Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Tikėjimas sklinda istoriniame kalėjime

Tikėjimas sklinda istoriniame kalėjime

Tikėjimas sklinda istoriniame kalėjime

Visame pasaulyje savanoriai Jehovos liudytojai lankosi kalėjimuose — jie nori padėti kaliniams, nuoširdžiai trokštantiems suartėti su Dievu. Jau daugiau kaip 20 metų mes mokome Biblijos Atlantos federalinio kalėjimo kalinius (Džordžijos valstija, JAV). Studijuoti Bibliją kalėjime nelengva. Bendraujame su bankų plėšikais, turto prievartautojais, žmogžudžiais, narkotikų prekeiviais, sukčiautojais, žagintojais. Kokią pagalbą jiems teikiame?

PIRMIAUSIA jums turbūt įdomu, kada ir kokiomis aplinkybėmis Jehovos liudytojai į šį kalėjimą įžengė pirmą kartą. Buvo 1918-ųjų liepos 4-oji. Aštuoni gerai žinomi krikščionys tarnai lydimi sargybinių užlipo 15 šio federalinio kalėjimo granitinių laiptelių. Jei viskas vyko pagal tuometines taisykles, jie buvo su antrankiais, prirakintais prie grandinės ant pilvo, supančiotomis kojomis. Šie naujokai — dvasingi vyrai, tuo metu vadovavę Biblijos tyrinėtojams, kaip vadinosi Jehovos liudytojai. Tada jie nenumanė, kad nepraėjus nė metams jų įkalinimas bus pripažintas didele teismo klaida. 1919-ųjų kovą aštuoni liudytojai nulipo tais pačiais kalėjimo laiptais žemyn, tik šįkart jau nesurakinti. Vėliau valdžios organai nusprendė kaltinimą atšaukti. *

Kalėdami Atlantoje šie krikščionys rengė Biblijos pamokas. Vėliau brolis Aleksandras Makmilanas pasakojo, kad kalėjimo viršininko pavaduotojas iš pradžių buvo nusiteikęs priešiškai, bet po kiek laiko pripažino: „Jūsų pamokos nuostabios!“

Nuo to laiko praėjo daugiau kaip 80 metų, o tame kalėjime Biblijos pamokos teberengiamos. Jos iš esmės pakeičia kai kurių kalinių gyvenimą. Keletas iš mūsų yra sulaukę viešo kalėjimo pareigūnų pripažinimo, net gavę garbės apdovanojimų. Kad Jehovos liudytojų mokymas tikrai veiksmingas, buvo rašoma valstybiniame informaciniame biuletenyje Volunteer Today, leidžiamame JAV Teisingumo ministerijos Federalinio kalėjimų biuro.

Viena, kuo naudinga studijuoti Bibliją su kaliniais, — labai pagerėja jų elgesys. Dėl to kai kurie net anksčiau paleidžiami. Skeptikai galbūt mano, kad nuteistieji tik tam ir ima studijuoti su mumis. Tačiau patirtis rodo, jog tokia priežastis labai reta. Nuolat turime progų džiaugtis, kad išleisti iš kalėjimo mūsų studijuotojai ir toliau elgiasi krikščioniškai. Štai keli pasakojimai apie tai, kas vyksta tarp aukštų šio istorinio kalėjimo sienų.

Viltį įgyja kaliniai imigrantai

Devinto dešimtmečio pradžioje su džiaugsmu padėjome nemažai daliai Atlantoje kalėjusių imigrantų. Kai kurie jų pasikeitė labai smarkiai.

Raulis * buvo laikomas itin pavojingu kaliniu. Jis su draugu sėdėjo už žmogžudystę. Pasak su jais bendravusių vyresniųjų, abu buvo tikrai žiaurūs. Raulis turėjo mirtinų priešų. Vienas jų buvo prisiekęs jį nužudyti. Šis irgi pasižadėjo su juo susidoroti. Raulį apėmė siaubas, kai jis sužinojo, kad anas vyras atvežtas į tą patį kalėjimą. Anksčiau ar vėliau šie du seni priešai turėjo susitikti — kieme, valgykloje, gal koridoriuje. Bet Rauliui studijuojant Bibliją su Jehovos liudytojais jo mąstysena, elgesys ir išvaizda labai pasikeitė. Kai vieną kartą abu susitiko kalėjimo kieme, priešas Raulio net neatpažino! Taip nieko ir neįvyko, nors anksčiau atrodė, kad kraujo nebus išvengta.

Kai Raulis pasiaukojo Dievui ir nusprendė pasikrikštyti, reikėjo surasti kur. Čia į pagalbą atėjo kalėjimo kapelionas. Krikštijimui jis parūpino juodą karstą. Broliai jį iki kraštų pripylė vandens. Bet pasirodė, kad Raulis į karstą sunkiai telpa. Kad Raulis, kaip reikalauja Biblija, panirtų visas, teko pasistengti dviem vyresniesiems (Luko 3:21, NW, išnaša). Šiandien Raulis jau laisvas ir uoliai tęsia krikščionies tarnybą.

1987-aisiais išėjus nutarimui daug kalinių imigrantų deportuoti, kalėjime kilo žiaurus maištas. Jis nuskambėjo visame pasaulyje. Kai kas buvo paimti įkaitais. Tačiau mažai kas sužinojo apie imigrantus, kurie rizikavo savo gyvybe nedalyvaudami tame kraupiame maište, nes lankė mūsų vedamas Biblijos pamokas. Šie vyrai, anksčiau galėję bet kada mirtinai susimušti, dabar išliko neutralūs — nesiėmė nei smurto, nei vandalizmo. Kaip aiškiai tai paliudija Biblijos galią net ir žiaurius nusikaltėlius paversti taiką mylinčiais krikščionimis! (Hebrajams 4:12)

Dievas atleidžia

Štai dar viena įdomi istorija. Džeimsas seniau buvo Jehovos liudytojas, bet dvasiškai nusilpo ir kartą neatsispyrė pagundai apgauti banką. Atskirtą nuo krikščionių susirinkimo jį įkalino Atlantos federaliniame kalėjime. Vėliau Džeimsas mums pasakojo: „Tai buvo giliausia duobė mano gyvenime.“

Kalėjime buvo sunku. „Kenčiau baisią vienatvę ir neviltį“, — prisimena jis. Uždarytas ankštoje kalėjimo kameroje Džeimsas galėjo gerai perkratyti savo sąžinę. Jis sako: „Kalėjime skaudžiausia buvo ne tai, kad kentėjau pats, bet tai, kad nuvyliau savo dangiškąjį Tėvą.“ Po kelių mėnesių vienas su liudytojais studijuojantis kalinys pakvietė Džeimsą į Biblijos pamokas. Šis iš pradžių atsisakė — jam buvo gėda. Tačiau anas neatstojo, todėl galų gale į sekmadienio susitikimą Džeimsas atėjo.

Jis sujaudintas stebėjo, kaip liudytojai su meile ir rūpesčiu moko kalinius. Vėliau jį paveikė dar kai kas. Džeimsas nuo seno manė, kad bet kokios religijos savanoriams, dirbantiems su kaliniais, nemažai mokama. Tačiau jis nustebo, sužinojęs, jog nei liudytojams mokėdavo, nei jie to prašydavo (Mato 10:8).

Džeimsas ėmė nekantriai laukti kiekvieno susitikimo. Bendrauti su pamokas vedančiais broliais jam buvo malonu, įkvėpdavo ryžto. Vienas vyresnysis jam ypač patiko. „Skaičiuodavau dienas iki kito jo apsilankymo, — prisimena Džeimsas. — Dievo Žodžio tiesą jis padarydavo gyvą, savo gera dvasia užkrėsdavo aplinkinius. Jis padėjo man suvokti, kad Bibliją reikia ne tik skaityti, bet ir nagrinėti. Tik taip įmanoma gerai, iki širdies gelmių perprasti jos žodžius ir dar svarbiau — ugdytis Kristaus mintį.“

Džeimsas netikėjo, kad Dievas gali atleisti jo klaidas. Kas jam padėjo? „Apie Dievo atlaidumą bylojo tų ištikimų, pasiaukojamai tarnaujančių žmonių elgesys su mumis. * Nors buvau sunkiai nusidėjęs, broliai nė minutėlės neleido abejoti, kad Dievas gali man atleisti. Jehova manęs niekada nepaliko. Jis matė, kaip nuoširdžiai atgailauju dėl sukčiavimo, ir gausiai mane palaimino.“ Džeimsas buvo sugrąžintas į krikščionių susirinkimą. Maždaug prieš dešimt metų paleistas iš kalėjimo jis tebėra uolus. Jo žmona ir visa šeima džiaugiasi, kad dabar Džeimsas — tarnybinis padėjėjas ir neseniai pirmą kartą pasakė viešąją kalbą.

Rado Kelią

Su Džoniu susipažinome praėjusio dešimtmečio pradžioje. Jo šeima palaikė ryšį su Jehovos liudytojais, bet tada, kai formavosi Džonio moralės suvokimas ir dvasingumas, tėvai nebuvo dvasiškai stiprūs. Vėliau jis pasinėrė į nusikaltėlių pasaulį. Džonis buvo nubaustas tarnauti federalinėje kalinių stovykloje, esančioje šalia Atlantos kalėjimo. Ten jis sužinojo apie mūsų Biblijos pamokas ir nutarė jas lankyti.

Džonis beveik nemokėjo skaityti. Tačiau jis taip troško pažinti Jehovą ir Jėzų Kristų, kad pasiryžo išmokti (Jono 17:3). Skaityti mokome daugelį kalinių — ypač suvokti skaitomą medžiagą ir skaityti viešai. Džonis taip stropiai mokėsi, kad kiti ėmė jį labai gerbti. Visiems jis tapo tikro Biblijos studijuotojo pavyzdžiu.

Slinko mėnesiai ir Džonį perkėlė į federalinį Taladegos kalėjimą (Alabamos valstija). Čia reikėjo dalyvauti vienoje iš programų kovai su narkotikais. Tik atvažiavęs jis ėmė lankyti Jehovos liudytojų ten rengiamas sueigas. Džonis ir toliau buvo aktyvus. Paleistas ir sugrįžęs į savo mažą miestelį jis susirado liudytojus nieko nelaukęs. Šie jį maloniai priėmė. Džonis toliau studijavo ir darė pažangą.

Džonio entuziazmas ir meilė Biblijos tiesai paskatino ir jo mamą daugiau dalyvauti susirinkimo veikloje. Jis įkvepia mamai stiprybės, teikia praktinės pagalbos. Neseniai parodydamas pasiaukojimą Jehovai Dievui jis pasikrikštijo ir iki šiol tęsia krikščionies tarnybą.

Gausus derlius

Per paskutinius du dešimtmečius Atlantos kalėjime krikštytais Jehovos liudytojais tapo maždaug 40 kalinių. Dar daugiau kaip 90 kitų kas savaitę studijuodami Bibliją irgi gavo daug naudos. Kai kurie kiti pasikrikštijo išleisti į laisvę ar perkelti į kitą kalėjimą.

Lankydamiesi šiame istoriniame kalėjime kiekvieną savaitę ir padėdami nuoširdžiai atgailaujantiems kaliniams, džiaugiamės tokia ypatinga tarnyba (Apaštalų darbų 3:19; 2 Korintiečiams 7:8-13). Tikrai nuostabu, kad gyvendami ten, kur nematyti nieko kito kaip tik niūrūs bokštai su ginkluotais sargybiniais, kalėjimo vartai, saulėje blizganti spygliuota viela, kaliniai pakreipia savo gyvenimą naujomis vėžėmis ir tampa sąžiningais piliečiais bei ištikimais Dievo garbintojais (1 Korintiečiams 6:9-11). (Atsiųsta.)

[Išnašos]

^ pstr. 3 Smulkiau apie tai skaitykite Jehovos liudytojų išleistos knygos „Jehovos liudytojai — Dievo Karalystės skelbėjai“ (anglų kalba) 647—656 puslapiuose.

^ pstr. 9 Kalinių vardai pakeisti.

