Mane palaikė pasitikėjimas Dievu

PAPASAKOJO RACHELĖ SAKSIONI-LEVĖ

KAI VIENA SARGYBINĖ KELIS KARTUS TRENKĖ MAN PER VEIDĄ UŽ TAI, KAD ATSISAKIAU GAMINTI DETALES NACIŲ BOMBONEŠIAMS, KITA TARĖ JAI: „MUŠK NEMUŠUSI. TIE BIBELFORŠERIAI UŽ SAVO DIEVĄ LEISTŲSI UŽDAUŽOMI NEGYVAI.“

TAI įvyko 1944-ųjų gruodį Bėndorfo (Vokietija) moterų darbo stovykloje, įkurtoje šalia druskos kasyklų. Papasakosiu, kaip ten atsidūriau ir kaip išlikau gyva per paskutinius II pasaulinio karo mėnesius.

Gimiau 1908-aisiais žydų šeimoje Nyderlanduose, Amsterdame. Buvau antra iš trijų dukterų. Tėtis dirbo deimantų šlifuotoju, kaip ir daug kitų Amsterdamo žydų prieš II pasaulinį karą. Jis mirė, kai turėjau 12 metų, ir tada pas mus atsikėlė senelis. Jis buvo dievobaimingas, todėl pasistengė, kad būtume auklėjamos pagal žydų tradicijas.

Sekdama tėčio pėdomis išmokau šlifuoti deimantus. 1930-aisiais susituokiau su kitu šlifuotoju. Mums gimė du vaikai: guvus ir smalsus Silveinas bei miela, rami Kari. Deja, mūsų santuoka truko neilgai. 1938-aisiais, netrukus po skyrybų, ištekėjau už Lui Saksionio, irgi deimantų šlifuotojo. 1940-ųjų vasarį mums gimė dukrelė Johana.

Nors Lui buvo žydas, judaizmas jam nelabai rūpėjo. Taigi mes nešventėme žydų švenčių, kurias būdama vaikas labai mėgau. Aš jų ilgėjausi ir širdyje tebetikėjau Dievą.

Pakeičiu religiją

1940-ųjų pradžioje (tais metais vokiečiai okupavo Nyderlandus) pas mus ėmė ateidinėti viena moteris ir prie durų pasakodavo man apie Bibliją. Nelabai suprasdavau, ką ji kalba, bet visada paimdavau literatūros. Vis dėlto jos neskaitydavau, nes vengiau visko, kas susiję su Jėzumi. Man buvo įdiegta, kad tai žydas atskalūnas.

Kartą pas mus atėjo nepažįstamas vyras. Paklausiau jį įvairių dalykų, pavyzdžiui, kodėl nusidėjus Adomui ir Ievai Dievas nesukūrė kitų žmonių, kodėl tiek daug vargo, kodėl žmonės vieni kitų nekenčia ir kariauja. Jis pasakė,  kad jei turėčiau kantrybės, jis atsakytų į mano klausimus iš Biblijos. Taip prasidėjo Biblijos studijos.

Vis dėlto mintis, kad Jėzus buvo Mesijas, man ir toliau nepatiko. Bet dėl to pasimeldusi ir ėmusi skaityti Biblijos pranašystes apie Mesiją, į viską pažvelgiau tarsi kitomis akimis (Psalmyno 22:8, 9, 19 [22:7, 8, 18, Brb]; Izaijo 53:1-12). Jehova davė man suvokti, kad tos pranašystės išsipildė būtent per Jėzų. Vyro šie mokymai nedomino, bet man tapti Jehovos liudytoja jis netrukdė.

Ir slėpdamasi dalijuosi viltimi

Nyderlandus okupavus vokiečiams mano gyvybei iškilo grėsmė. Ir ne tik dėl to, kad žydus vokiečiai vežė į koncentracijos stovyklas, bet ir kad buvau Jehovos liudytoja, mat šią organizaciją naciai irgi siekė sunaikinti. Vis dėlto toliau tarnavau Jehovai, kas mėnesį vidutiniškai 60 valandų pasakojau žmonėms apie savo įgytą krikščionišką viltį (Mato 24:14).

