Kodėl gyvenimas tampa nebemielas?

„Kiekvienas kelias į savižudybę vis kitoks: grynai asmeniškas, nesuvokiamas, tragiškas“ (psichiatrė Kei Redfild Džeimison).

„GYVENTI yra kančia“, — prieš nusižudydamas prisipažino žymus XX amžiaus pradžios japonų rašytojas Riunosukė Akutagava. Tačiau jo frazė prasidėjo žodžiais: „Žinoma, aš nenoriu mirti, bet...“

Kaip ir Akutagava, daugelis iš gyvenimo išeinančių žmonių nori ne mirti, o tiktai „padaryti galą esamai padėčiai“, — sako vienas psichologijos mokslų profesorius. Apie tai byloja ir įprastos priešmirtinių laiškų formuluotės: „Aš nebegalėjau daugiau tverti“ arba „kam dar gyventi“. Iš tokių pasakymų aišku, kad žmogus labai troško pabėgti nuo žiaurios gyvenimo tikrovės. Bet, pasak vieno specialisto, žudytis yra tas pats, kaip „slogą gydyti atomine bomba“.

Nors žmonės žudosi dėl įvairiausių priežasčių, dažnai impulsą duoda tam tikri gyvenimo įvykiai.

Kas pastūmėja šiam žingsniui?

Neretai jaunuoliai puola į neviltį ir nusižudo dėl tokių dalykų, kurie, iš šalies žiūrint, visai nereikšmingi. Kai jaučia nuoskaudą ir nieko negali pakeisti, jie kartais mano, kad skriaudėjui atkeršys patys mirdami. Hirošis Inamura, Japonijoje padedantis tokiems žmonėms, rašė: „Vaikai  savo mirtimi trokšta nubausti savo kankintoją.“

Neseniai Britanijoje atliktas tyrimas parodė, kad vaikų, kurie yra labai skriaudžiami ir bauginami, nusižudo beveik septynis kartus daugiau. Jie kenčia didelį emocinį skausmą. Prieš pasikardamas vienas trylikametis laiškelyje išvardijo penkis savo kankintojus ir pinigų prievartautojus. „Gelbėkit kitus vaikus“, — rašė jis.

Iš gyvenimo jaunuoliai mėgina pasitraukti ir tada, kai nebesiseka mokslai, kai padaro nusikaltimą, išyra romantiška draugystė, kai neatlaiko egzaminų įtampos ar baimės dėl rytojaus. Gerai besimokančius paauglius, kurie visur siekia tobulumo, nesėkmė (tikra arba įsivaizduojama) irgi gali pastūmėti į savižudybę.

Suaugusieji daugiausia žudosi dėl darbo ir finansinių sunkumų. Japonijoje užsitęsus ekonomikos nuosmukiui savižudybių skaičius neseniai šoktelėjo iki 30000 per metus. Laikraštyje Mainichi Daily News rašoma, kad iš vidutinio amžiaus vyrų beveik trys ketvirtadaliai žudėsi dėl „skolų, nenusisekusio verslo, skurdo ir nedarbo“. Prie savižudybės kartais veda ir šeimyninės problemos. Vienas Suomijos laikraštis pranešė, jog „neseniai išsiskyrę vidutinio amžiaus vyrai“ sudaro didžiausios rizikos grupę, o vienas Vengrijoje atliktas tyrimas rodo, kad dauguma apie savižudybę galvojančių merginų augo iširusiose šeimose.

Išėjimas į pensiją bei liga neretai irgi yra akstinas žudytis, ypač pagyvenusiesiems, ir ne vien mirtiniems ligoniams, bet ir tokiems, kuriems kančia atrodo nebepakeliama.

Tiesa, ne visi sunkumų prislėgti žmonės pasiduoda impulsui ir nusižudo. Priešingai, dauguma nė nemano to daryti. Tad kodėl vieni kaip išeitį renkasi savižudybę, o kiti (ir tokių dauguma) — ne?

Esminės priežastys

„Apsisprendimas mirti labai priklauso nuo to, kaip žmogus vertina įvykius, — sako Džonso Hopkinso universiteto medicinos mokyklos darbuotoja psichiatrijos profesorė Kei Redfild Džeimison. — Daugumos blaiviai mąstančių žmonių joks įvykis nesukrečia tiek, kad norėtųsi žudytis.“ Eva Moščicki iš JAV nacionalinio psichiatrijos instituto aiškina, kad polinkį į savižudybę lemia daug veiksnių, ir kai kurie, pavyzdžiui, psichikos sutrikimai, žalingi įpročiai, genai, smegenų cheminės savybės, nėra lengvai perprantami. Pakalbėkime apie keletą iš jų.

