Jaunimas klausia:

Kuo bloga kerštauti?

„Jis mane įžeidė“ (15-metis Konilas, nuteistas kalėti už žmogžudystę).

14-metis Endrius, nužudęs mokytoją per šokius mokykloje, sako, jog nekenčia mokytojų ir tėvų ir pyksta ant merginų, kad jį atstūmė.

ŽURNALE Time tai vadinama „pražūtinga tendencija“. Piktas jaunuolis slapta atsineša į mokyklą pistoletą ir ima šaudyti į moksleivius ir mokytojus. Tokios tragedijos Jungtinėse Valstijose darosi įprastos. Viena televizijos naujienų agentūra net prakalbo apie „smurto protrūkį“.

Laimei, kol kas mokyklose šaudo retai. Bet pastarojo meto nusikaltimai rodo, kokių piktų jaunuolių esama. Kas sukelia tokius išpuolius? Vieni paaugliai niršta dėl neteisybės arba dėl atsakingų žmonių piktnaudžiavimo valdžia, kitus siutina nesibaigiančios bendraamžių patyčios. Štai vienas dvylikametis nušovė savo bendraklasį ir pats nusišovė, nes jį nuolat pašiepdavo, kad jis storas.

Tiesa, daugumai jaunuolių nė į galvą neateitų griebtis tokio baisaus smurto. Vis dėlto nelengva pakelti nuoskaudą, kai kam nors užkliūva tavo tautybė ar šiaip esi žiauriai išjuokiamas. Benas prisimena savo mokyklos metus: „Visada buvau mažesnis už bendraamžius. Dėl plikai skustos galvos kiti iš manęs juokdavosi ir tapšnodavo per pakaušį. Tai mane labai pykdė. Negana to, kai kreipiausi pagalbos į mokyklos valdžią, mane ignoravo. Tai visai įsiutino!“ Benas priduria: „Būčiau tuos žmones iššaudęs, tik neturėjau šautuvo.“

Ar gerai daro tie jaunuoliai, kurie stengiasi atkeršyti? Kaip tau pačiam elgtis, jei patiri skriaudą? Atsakymo paieškokime Dievo Žodyje.

Susivaldymas — stiprybė!

Skriauda ir neteisybė nėra naujas dalykas. Vienas Biblijos rašytojas patarė: „Susilaikyk nuo įniršio, atsisakyk pykčio, neapmaudauk, nes tai tik į pikta veda“ (Psalmyno 37:8). Labai jau dažnai nutinka, kad įniršęs žmogus praranda savitvardą ir elgiasi negalvodamas apie pasekmes. Užsidegęs apmaudu, jis ima ir pratrūksta. O kas tada?

 Prisiminkime Biblijos pasakojimą apie Kainą ir Abelį. „Kainas buvo labai piktas“ ant savo brolio Abelio. Todėl „kai jie buvo laukuose, Kainas pakilo prieš brolį ir užmušė jį“ (Pradžios 4:5, 8). Įniršio nesuvaldė ir karalius Saulius. Pavydėdamas jaunajam Dovydui karo žygdarbių, jis sviedė ietį — ne tik į Dovydą, bet ir į savo paties sūnų Jonataną! (1 Samuelio 18:11; 19:10; 20:30-34)

Kartais iš tiesų yra dėl ko pykti. Bet jei nesivaldysime, teisėtas pasipiktinimas irgi gali išeiti į bloga. Pavyzdžiui, Simeonas ir Levis tikrai ne be pagrindo pyko ant Sichemo, išprievartavusio jų seserį Diną. Tik užuot tvardęsi, jie širdo dar labiau: „Argi su mūsų seserimi turėtų būti elgiamasi kaip su kekše?“ (Pradžios 34:31) Kai jau visai įtūžo, „pasiėmę kalavijus, nelauktai užpuolė miestą ir išžudė visus vyriškius“, gyvenančius tenai. Jų įniršis buvo užkrečiamas, nes „kiti Jokūbo sūnūs“ irgi prisidėjo prie žudikiško puolimo (Pradžios 34:25-27). Net po daugelio metų Simeono ir Levio tėvas Jokūbas smerkė jų nežabotą pyktį (Pradžios 49:5-7).

Čia mes gauname svarbią pamoką: nevaldomas pyktis yra silpnumo, o ne stiprumo, požymis. Patarlių 16:32 sakoma: „Geriau būti kantriu žmogumi, negu galiūnu; suvaldyti save geriau, negu užkariauti miestą“ (kursyvas mūsų).

