Pasaulinė problema

„Savižudybė yra didelė sveikatos apsaugos problema“ (JAV sveikatos apsaugos vadovas Deividas Sečeris, 1999).

ŠIAIS žodžiais Jungtinių Valstijų sveikatos apsaugos vadovas pirmą kartą istorijoje viešai prakalbo apie savižudybes. Toje šalyje daugiau žmonių patys pasitraukia iš gyvenimo, negu yra nužudoma. Nenuostabu, kad JAV Senatas savižudybių prevenciją paskelbė valstybinės svarbos dalyku.

Vis dėlto Jungtinėse Valstijose savižudybių skaičius (1997 metais — 11,4 iš 100000) yra mažesnis už Pasaulinės sveikatos organizacijos 2000-aisiais paskelbtą bendrą visų šalių vidurkį: 16 iš 100000. Per pastaruosius 45 metus pasaulyje savižudybių padaugėjo 60 procentų. Dabar kasmet gyvybę sau atima apie milijoną žmonių, tai yra vidutiniškai vienas kas 40 sekundžių.

Statistika — dar ne viskas. Dažnai šeima, kurioje įvyko nelaimė, neigia buvus savižudybę. Be to, apskaičiuota, kad vienai „pavykusiai“ savižudybei tenka nuo 10 iki 25 tokių bandymų. Viena Jungtinėse Valstijose atlikta apklausa parodė, kad 27 procentai aukštesniųjų klasių moksleivių per pastaruosius metus galvojo nusižudyti, o 8 procentai apklaustųjų netgi sakėsi mėginę tai padaryti. Kitų tyrimų duomenimis, 5—15 procentų suaugusiųjų bent kartą yra turėję minčių pasitraukti iš gyvenimo.

Kultūrų skirtumai

Savižudybę žmonės vertina labai nevienodai. Vieni ją laiko nusikaltimu, kiti silpnumo apraiška, treti — garbingu atsiprašymu už didelę klaidą. Dar kiti mano, kad nusižudyti dėl kokios nors idėjos yra kilnu. Kodėl požiūriai taip skiriasi? Čia lemiamą reikšmę turi kultūra. Biuletenyje The Harvard Mental Health Letter rašoma, jog nuo kultūros „priklauso, kiek tikėtina savižudybė“.

Štai paimkime vieną centrinės Europos šalį — Vengriją. Pasak daktaro Zoltano Rimerio, aukštas savižudybių rodiklis čia yra „liūdna tradicija“. Vengrijos Nacionalinio sveikatos instituto direktorius Bela Buda sako, kad vengrai dėl bet kokios priežasties yra labai greiti žudytis. Vyrauja toks požiūris: „Žmogus serga vėžiu, — ką gi, jis žino, kaip užbaigti kančias“, — aiškina Buda.

Indijoje kadaise buvo religinis paprotys, vadinamas suti, kai našlė puldavo į laužą ir susidegindavo kartu su vyro palaikais. Šis paprotys jau ilgą laiką uždraustas, bet dar ne visai išnykęs. Pranešama, jog, vienai moteriai šitaip nusižudžius, daug vietos žmonių atsiliepė apie tragediją labai pagarbiai. Laikraštis India Today rašo, kad tame Indijos rajone „per 25 metus ar tik ne 25 moterys susidegino ant laužo su mirusiais vyrais“.

O Japonijoje žmonių nusižudo triskart daugiau, negu žūva keliuose per avarijas! „Japonijos tradicinė kultūra, niekada nesmerkusi savižudybės, garsėja įprastu persiskrodimo ritualu (sepuku, arba  charakiriu)“, — rašoma enciklopedijoje Japan—An Illustrated Encyclopedia.

Knygoje Bushido—The Soul of Japan Inazas Nitobė, vėliau tapęs Tautų Sąjungos generalinio sekretoriaus pavaduotoju, aiškino, kodėl japonų kultūroje mirtis tokia patraukli: „Viduramžių išradimas [sepuku] padėdavo kariams išpirkti savo nusikaltimus, atsiprašyti už klaidas, išvengti gėdos, susigrąžinti draugus, įrodyti savo nuoširdumą.“ Nors ritualinė savižudybė apskritai yra praeities dalykas, vis dar pasitaiko atvejų, kai žmonės šitaip žudosi norėdami padaryti visuomenei įspūdį.

Krikščioniškajame pasaulyje, priešingai, savižudybė nuo seno laikoma nusikaltimu. VI—VII amžiuje Romos katalikų bažnyčia savižudžius ėmė ekskomunikuoti ir laidoti be jokių apeigų. Kai kur religinė aistra peraugo į keistus papročius: savižudžio kūną pakabindavo kartuvėse arba jo širdį perverdavo basliu.

Paradoksalu, kad asmuo, bandydamas nusižudyti, kartais net užsitraukdavo mirties bausmę. Už mėginimą persipjauti gerklę XIX amžiuje vienas anglas buvo pakartas. Ko neįstengė pats žmogus, padarė valdžia. Nors bausmė už pasikėsinimą į savo gyvybę ilgainiui keitėsi, Britanijos Parlamentas tik 1961 metais paskelbė, jog savižudybė ir mėginimas nusižudyti nebelaikoma nusikaltimu. Airijoje tai laikyta nusikaltimu iki 1993 metų.

Šiandien kai kurie rašytojai savižudybę propaguoja kaip tam tikrą išeitį. Vienoje 1991 metais išleistoje knygoje apie asistuojamąją nepagydomų ligonių savižudybę buvo pasiūlyti tam tikri žudymosi metodai, bet paskui jais ėmė naudotis vis daugiau žmonių, kurie nėra nepagydomi ligoniai.

Ar savižudybė išsprendžia problemas? O gal vis dėlto gyventi verta? Prieš gvildendami šiuos klausimus, pirmiausia pakalbėkime, kas žmogų stumia į savižudybę.

[Anotacija 4 puslapyje]

Per metus pasaulyje gyvybę sau atima apie milijoną žmonių, tai yra vienas beveik kas 40 sekundžių!