Svarbiausi veiksniai čia yra psichikos sutrikimai ir priklausomybės (depresija, dvipolis afektinis sutrikimas, šizofrenija, alkoholizmas ir narkomanija). Europoje ir Jungtinėse Valstijose atlikti tyrimai rodo,  kad daugiau kaip 90 procentų „pavykusių“ savižudybių susijusios būtent su šiomis negerovėmis. Švedijos mokslininkai ištyrė, jog žmonių, kuriems tokios diagnozės nenustatytos, nusižudo vidutiniškai 8,3 iš 100000, o sergančių depresija — net 650 iš 100000! Specialistai sako, kad panašūs savižudybės faktoriai yra ir Rytų šalyse. Vis dėlto nuo depresijos kenčiantys ir nemalonumų užklupti žmonės nebūtinai žudosi.

Profesorė Džeimison, kadaise pati bandžiusi pasitraukti iš gyvenimo, sako: „Depresiją žmonės atlaiko arba tveria tol, kol tikisi pagerėjimo.“ Ji patyrė, kad didėjanti neviltis darosi nepakeliama, o protas tada vis mažiau priešinasi impulsui žudytis. Ji palygina tai su stabdžių kaladėlėmis, dylančiomis dėl nuolatinės trinties.

Šitokią tendenciją labai svarbu pastebėti, nes depresija yra gydoma. Bejėgiškumą įmanoma įveikti. Pripažindamas giliai slypinčias savo depresinės būsenos priežastis, žmogus į sunkumus ir skausmingus įvykius, dažnai duodančius impulsą savižudybei, gali reaguoti visai kitaip.

Kartais sakoma, jog dėl daugelio savižudybių iš esmės kalti genai. Tiesa, nuo genų priklauso žmogaus temperamentas. Ištirta, kad kai kuriose šeimose savižudybių pasitaiko daugiau. Tačiau „genetinis polinkis į savižudybę jokiu būdu nereiškia, kad savižudybė neišvengiama“, — sako Džeimison.

Smegenų cheminės savybės irgi daug ką lemia. Milijardais neuronų smegenyse sklinda elektrocheminiai impulsai. Išsišakojusiuose nervinių skaidulų galuose yra mažytės jungtys, vadinamos sinapsėmis. Per sinapses neuromediatoriai chemiškai perduoda informaciją. Nuo vieno neuromediatoriaus, serotonino, kiekio priklauso asmens biologinis atsparumas polinkiui žudytis. Knygoje Inside the Brain aiškinama: „Dėl serotonino stygiaus... gyvenimo laimė išsenka, egzistencija pasidaro nebemiela, padidėja depresijos ir savižudybės rizika.“

Vis dėlto savižudybė niekam nėra užprogramuota. Širdgėlą ir stresą ištveria milijonai žmonių. O žudytis pastūmėja tik proto ir širdies reakcija į sunkumus. Vadinasi, susirūpinti reikia ne vien tiesioginį impulsą duodančiomis negerovėmis, bet ir giliau slypinčiomis savižudybės paskatomis.

Tad iš kur pasisemti optimizmo ir kaip atgauti gyvenimo džiaugsmą?

[Rėmelis 6 puslapyje]

Vyrų ir moterų savižudybės

Vienas Jungtinėse Valstijose atliktas tyrimas rodo, kad moterų nusižudyti bando du tris kartus daugiau negu vyrų, tačiau vyrams tai padaryti pavyksta keturiskart dažniau. Moterų nuo depresijos kenčia bent dvigubai tiek, kiek vyrų, — gal dėl to jų daugiau ir bando žudytis. Tačiau moterų depresija nebūna labai sunki, todėl jos nesigriebia kraštutinių priemonių, o vyrai prieš save ranką pakelia nesvyruodami ir ryžtingai.

Beje, Kinijoje nusižudyti pavyksta daugiau moterims negu vyrams. Remiantis vieno tyrimo duomenimis, toje šalyje (daugiausia kaimo vietovėse) priskaičiuojama apie 56 procentus pasaulio savižudžių moterų. Impulsyvūs moterų bandymai nusižudyti čia dažniausiai baigiasi tragiškai, ir tikriausiai todėl, kad po ranka visada yra mirtinai nuodingų pesticidų.

[Rėmelis/iliustracija 7 puslapyje]

Savižudybė ir vienatvė

Į depresiją ir savižudybę kartais pastūmėja vienatvė. Joukas Lonkvistas, savižudybių tyrimo vadovas Suomijoje, sako: „Daugelis [savižudžių] kasdien jausdavosi vieniši. Jie turėdavo daug laisvo laiko, bet mažai bendraudavo.“ Psichiatras Kenširas Ohara iš Hamamacu universiteto medicinos mokyklos teigia, kad pastaruoju metu Japonijoje daugiau vidutinio amžiaus vyrų žudosi būtent dėl vienatvės.

[Iliustracija 5 puslapyje]

Suaugusieji daugiausia žudosi dėl darbo ir finansinių sunkumų