Viltis sergantiems artritu

„ARTRITAS, priešingai negu širdies ligos ar vėžys, nėra dažna mirties priežastis, — sako daktarė Fatima Mili, — bet jis labai paveikia žmogaus gyvenimą.“ Artritas gali apversti gyvenimą aukštyn kojom. Tad kaip vargsta artritu sergantys žmonės? Ar įmanoma šią negalę ištverti?

Katia * iš Italijos (28 metų) sako: „Nuo tada, kai man dvidešimtmetei diagnozavo artritą, visas gyvenimas pasikeitė. Skausmas privertė mane išeiti iš darbo ir palikti visalaikę gerosios naujienos skelbėjos tarnybą.“ Skausmas kankina visus sergančius artritu. Alanas iš Anglijos (jam 63 metai) sako: „Visąlaik skauda tai vieną, tai kitą kūno vietą, nors ir nestipriai.“ Dar viena bėda — nuovargis. „Jei  skausmą ir tinimą gali tverti, — sako 21 metų amžiaus Sara, — tai nuovargis yra nepakeliamas.“

Emocinis skausmas

Pasak 61 metų japonės Secuko, nė dienos nesiliaujantis skausmas „emociškai ir protiškai išsekina“. Net paimti į rankas pieštuką ar telefoną būna nelengva! Kazumi (47 metų) skundžiasi: „Kasdieniški darbeliai, kuriuos vaikas padarytų, man nebeįveikiami.“ Šešiasdešimtmetė Džanis, nebegalinti ilgai išstovėti, sako: „Man liūdna, kad nebegaliu daryti, ką įpratusi.“

Tokios negalios kamuojamas žmogus kartais labai nusimena ir ima save menkinti. Gaku, 27 metų Jehovos liudytojas, sako: „Neįstengdamas normaliai dirbti evangelizavimo darbo ir atlikti užduočių susirinkime, jaučiuosi visai nieko vertas.“ Frančeska, su artritu besigrumianti nuo dvejų metukų, kalba, kad „nevilties gniaužtai spaudžia vis stipriau“. Neviltis netgi griauna dvasingumą. Džois, liudytoja iš Pietų Afrikos Respublikos, prisipažįsta, kad ėmė nebelankyti krikščionių sueigų. „Mintis, kad reikės susitikti su žmonėmis, gniuždė mane“, — aiškina ji.

Be to, ligonis galbūt labai nerimauja dėl ateities — bijo, kad visai nebevaikščios ir bus priklausomas nuo kitų, bijo, kad liks be globėjo, bijo pargriūti ir susilaužyti kaulus, bijo nebeįstengsiąs aprūpinti šeimos. Joko, 52 metų moteris, sako: „Matydama, kaip deformavosi mano sąnariai, baiminausi, kad nebūtų dar blogiau.“

 Ligonio šeimos nariams emociškai irgi nelengva, nes jie kasdien regi savo mylimą žmogų kenčiantį. Kartais net sutuoktinių santykiai dėl to pašlyja. Anglė, vardu Deniz, sako: „Po penkiolikos kartu pragyventų metų mano vyras pareiškė: ‛Nebegaliu pakęsti tavo artrito!’ Jis paliko mane ir penkiametę dukrelę.“

Artritas labai apsunkina ir patį ligonį, ir jo šeimą. Vis dėlto nemažai žmonių tuos sunkumus įveikia! Pažiūrėkime, kaip jiems tai pavyksta.

Savo galimybių įvertinimas

Jei sergate artritu, jums būtina daug ilsėtis. Tada nesijausite toks išsekęs. Ne, tai nereiškia, kad jums reikia pasitraukti iš aktyvaus gyvenimo. Timotis kalba: „Būk veiklus ir neleisk artritui užvaldyti minčių, antraip tik sėdėsi sudėjęs rankas ir kęsi skausmą.“ Meijo klinikos reumatologas Viljamas Ginsbergas sako: „Sunku nustatyti ribą tarp per didelio ir per mažo užimtumo. Kartais žmonėms reikia priminti, kad nepersistengtų ir kad atsižvelgtų į savo ligą.“

Galbūt reikės permąstyti savo galimybes. Dafnė iš Pietų Afrikos Respublikos pasakoja: „Turiu būti realistė ir žinau, kad vis dar sugebu kai ką daryti; tiesiog turiu dirbti kur kas lėčiau. Nepuolu į paniką ir nepykstu, o viską darau pamažėle.“

Vertėtų pasidomėti, kokių esama pagalbinių įtaisų, pasitarti su savo gydytoju arba fizioterapeutu. Keiko pasakoja: „Laiptuose įsirengėme specialų keltuvą. Pakeitėme durų rankenas, nes nuo jų sukiojimo skaudėdavo riešus. Dabar visas duris atidarau stumtelėdama galva. Kad namuose galėčiau bent kiek tvarkytis, visiems čiaupams įtaisėme svirteles.“ Kita artritu serganti moteris, vardu Geil, sako: „Mano automobilio ir namų raktai pritvirtinti prie ilgos rankenėlės, taip juos lengviau pasukti. Šukos ir šepetys turi ilgus kotus, ir juos naudojant galima pakreipti reikiamu kampu.“

