Itališkosios kamėjos — mažyčiai šedevrai

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO ITALIJOJE

Į Tore del Greką, esantį prie Neapolio įlankos, atvykome pasižiūrėti, kaip rankomis gaminami meno dirbiniai, garsinantys šį Italijos miestą. Kalbame apie kamėjas — iš kriauklių raižomus papuošalus. Apsilankysime vienoje iš daugelio šio miesto kamėjų dirbtuvių. Bet pirma jūs tikriausiai norėtumėte sužinoti apie pačias kamėjas ir jų seną istoriją.

KAMĖJOS — tai papuošalai iš brangakmenių, pusbrangių ar paprastų akmenų arba kriauklių su išraižytu iškiliu vaizdu. Joms gaminti ypač tinka agatas, oniksas, sardoniksas ir kai kurios kriauklės — iš jų dėl įvairių spalvų sluoksnių galima išgauti gražių kontrastų. Darbo technika panaši į reljefinių skulptūrų, tik dydžiai daug mažesni.

Senovėje kamėjos buvo labai mėgstamos. Daug kamėjų iš brangakmenių ar paprastų akmenų išlikę dar nuo Persijos ir antikos laikų. Kamėjos iš kriauklių nėra tokios senos. Kriauklių perlamutrą imta apdoroti XIV—XV amžiaus Prancūzijoje, Vokietijoje ir Flandrijoje. Tokie kriauklių dirbiniai ypač vertinti prabangiuose prancūzų rūmuose. Po didžiųjų geografinių atradimų Europoje paplito vietiniams neįprastos arba retos medžiagos: milžiniški vėžlių kiautai, narvalo iltys, nefritas, gintaras, keistos kriauklės. Tada žmonės ėmė daugiau domėtis gamta, pabudo gabių meistrų, juvelyrų, raižytojų vaizduotė. Tikriausiai XVI amžiuje atrasta, kad raižyti ypač tinkamos Cassidae ir Cypraeidae šeimų kriauklės.

 Neoklasicizmo laikotarpiu vėl buvo imta domėtis senovės menu, todėl XVIII amžiuje kriauklinės kamėjos vėl išpopuliarėjo, nors kai kas ir raukėsi, esą tai tik pigi kamėjų iš brangakmenių imitacija. Vėliau kamėjų gamintojų ėmė mažėti. Šiandien šis amatas gyvuoja tik dviejuose miestuose: Idar Oberštaine (Vokietija), kuriame staklėmis apdorojami agatai, ir Tore del Greke (Italija), kurio meistrai rankomis tebedaro kamėjas iš kriauklių.

Taigi istorijos šiek tiek sužinojome, o dabar pasižiūrėkime, kaip kamėjos gaminamos.

Kamėjų dirbtuvėje

Apsilankykime dirbtuvėje, esančioje siauroje gatvelėje pačiame Tore del Greko centre. Meistro darbastalis apkrautas įrankiais ir būsimomis kamėjomis. Išsižiojame meistro rankose pamatę nuostabų beveik baigtą dirbinį su sudėtingu kaimo vaizdeliu iš kelių elementų.

Kriauklės kamėjoms gaminti atgabenamos iš Bahamų, kitų Karibų jūros salų ir iš Rytų Afrikos pakrančių. Kitokia kriauklė — kitokios spalvos kamėja. Pavyzdžiui, Cassis madagascariensis kriauklėje iškilus vaizdas būna baltas, o fonas — tamsiai rudas. Kamėjos  iš Cypraecassis rufa kriauklės išeina įvairių rausvai rudos spalvos atspalvių. Kuo kontrastas didesnis, tuo kamėja vertingesnė.

Pirmiausia vandeniu aušinamu šlifavimo disku kriauklė apdorojama taip, kad joje liktų iškilumas. Būsimų kamėjų kontūrai, paprastai ovalūs arba apskriti, pažymimi vidinėje iškilumo pusėje ir tada jis suskaldomas į grubius kampuotus gabaliukus. Iš vidutinio dydžio kriauklės išeina tik viena didelė ir dvi mažesnės kamėjos. Įgudusi akis nustato, kaip kriauklę suskaldyti geriausia. Štai jei išoriniame kriauklės sluoksnyje yra trys nelygumai, bus galima išraižyti tris figūras. Kada kriauklė jau suskaldyta, iš gabaliuko šlifavimo disku padaroma norima forma. Tada prie jo prilipinamas trumpas pagaliukas, kad būtų patogiau laikyti, ir imama šlifuoti grubų išorinį sluoksnį, kol dirbinys tampa reikiamo storio. Dabar meistras stengiasi įžvelgti, ką labiausiai tiktų išraižyti. Jis greitai ant paviršiaus pieštuku nusipaišo eskizą ir pradeda pagal jį dirbti.

Nereikalingoms kriauklės dalims pašalinti naudojama elektrinė freza — grąžtas su šlifavimo galvute. Kai norimas vaizdas jau beveik išraižytas, prasideda darbas rankomis. Čia prireikia daugybės įvairaus dydžio labai aštrių raižiklių. Viskas turi būti išraižyta iki tos vietos, kur šviesų kriauklės sluoksnį keičia tamsus. Nagingas meistras parinkdamas tam tikrą gylį sugeba pavaizduoti net permatomą audinį. Pagaliau tamsiame fone iškyla gražus, detalus vaizdas!

Vaizduoti galima daug ką. Tikriausiai teko matyti išraižytą gracingos moters profilį. Kamėjos su moters profiliu ar gėle dažnai tampa žiedo akute ar auskaru. Iš didesnių dirbinių, iki 7,5 centimetro, daromos sagės ar pakabukai. Jose įmanoma pavaizduoti ir kai ką daugiau — peizažą, kaimo gyvenimo sceną, galima atkartoti kokį antikinį vaizdą. Didžiausios kamėjos — maždaug iki 20 centimetrų — įrėminamos arba dedamos ant pjedestalų. Vertingiausios ne tos kamėjos, kurios išsiskiria dydžiu ar turi brangų pjedestalą, o tos, kurioms pagaminti reikėjo daug meistriškumo ir kruopštumo. Kai kurios — tikri meno dirbiniai.

Kadangi tik apžiūrėjęs kriauklę meistras gali pasakyti, kokia kamėja iš jos išeis, jų gamybos niekada nepavyks mechanizuoti. Be to, neįmanoma rasti dviejų tokių pačių kamėjų. Jos — visiškai unikalūs papuošalai. Tai tikri mažyčiai šedevrai.

[Iliustracijos 16 puslapyje]

KAIP GAMINAMA KAMĖJA

Kriauklės, iš kurių kamėjos gaminamos

Kriauklėje paliekamas iškilumas, iš kurio bus daromos kamėjos

Ant kriauklės pažymėti būsimos kamėjos kontūrai

Kriauklė suskaldoma į maždaug reikiamo dydžio gabaliukus

Kai kamėja jau tampa reikiamos formos, meistras sėda prie darbastalio

[Iliustracija 17 puslapyje]

Kamėja „Augusto brangakmenis“, pagaminta 10—20 m. e. m.; jos matmenys 19 ir 23 centimetrai

[Šaltinio nuoroda]

Erich Lessing/Art Resource, NY