^ pstr. 17 1991 m. balandžio mėn. 15 d. Sargybos bokšte vyresnieji buvo paraginti rodyti gailestingumą nuo krikščionių susirinkimo atskirtiems asmenims ir juos aplankyti, kad paskatintų grįžti prie Jehovos (2 Korintiečiams 2:6-8).

[Rėmelis/iliustracijos 20, 21 puslapiuose]

„Čia svečiavosi kai kas iš mano geriausių draugų“

FEDERALINIAME Atlantos kalėjime 1983-iųjų balandį apsilankė Frederikas Frencas, tuomet tarnavęs Jehovos liudytojų Vadovaujančiojoje taryboje. Apsilankyti čia buvo didelis jo noras. Įėjęs į vidų prie stalo sėdinčiam sargybiniui brolis sušuko: „Ar žinote, kad čia svečiavosi kai kas iš mano geriausių draugų?“ Sargybinis, švelniai tariant, sumišo. Apie ką kalbėjo Frencas?

Prieš 64 metus Džozefas Rezerfordas ir kiti septyni broliai buvo neteisingai apkaltinti sąmokslu ir nuteisti. Vėliau Rezerfordas ir Frencas tapo artimais draugais ir bendradarbiais. Dabar, praėjus maždaug 40 metų nuo Rezerfordo mirties, 90 sulaukusiam Frencui buvo įdomu pamatyti, kur prieš daugybę metų kalėjo jo draugas. Be abejo, jis pamąstė ir apie Rezerfordo bei kitų brolių darbą, atliktą tarp šių sienų. Kokį?

Tik atvykus aniems aštuoniems broliams kalėjimo viršininko pavaduotojas kreipėsi į juos:

— Dabar duosime jums darbo. Na, ką mokate daryti?

— Pavaduotojau, — atsakė brolis Makmilanas, — per visą gyvenimą nedariau nieko kito — tik skelbiau. Ar turite ko nors panašaus?

— Ne, sere! Už tą darbą jūs čia ir uždaryti. Galite būti tikri: čia jūs jokiu būdu neskelbsite.

Praėjo keletas savaičių. Sekmadieniais visi kaliniai turėjo lankyti pamaldas koplyčioje, o vėliau tie, kurie norėjo, galėjo likti tikybos pamokose. Aštuoni broliai nusprendė patys rengti Biblijos pamokas. „Pas mus pradėjo eiti trokštantieji žinių ir jų nuolat daugėjo“, — vėliau pasakojo Rezerfordas. Neilgai trukus maža 8 žmonių grupelė išaugo iki 90!

Kaip kalinius paveikė mokymas iš Biblijos? Vienas jų pasakė: „Man septyniasdešimt dveji. Kad išgirsčiau tiesą, turėjau atsisėsti už grotų. Dabar džiaugiuosi, kad buvau nuteistas.“ Kitas kalbėjo: „Mane tuoj paleis. Gaila, kad reikės išeiti... Gal žinot, kur galėčiau rasti tokių žmonių kaip jūs, kai išeisiu?“

Kai kitą dieną broliai turėjo būti paleisti, nuo vieno jaunuolio, lankiusio jų pamokas, jie gavo jaudinantį laišką: „Rašau, kad žinotumėte: jūs uždegėte manyje troškimą būti geresniu, tikru vyru, jei tik tai įmanoma tokiam purvinam ir išvargusiam valkatai kaip aš... Aš silpnas, niekingai silpnas. Niekas to nemato tiek, kiek matau aš pats. Bet aš stengsiuosi, jei reikės, kovosiu su savimi ir manyje jūsų pasėta sėkla subrandins gausių vaisių. Aš padėsiu ne tik sau, bet ir kitiems. Gal iš tokio kaip aš tai skamba keistai, bet kiekvienas čia parašytas žodis atėjo iš širdies, iš pačių jos gelmių.“

Šiandien, praėjus 80 metų, ne tik Atlantos, bet ir kituose kalėjimuose Jehovos liudytojai tebesėja Biblijos tiesos sėklą (1 Korintiečiams 3:6, 7).