyvūnais jų aplinkoje. Tai, ką sako prižiūrėtojas, ne tik įdomu, bet ir gali apsaugoti gyvybę.

[Žemėlapiai 17 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

GRAND TETONO NACIONALINIS PARKAS

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Moreno kalnas (Tetono grandinė)

[Iliustracija 17 puslapyje]

Aukštutinės kaskados kanjonas

[Iliustracija 18 puslapyje]

Bizonas

[Iliustracija 18 puslapyje]

Baltagalvis erelis

[Iliustracija 18 puslapyje]

Saulėlydis Tetono kalnuose

[Iliustracija 18 puslapyje]

Amerikinis briedis