Kerštauti neprotinga

Šventajame Rašte patariama: „Niekam neatmokėkite piktu už pikta... Nekeršykite patys“ (Romiečiams 12:17, 19). Atsilyginti smurtu ar atsikirsti šiurkščiais žodžiais būtų bedieviška. Be to, kerštauti tiesiog nepraktiška ir neišmintinga. Juk smurtas gimdo smurtą (Mato 26:52). Ir šiurkštūs žodžiai tik pakursto atsakyti šiurkščiai. Pyktis dažnai būna nepagrįstas. Ar tu tikrai žinai, kad žmogus piktavališkai norėjo tau įgelti? O gal jis kalbėjo tiesiog neapgalvotai, storžieviškai? Net jeigu ir jautė pagiežą, ar tau derėtų kerštauti?

Pažiūrėkime, kas rašoma Biblijoje, Mokytojo 7:21, 22: „Nekreipk dėmesio į visa, ką žmonės kalba, kad neišgirstum savo vergo tave keikiant. Juk savo širdyje žinai, kad dažnai esi keikęs kitus.“ Aišku, nemalonu, kai kiti žmonės negražiai apie tave kalba, bet Biblijoje pripažįstama, jog taip gyvenime būna. Juk ir pats turbūt esi ką nors pasakęs apie kitus, ko verčiau nebūtum sakęs. Tad kodėl turėtum perdėtai reaguoti, kai žmonės ką negero pasako apie tave? Į pašaipas geriausia visai nekreipti dėmesio.

Dėl tų pačių priežasčių neišmintinga pernelyg jautriai reaguoti ir į kokią nors skriaudą. Paauglys, vardu Deividas, prisimena, kas nutiko kartą, kai jis su bendratikiais žaidė krepšinį: „Kažkas iš kitos komandos trenkė man kamuoliu.“ Deividas tuojau pamanė, kad tai tyčia, ir kerštaudamas sviedė kamuolį į tą žaidėją. „Aš labai supykau“, — prisipažįsta Deividas. Bet, kol reikalai dar nepablogėjo, Deividas pasimeldė Jehovai ir susimąstė: „Ką aš darau? Negi dabar kivirčysiuos su broliu krikščionimi?“ Vėliau jie atsiprašė vienas kito.

Tokiose situacijose verta prisiminti Jėzaus Kristaus pavyzdį. „Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino“ (1 Petro 2:23). Sunkiu momentu, užuot audringai sureagavęs, melskis Dievui ir prašyk, kad padėtų tvardytis. Jis dosniai „suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“ (Luko 11:13). Savo įžeidėjui nekerštauk,  o verčiau prieik ir pasišnekėk, išsiaiškink su juo (Mato 5:23, 24). Jei kas nors prie tavęs nuolat kabinėjasi (gal koks nors peštukas mokykloje), nemėgink veltis į bjaurų konfliktą. Geriau žiūrėk, kaip apsisaugoti. *

Kaip viena mergina sutramdė pyktį

Daug jaunuolių taiko šiuos Biblijos principus, ir jiems viskas išeina į gera. Štai Katriną dar visai mažytę paliko tėvai. Ji buvo įvaikinta ir dabar pasakoja: „Nesupratau, kodėl tikroji motina mane paliko, todėl labai pykau. Visą nirtulį išliedavau ant įmotės. Nors tai rodosi kvaila, maniau, kad skaudindama ją iš tikrųjų kažkaip keršiju savo gimdytojai. Ko tik aš nedariau: užgauliojau, trypiau kojomis, kartais mane ištikdavo tikri įniršio priepuoliai. O labiausiai mėgau trenkti durimis. Degte degdama pykčiu sakydavau: ‛Nekenčiu tavęs!’ Dabar pačiai sunku tikėti, kad šitaip elgiausi.“

Kas padėjo Katrinai pažaboti pyktį? Ji atsako: „Biblijos skaitymas! Tai labai svarbus dalykas, nes Jehova žino, kaip mes jaučiamės.“ Katrina nusiramino kartu su šeima perskaičiusi Atsibuskite! straipsnius apie įsivaikinimą. * „Visi mes susėdę pasišnekėjome ir ėmėme geriau suprasti, ką kitas jaučia“, — prisimena ji.

Tu irgi gali išmokti tvardytis. Jei kas nors prie tavęs kabinėjasi, pašiepia ar skriaudžia, turėk omenyje Biblijos žodžius iš Psalmyno 4:4 (Jr): „Drebėkite iš pykčio, bet nenusidėkite“ (kursyvas mūsų). Šie žodžiai padės tau susilaikyti ir neišlieti užgaulaus įtūžio.

[Išnašos]

[Iliustracija 15 puslapyje]

Dažnai geriausia visai nekreipti dėmesio į pašaipas