Kartagina — miestas, prieš kurį vos atsilaikė Roma

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO PRANCŪZIJOJE

ŠIAURINĖJE Afrikos pakrantėje, Tuniso sostinės Tuniso priemiestyje, guli senovinio Kartaginos miesto griuvėsiai. Turistų dėmesio jie nepatraukia — ir nieko nuostabaus, nes čia nėra nieko, kas kristų į akis. Vis dėlto šioje vietoje yra liekanos vieno iš didžiausių senovės miestų, kuris vos neįveikė galingosios Romos. Pasak romėnų istoriko Livijaus, „toji kova tarp dviejų turtingiausių pasaulio miestų vertė nerimauti valdovus ir tautas“, nes nuo jos baigties priklausė, kieno rankose atsidurs pasaulio valdžia.

Kaip miestas buvo įkurtas

Antrajame tūkstantmetyje p. m. e. siaurame Viduržemio jūros pakrantės ruože, besidriekiančiame per šių dienų Libaną ir į šiaurę bei į pietus nuo jo, gyveno finikiečiai. Šių įgudusių jūreivių žvilgsniai vis krypo į vakarus ir jie keliaudavo ten ieškoti aukso, sidabro, geležies, alavo, švino. Mainais už metalą gabendavo medienos (garsiųjų Libano kedrų), ryškiai raudonai dažytų audinių, kvepalų, vyno, prieskonių ir kitokių gaminių. *

Keliaudami į vakarus finikiečiai Afrikos, Sicilijos, Sardinijos ir pietų Ispanijos pakrantėse kūrė gyvenvietes — galbūt jie įkūrė ir Biblijoje minimą Taršišą (1 Karalių 10:22; Ezechielio 27:2, 12). Manoma, jog Kartagina buvo įkurta 814 metais p. m. e., maždaug 60 metų anksčiau už savo varžovę Romą. Šiaurės Afrikos senovės žinovas Seržas Lanselas pažymi: „Kartaginos įkūrimas maždaug devintojo šimtmečio p. m. e. pabaigoje daugeliui amžių nulėmė politinį bei kultūrinį Viduržemio jūros vakarų regiono šalių likimą“.

 Iškyla imperija

Kartaginos imperija pradėjo kurtis pusiasalyje, kuris, anot istoriko Fransua Dekrė, priminė „į jūrą mestą milžinišką inkarą“. Ant savo įkūrėjų finikiečių padėto pamato Kartagina plėtojo prekybos — visų pirma, metalo importo — tinklą, kurį sudarė stambūs susivienijimai. Galingas laivynas ir samdyta kariuomenė padėjo išlaikyti prekybos monopolį.

Kartaginiečiai neužmigo ant laurų — jie nuolat ieškojo naujų rinkų. Manoma, jog apie 480 m. p. m. e. jūrininkas Hamilkonas išsilaipino Kornvalyje (Britanija), kur buvo gausu alavo. Maždaug po 30 metų vienos žymios kartaginiečių šeimos palikuonis Hanonas vadovavo 60 laivų ekspedicijai, su kuria kurti naujų kolonijų iškeliavo 30000 vyrų ir moterų. Praplaukęs Gibraltaro sąsiaurį ir leisdamasis žemyn Afrikos pakrante Hanonas galbūt pasiekė Gvinėjos įlanką ar net Kamerūną.

Dėl tokio nusiteikimo ir didelio sumanumo plėtojant verslą Kartagina, kaip teigiama, tapo turtingiausiu senovės pasaulio miestu. „Trečiojo amžiaus [p. m. e.] pradžioje dėl technikos pasiekimų, flotilės ir komercijos plėtojimo... miestas jau buvo tapęs žymiausiu“, — rašoma knygoje Carthage. Graikų istorikas Apianas apie kartaginiečius rašė: „Galia jie prilygo graikams, turtais — persams.“

Baalo šešėlyje

Nors finikiečiai buvo išsibarstę po visą vakarinį Viduržemio jūros krantą, juos vienijo religiniai įsitikinimai. Iš savo protėvių finikiečių kartaginiečiai paveldėjo kanaaniečių religiją. Kartagina kasmet į Tyrą siųsdavo grupę delegatų aukoti Melkarto šventykloje, ir tai tęsėsi šimtus metų. Svarbiausios Kartaginos dievybės buvo dieviškoji pora Baalas Hamonas (Kaitros šeimininkas) ir su Astarte tapatinama Tanita.