Vieną 1942-ųjų gruodžio vakarą vyras iš darbo negrįžo. Išaiškėjo, kad jį ir jo bendradarbius suėmė. Daugiau jo nebemačiau. Liudytojai patarė man su vaikais pasislėpti. Apsigyvenau pas vieną krikščionę seserį kitame Amsterdamo gale. Kadangi buvo per daug pavojinga visiems keturiems gyventi vienoje vietoje, vaikus priglobė kiti.

Ne kartą tik per nago juodymą trūko, kad būčiau suimta. Vieną vakarą toks brolis vežė mane dviračiu į kitą slėptuvę. Neveikė dviračio žibintas, todėl mus sustabdė du policininkai olandai. Jie pašvietė man į veidą ir, aišku, pamatė, kad esu žydė. Laimei, jie tepasakė: „Skubėkite, skubėkite — tik pėsčiomis.“

Įkalinta

Vieną 1944-ųjų gegužės rytą besiruošiančią eiti į tarnybą mane suėmė, bet ne už religinę veiklą, o kad esu žydė. Dešimt dienų sėdėjau kalėjime Amsterdame. Tada traukiniu su kitais žydais buvau pervežta į stovyklą šalia Vesterborko (šiaurės rytų Nyderlandai). Iš ten žydus išveždavo į Vokietiją.

Vesterborke susitikau irgi areštuotą svainį su sūnumi. Tarp žydų vienintelė buvau Jehovos liudytoja. Nuolat maldavau Jehovą mane palaikyti. Po dviejų dienų mano svainis, jo sūnus ir aš sėdėjome gyvuliniuose vagonuose ir jau turėjome būti išvežti arba į Osvencimą, arba Sobiborą — mirtininkų stovyklas Lenkijoje. Staiga mane pakvietė ir nuvedė į kitą, keleivinį, traukinį.

Jame važiavo daug žydų, mokančių apdoroti deimantus. Apie šimtą tokių žmonių buvo nuvežta į Bergen Belzeną šiaurės Vokietijoje. Vėliau sužinojau, kad amatas išgelbėjo man gyvybę, mat į Osvencimą ar Sobiborą nuvežti žydai paprastai patekdavo tiesiai į dujų kameras. Būtent taip atsitiko mano vyrui, dviem vaikams, taip pat giminaičiams. Tuomet aš dar nieko apie juos nežinojau.

 Bergen Belzene deimantų šlifuotojus apgyvendino specialiame barake. Kadangi mūsų rankas tausojo darbui, kuriam reikia kruopštumo, nevertė daryti nieko kito. Jehovos liudytoja buvau tik aš viena. Drąsiai pasakojau kitiems žydams apie savo atrastą tikėjimą. Bet jie laikė mane atskalūne, panašiai kaip pirmojo amžiaus žydai apaštalą Paulių.

Neturėjau Biblijos ir alkau dvasinio maisto. Vienas toje pačioje stovykloje įkalintas žydas gydytojas Bibliją turėjo. Mainais už kelias duonos riekeles ir truputį sviesto ją įsigijau. Bergen Belzene su ta „deimantine grupe“ praleidau septynis mėnesius. Su mumis elgėsi palyginti gerai. Tai sukėlė kitų įkalintų žydų pavydą. Bet deimantų taip ir nesulaukėm. Todėl 1944-ųjų gruodžio 5-ąją apie 70 žydžių buvome išvežtos į moterų darbo stovyklą Bėndorfe.

Atsisakau gaminti ginklus

Šalia stovyklos buvusioje maždaug 400 metrų gylio kasykloje kalinės turėjo gaminti detales bombonešiams. Kai tai daryti atsisakiau, gavau keletą stiprių kirčių (Izaijo 2:4). