Jaunimas klausia:

Ką daryti susidūrus su įpykusiu žmogumi?

„Jis buvo įniršęs. Turbūt matydamas, kad esu mažas, jis norėjo mane primušti. Traukiausi ir kalbėjau: ‛Palauk! Palauk truputį! Ko tu puoli muštis? Aš nieko tau nepadariau. Aš net nežinau, ko tu pyksti. Gal geriau pasikalbėkim, ką?’“ (16-metis Deividas)

AR TEKO kada nukentėti nuo įpykusio žmogaus? Biblijoje išpranašauta, kad šių dienų žmonės bus „žiaurūs, nekenčiantys to, kas gera“ (2 Timotiejui 3:3, Jr). Nors ir labai stengiesi ‛nesibičiuliauti su piktu žmogumi..., su karštakošiu’, vis tiek gali tekti su tokiais susidurti (Patarlių 22:24). Ką daryti tada?

Kaip reaguoti

Daugelis šių laikų jaunuolių tokiu atveju užsipliekstų pykčiu patys. Tačiau tokia reakcija tik prisidarytum daugiau bėdos. Be to, jei kitam nirštant pats prarastum savitvardą, niekuo nesiskirtum nuo jo. Patarlių 26:4 (Jr) sakoma: „Neatsakyk kvailajam jo paties kvailu būdu, kad ir tu pats nesusilygintum su juo.“ Kad šie žodžiai teisingi, jaunuolis Džeremis patyrė savo kailiu. Tai buvo mokykloje jam pietaujant. Džeremis pasakoja: „Grupė vaikinų nuolat tyčiodavosi vienas iš kito ar iš aplinkinių. Labai dažnai užkliūdavau ir aš. Visiškai nekreipdavau dėmesio. Bet kai kartą vienas jų ėmė kalbėti apie mano mamą, nebesusivaldžiau ir įpykęs puoliau ant jo.“ Kas buvo tada? „Jis mane stipriai primušė“, — sako Džeremis.

Biblijoje išmintingai rašoma: „Švelnus atsakymas nuramina pyktį, o šiurkštus žodis sukelia įniršį“ (Patarlių 15:1). Taip, jei į kito pyktį atsakysi „šiurkščiu žodžiu“, padėtį tik pabloginsi. O jei atsakymas švelnus, paprastai viskas nurimsta.

Atsimeni pradžioje minėtą Deividą? Jam pavyko įkalbėti įniršusį vaikiną paaiškinti, ko jis pyksta. Pasirodo, kažkas nušvilpė jo pietus ir dabar jis norėjo išlieti savo įniršį ant pirmo pasitaikiusiojo. „Mane sumušęs pietų vis tiek neatgausi“, — kalbėjo Deividas. Tada jis pasiūlė grįžti į valgyklą. „Kadangi pažinojau pardavėją, — pasakoja jis, — susitariau, kad jam duotų kitą porciją. Vaikinas paspaudė man ranką ir nuo tada tapo  draugiškas.“ Matai, kokią galią turi švelnūs žodžiai? Kaip sakoma patarlėje, „švelnus liežuvis sulaužo kaulus“ (Patarlių 25:15, Brb).

Švelnumas — silpnumo ar stiprybės požymis?

Kažin ar labai nori turėti „švelnų liežuvį“. Turbūt atrodo, kad į pyktį atsakydamas pykčiu pasirodytum tvirtesnis, ryžtingesnis. Galbūt net bijai, jog jei būsi švelnus, kiti palaikys tave silpnu. Tačiau viename žinyne, kuriame aiškinamas žodis „švelnus“, sakoma, jog už šios savybės slypi geležinė stiprybė. Taip, švelnus žmogus yra ne silpnas, o atvirkščiai — stiprus. Kodėl taip teigiame?

Todėl, kad švelnus žmogus moka valdytis, taigi jį sunku išmušti iš pusiausvyros. O tas, kuris šia savybe nepasižymi, nuolat jaučiasi nesaugus, būna suirzęs, neretai puola į neviltį, nesitvardo. Kadangi jis nemoka suvaldyti savo jausmų, dažnai konfliktuoja su kitais. Akivaizdu: „Žmogus, kuris nesusivaldo, yra kaip atviras miestas, kurio sienos sugriautos“ (Patarlių 25:28, Brb). Taigi tikrai stiprus yra tas, kuris elgiasi švelniai.

Švelnumo pavyzdžiai iš Biblijos

Jėzus Kristus apie save sakė: „Aš esu švelnus ir nuolankios širdies“ (Mato 11:29, Vl). Jis niekada, net įžeidinėjamas, nebuvo šiurkštus. Apaštalas Petras, artimas Jėzaus draugas, rašė: „Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui“ (1 Petro 2:23). Turbūt prisimeni, kad tas pats Jėzus, „įėjęs į šventyklą, ... išvarė visus parduodančius ir perkančius“ (Mato 21:12). O jei būtų prireikę pagalbos, jis galėjo paprašyti Dievą atsiųsti „per dvylika legionų angelų“! (Mato 26:53) Ne, Jėzus tikrai nebuvo silpnas.

Taip pat pamąstyk, kas Teisėjų 8:1-3 pasakojama apie teisėją Gideoną. Po pergalės viename dideliame mūšyje kai kurie kariai iš Efraimo giminės įsižeidė, kad jiems neteko džiaugtis mūšio sėkme. „Kodėl taip padarei ir nepašaukei mūsų, eidamas į žygį prieš midjaniečius?“ — piktinosi Efraimo vyrai. „Jie karčiai jam priekaištavo.“ Gideonas buvo ‛narsus galiūnas’ (Teisėjų 6:12). Dėl tokių priekaištų jis galėjo griebtis smurto. Tačiau Gideonas atsakė švelniai ir taip visiškai  nuramino karštakošius efraimiečius. „Galų gale ką aš pasiekiau, palyginti su jumis?“ — paklausė Gideonas. Ar taip nusižeminęs jis pasiekė tikslą? Taip, „jų pyktis ant jo atslūgo“.

Prisimink ir Biblijoje minimą Abigailę. Dovydas slapstėsi nuo priešiško Izraelio karaliaus Sauliaus. Nepaisydami sunkios savo pačių padėties Dovydo vyrai saugojo ir gynė kitus izraelitus. Jie padėjo ir labai turtingam Abigailės vyrui Nabalui. Jis buvo „šiurkštus žmogus ir nedorėlis“. Kai Dovydo vyrams prireikė maisto, jie kreipėsi į Nabalą. Bet šis, užuot parodęs dėkingumą už nemokamą apsaugą, „juos labai įžeidė“ ir išsiuntė atgal tuščiomis rankomis (1 Samuelio 25:2-11, 14).

Tai sužinojęs Dovydas labai įširdo ir savo vyrams įsakė: „Visi prisisekite kalavijus!“ Jie išsiruošė nužudyti Nabalą ir visus vyriškius jo namuose, kad ir nekaltus. Tada įsikišo Abigailė. Ji pasitiko Dovydą ir dosniai davė maisto bei gėrimo. Atsiprašiusi už nedovanotiną vyro elgesį ji maldavo Dovydo pasigailėti nekaltų žmonių gyvybės (1 Samuelio 25:13, 18-31).

Abigailės maldavimas numalšino Dovydo pyktį. Supratęs, koks pavojingas buvo jo pyktis, Dovydas pasakė: „Tebūna palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, atsiuntęs tave šiandien manęs pasitikti! Tebūna pagirta tavo sveika nuožiūra, ir palaiminta būk tu, sulaikiusi mane šiandien nuo kraujo kaltės ir keršijimo savo paties ranka!“ (1 Samuelio 25:32-35) Tikrai, daugeliu atvejų „švelnus atsakymas“ padeda numalšinti kito įniršį. Bet kas, jei nepadeda nė tai?

‛Palik ginčą’

Piktas žmogus labai neįsiliepsnos, jei nuo jo tiesiog pasitrauksi. „Nepridedant malkų, užgęsta ugnis“, — sakoma Biblijoje. Joje patariama: „Kol dar neišsiveržia ginčas, palik jį!“ (Patarlių 17:14, Jr; 26:20) „Mokykloje vienas visų mėgstamas vaikinas priėjo prie manęs, norėdamas pasikalbėti, — pasakoja 17-metė Merisa. — Jis pasakė, kad esu graži. Man dar nespėjus nieko suvokti prišoko įniršusi jo mergina. Ji apkaltino mane, kad lendu prie jos vaikino, ir pažadėjo primušti. Bandžiau viską paaiškinti, bet ji nesiklausė. Po pamokų kartu su kitomis merginomis ji ruošėsi mane užpulti. Tuoj pat pribėgau prie apsaugos darbuotojo. Išaiškinau tai merginai, kad aš visai nenoriu kovoti ir kad jos vaikinas buvo priėjęs prie manęs, o ne aš prie jo. Tada pasišalinau.“ Merisa nepasidavė savo emocijoms. Ji ne tik pasišalino iš kovos, bet ir dėjo pastangas apsisaugoti. Kaip sakoma Patarlių 17:27 (Brb), „kas turi supratimą, susilaiko kalboje, protingas žmogus turi romią dvasią“.

O kas, jei pats ką nors netyčia supykdei? Atsiprašyk. Ir padaryk tai nieko nelaukęs. Dažnai to ir pakanka, kad užpykęs žmogus atvėstų. Šiais laikais visur tvyro įtampa, todėl žmonės linkę greitai užsiplieksti. Tačiau jei taikysi Biblijos principus, tikriausiai netapsi kitų įniršio auka.

[Iliustracijos 24 puslapyje]

„Švelnus atsakymas nuramina pyktį“

[Iliustracija 25 puslapyje]

Kartais reikia tiesiog pasišalinti