Šeima — patikimas ramstis

Brazilė Karla sako: „Vyro parama labai daug reiškia. Jis lydėdavo mane pas gydytoją, ir tai man teikė stiprybės. Mes kartu išsiaiškinome, kaip liga puola organizmą, kokie yra simptomai ir kaip reikia gydytis. Jaučiausi geriau, nes jis suprato, ką man tenka iškęsti.“ Jei vyras arba žmona pripažįsta, kokios ribotos yra sutuoktinio galimybės, ir noriai ieško informacijos apie ligą, tai partneriui gali būti didelė parama ir stiprybės šaltinis.

Štai Betos vyras susirgo artritu ir nebegalėjo kaip anksčiau dirbti statybose. Tada Beta įsidarbino valytoja. Kazumi vyras ne tik slaugė ją, bet ir šeimininkavo namuose, taip pat išmokė vaikus kuo daugiau talkinti. Kazumi sako: „Mano vyras — patikimas ramstis. Be jo pagalbos man būtų nepalyginti blogiau.“

Australė, vardu Karol, perspėja: „Negalima per daug apsikrauti darbais. Jei aš atsilieku nuo namiškių, greit pasijaučiu nieko verta.“ Šeimos parama, supratingumas ir dėmesys ligoniui labai daug reiškia.

 Dvasinė pagalba

Katia sako: „Tokia liga sergančiam žmogui rodosi, kad niekas nežino, ką jam tenka išgyventi. Todėl svarbu artintis prie Dievo Jehovos, nes jis tikrai supranta mūsų fizinę ir emocinę būseną (Psalmyno 31:8 [31:7, Brb]). Nors ir esu ligonė, geri santykiai su juo teikia man dvasios ramybę.“ Ne veltui Jehova Biblijoje vadinamas „visokios paguodos Dievu, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte“ (2 Korintiečiams 1:3, 4).

Žmogui, nuolatos kenčiančiam skausmą, malda gali būti tikra paguoda. Kazumi pasakoja: „Ilgomis naktimis, kai dėl skausmo negaliu miegoti, aš su ašaromis išlieju savo širdį Jehovai ir prašau jėgų tverti skausmą bei išminties įveikti visus sunkumus. Jehova tikrai mane išklauso.“ Frančeska irgi jaučia meilingą Dievo paramą. Ji sako: „Matau, kaip pasitvirtina žodžiai iš Laiško Filipiečiams 4:13: ‛Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.’“

Dažnai Jehova Dievas paramą teikia per krikščionių susirinkimą. Pavyzdžiui, Geil pasakoja, kad ją stiprino dvasiniai broliai ir seserys iš Jehovos liudytojų susirinkimo. „Jų meilė padėjo man nepasiduoti depresijai“, — sako Geil. Į klausimą „ar jūsų gyvenime yra kas nors gražaus?“ Keiko panašiai atsakė: „Taip, tai visų susirinkimo narių meilė ir užuojauta!“

Ligonius ypač palaiko Jehovos liudytojų susirinkimų prižiūrėtojai. „Negaliu apsakyti, kaip svarbu žmogui, kovojančiam su liga, kad jį išklauso ir paguodžia vyresnieji“, — kalba Secuko. O artritu sergantis Danielius primena: „Dvasiniai broliai ir seserys padės mums, jeigu tik leisime.“ Todėl ligoniui svarbu neatsiriboti nuo bendratikių ir lankyti sueigas, nors tai pareikalaus nemažai pastangų (Hebrajams 10:24, 25). Būtent čia semiamasi dvasios stiprybės ir ištvermės.

Kančių nebebus

Sergantieji artritu vertina ligšiolinius medicinos pasiekimus. Deja, net geriausiomis procedūromis ši liga neišgydoma. Viską pasvėrus, didžiausia paguoda yra Dievo naujojo pasaulio pažadas * (Izaijo 33:24; Apreiškimo 21:3, 4). Tame pasaulyje „raišasis šokinės tartum elnias“ (Izaijo 35:6). Artrito ir kitų žmoniją varginančių ligų jau niekada nebebus! Piteris, sergantis stuburo artritu, sako: „Tamsaus tunelio gale matau šviesą.“ Krikščionė, vardu Džiuliana, irgi kalba: „Kiekviena praėjusi diena man yra laimėjimas; iki galo kentėti lieka viena diena mažiau!“ Taip, artinasi visų kančių pabaiga, ir išgydytas bus ne vien artritas!

[Išnašos]

[Iliustracijos 10 puslapyje]

Yra daug įtaisų, padedančių ligoniui gyventi visavertį gyvenimą

[Iliustracija 12 puslapyje]

Krikščionių sueigose galima rasti meilingą paramą