Liūdniausiai pagarsėjęs kartaginiečių religijos bruožas buvo vaikų aukojimas. Diodoras Sicilietis pasakoja, jog 310 m. p. m. e., priešams užpuolus miestą, jo gyventojai, siekdami Baalo Hamono palankumo, paaukojo daugiau kaip 200 didikų vaikų. Enciklopedijoje The Encyclopedia of Religion rašoma: „Nekaltų vaikų aukojimas svetimai kaltei atpirkti buvo svarbiausias permaldavimo veiksmas, kuriuo tikriausiai buvo siekiama užtikrinti šeimos ir visuomenės gerovę.“

1921-aisiais archeologai atrado tai, kas vėliau, remiantis Biblijos terminu iš 2 Karalių 23:10 ir Jeremijo 7:31, buvo pavadinta Tofetu. Po antkapiais, kuriuose buvo iškalti įžadai, atkastos keliais sluoksniais sudėtos urnos su apdegusiais gyvulių (jie kartais pakeisdavo aukas) ir vaikų palaikais. Suskaičiuota, jog  Tofete guli per 20000 palaikų vaikų, paaukotų vos per 200 metų. Kai kurie revizionistai tvirtina, jog Tofete buvo laidojami negyvi gimę kūdikiai arba mirę naujagimiai, per maži laidoti kapinyne. Tačiau, kaip pažymi anksčiau cituotas Lanselas, „realybės, kad kartaginiečiai aukojo žmones, visiškai paneigti negalima“.

Kova dėl viešpatavimo

Šeštajame amžiuje p. m. e. smunkant Tyrui, Kartagina tapo pagrindiniu vakarų finikiečių miestu. Tačiau didėjantis jos pranašumas buvo sutiktas pasipriešinimu. Pūnų ir graikų pirkliai dėl pirmavimo jūrose varžėsi nuo seno, todėl apie 550 m. p. m. e. įsiliepsnojo karas. 535 m. p. m. e. kartaginiečiai, padedami sąjungininkų etruskų, išstūmė graikus iš Korsikos salos ir pradėjo kontroliuoti Sardiniją. * Todėl dėl Sicilijos — strateginiu požiūriu svarbiausios salos — valdymo konfliktas tarp Kartaginos ir Graikijos tapo dar aštresnis.

Tuo pat metu savo galią pradėjo rodyti Roma. Sutartimis tarp Kartaginos ir Romos Kartaginai buvo garantuota išimtinė prekybos teisė Sicilijoje; Romai kelti koją į šią salą buvo uždrausta. Kai Roma įsiviešpatavo Italijos pusiasalyje, stiprėjančią čia pat esančios Kartaginos įtaką pradėta suvokti kaip grėsmę. Antrojo amžiaus p. m. e. graikų istorikas Polibijas aiškino: „Romėnai matė, jog kartaginiečiai užvaldė ne tik Afriką *, bet ir didelę dalį Ispanijos bei visas salas Sardinijos ir Tirėnų jūrose. Užgrobę Siciliją jie taptų nemaloniausiais ir pavojingiausiais kaimynais, nes supdami visas Italijos pakrantes keltų grėsmę iš visų pusių.“ Komercinių sumetimų skatinamos tam tikros grupės Romos senate ragino pradėti intervenciją į Siciliją.

Pūnų karai

264 m. p. m. e. krizė Sicilijoje davė romėnams pretekstą intervencijai. Roma pasiuntė ten savo kareivių padalinį ir taip sulaužė sutartį; prasidėjo Pirmasis pūnų karas. Šis konfliktas, pasižymėjęs keliais didžiausiais antikos laikų karinio jūrų laivyno mūšiais, tęsėsi daugiau kaip 20 metų. Galiausiai 241 m. p. m. e. kartaginiečiai buvo sumušti ir priversti palikti  Siciliją. Be to, Roma iš jų išplėšė Korsiką ir Sardiniją.

Kad kompensuotų praradimus, kartaginiečių generolas Hamilkaras Barka plėsti imperijos pasisuko į Ispaniją, taip tikėdamasis atkurti šalies galią. Pietrytinėje Ispanijos pakrantėje buvo įkurta „Naujoji Kartagina“ — Kartachena. Per keletą metų Ispanijos kasyklų turtai iš naujo pripildė Kartaginos iždą. Ši ekspansija neišvengiamai vedė prie konflikto su Roma ir 218 m. p. m. e. vėl kilo karas.

Kartaginiečių armijai vadovavo vienas iš Hamilkaro sūnų — Hanibalas („Baalo malonė“). 218 metų p. m. e. gegužę jis iškeliavo iš Kartachenos ir pradėjo įspūdingą žygį per Ispaniją ir Galiją; su afrikiečių ir ispanų armija ir beveik 40 dramblių perėjo Alpes. Netikėtai užklupti romėnai patyrė keletą triuškinančių pralaimėjimų. 216 m. p. m. e. rugpjūčio 2 dieną Kanų mūšyje, — „Romos armijai tai buvo viena iš baisiausių visų laikų nesėkmių“, — Hanibalo kariauna nušlavė už save dvigubai gausesnes romėnų pajėgas, išžudydama beveik 70000 priešo kareivių, o pati neteko tik 6000 vyrų.

Rodėsi, Roma tuoj bus paklupdyta! Bet romėnai pasiduoti nesirengė ir kitus 13 metų vargino kartaginiečius sekinamuoju karu. Romėnams pasiuntus savo kariuomenę į Afriką, Kartaginą paliko jos sąjungininkai ir ji patyrė pralaimėjimą Ispanijoje bei Sicilijoje. Taigi Hanibalą teko atšaukti. Kitąmet, 202 m. p. m. e., Romos generolas Scipionas Afrikietis sumušė Hanibalo armiją prie Zamos, į pietvakarius nuo Kartaginos. Pūnų miestas buvo priverstas atiduoti savo flotilę ir atsisakyti karinio savarankiškumo. Jam buvo uždėta didžiulė kontribucija, kurią turėjo išmokėti per 50 metų. Vėliau Hanibalas pabėgo į kitą šalį ir apie 183 m. p. m. e. nusižudė.

„Delenda est Carthago!“

Taikos metais Kartagina vėl taip suklestėjo, kad pasiūlė išmokėti kontribuciją per dešimt metų. Tokį atsigavimą bei politines reformas nesutaikomi Kartaginos priešai laikė ypač pavojingu reiškiniu. Beveik dvejus metus, iki pat savo mirties, pagyvenęs Romos senatorius Katonas kiekvieną kalbą Senate užbaigdavo šūkiu: „Delenda est Carthago!“ — „Kartagina turi būti sugriauta!“

Galiausiai 150 m. p. m. e. tariamas sutarties pažeidimas romėnams davė taip ieškotą dingstį. Buvo paskelbtas vadinamasis „naikinamasis karas“. Trejus metus romėnai laikė apgulę 30 kilometrų ilgio miesto įtvirtinimus, dalis kurių buvo daugiau kaip 12 metrų aukščio. 146 m. p. m. e.  įtvirtinimai buvo pralaužti. Romėnų kareiviai žengdami siauromis gatvelėmis ir iš visų pusių apšaudomi grūmėsi vyras su vyru. Archeologai surado to žiauraus senovės mūšio patvirtinimą — žmonių kaulus po išmėtytais akmens luitais.

Po šešeto siaubingų dienų apie 50000 išbadėjusių miestiečių, kurie buvo radę prieglobstį Birsoje — tvirtovėje ant kalvos viršūnės — pasidavė. Kiti, vengdami mirties bausmės arba vergijos, užsidarė Ešmano šventykloje ir ją padegė. Kas liko iš miesto, sudegino romėnai. Kartagina buvo sugriauta iki pamatų ir pagal ritualą prakeikta; ten gyventi žmonėms buvo uždrausta.

Per 120 metų Roma sužlugdė imperialistinius Kartaginos tikslus. Istorikas Arnoldas Toinbis rašė: „Kas taps pasauline helenine valstybe — Kartaginos ar Romos imperija — iš tikrųjų priklausė nuo Hanibalo karo baigties.“ „Jei būtų laimėjęs Hanibalas, — aiškinama enciklopedijoje Encyclopædia Universalis, — jis tikrai būtų įkūręs panašią pasaulinę imperiją kaip Aleksandras.“ Taip, būtent po pūnų karų Romos imperija iškilo ir galiausiai įsiviešpatavo pasaulyje.

„Afrikos Roma“

Atrodė, jog su Kartagina viskas baigta. Tačiau praėjus vos šimtmečiui Julijus Cezaris nusprendė ten įkurti koloniją. Jo garbei ji buvo pavadinta Colonia Julia Carthago. Romos inžinieriai, stengdamiesi ištrinti visus praeities pėdsakus, nuo Birsos viršūnės nustūmė galbūt 100000 kubinių metrų žemės, sulygino ją ir padarė milžinišką aikštę. Joje iškilo šventyklos ir puošnūs valstybiniai pastatai. Laikui bėgant Kartagina tapo ‛vienu iš prabangiausių Romos pasaulio miestų’ Vakaruose, dydžiu nusileidžiančiu tik Romai. Jo 300000 gyventojų poreikiams tenkinti buvo pastatytas teatras, amfiteatras, milžiniškos maudyklės, 132 kilometrų ilgio akvedukas ir cirkas, į kurį tilpo 60000 žiūrovų.

Krikščionybė Kartaginą pasiekė antrojo m. e. amžiaus viduryje ir sparčiai plito. Apie 155 m. e. metus čia gimė žymus bažnyčios teologas ir apologetas Tertulianas. Dėl jo raštų lotynų kalba tapo oficialiąja Vakarų bažnyčių kalba. 258-aisiais Kartaginoje buvo nukankintas to miesto vyskupas Kiprianas, sumanęs septynių pakopų hierarchinę dvasininkijos sistemą. Kitas šiaurės Afrikoje žymus žmogus — Augustinas (354—430 m. e. m.), vadinamas didžiuoju senovės krikščionių mąstytoju, paskatino bažnyčios doktriną sujungti su graikų filosofija. Šiaurės Afrikos bažnyčios įtaka buvo tokia, kad vienas dvasininkas pareiškė: „Tai tu, Afrika, su didžiausiu entuziazmu skatini mūsų tikėjimo pažangą. Tavo sprendimus patvirtina Roma ir jais seka garbingi pasaulio religiniai vadovai.“

Tačiau Kartaginos dienos buvo suskaičiuotos. Ir vėl jos likimas buvo neatsiejamas nuo Romos. Nykstant Romos imperijai nyko ir Kartagina. 439 m. e. m. miestą užgrobė ir apiplėšė vandalai. Dar po šimtmečio miestą užkariavo bizantai ir kurį laiką niekas jo nelietė. Bet per Šiaurės Afriką plūstantiems arabams Kartagina pasipriešinti neįstengė. 698 m. e. m. miestas buvo nukariautas, o paskiau jo akmenys panaudoti Tuniso statybai. Kadaise tą Romos imperijos miestą puošęs marmuras ir granitas vėlesniais amžiais buvo išgrobstytas ir išvežtas Genujos ir Pizos (Italija) katedrų, o galbūt net Kenterberio (Anglija) katedros statybai. Kartagina iš vieno turtingiausių ir galingiausių antikos miestų, iš imperijos, kuriai nedaug trūko, kad užvaldytų pasaulį, galiausiai pavirto neatpažįstama griuvėsių krūva.

[Išnašos]

[Žemėlapis 14 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

ROMA

VIDURŽEMIO JŪRA

KARTAGINA (griuvėsiai)

[Iliustracija 14 puslapyje]

Romėniškųjų maudyklių liekanos

[Iliustracija 15 puslapyje]

Finikiečių laivais buvo gabenami Libano kedrai

[Šaltinio nuoroda]

Musée du Louvre, Paris

[Iliustracija 15 puslapyje]

Stikliniai pakabučiai buvo nešiojami kaip amuletai

[Šaltinio nuoroda]

Musée du Louvre, Paris

[Iliustracija 16 puslapyje]

Kaip apsaugą nuo piktųjų dvasių kartaginiečiai į kapus dėdavo laidotuvių kaukes

[Šaltinio nuoroda]

Musée du Louvre, Paris

[Iliustracija 16 puslapyje]

Kartaginiečiams vaikų žudynės buvo iš kanaaniečių paveldėta garbinimo dalis. Paaukoto vaiko kapo antkapis

[Iliustracija 17 puslapyje]

146 m. p. m. e. romėnų nugalėto pūnų miesto griuvėsiai

[Iliustracija 17 puslapyje]

Hanibalas laikomas vienu geriausių visų laikų strategų

[Šaltinio nuoroda]

Alinari/Art Resource, NY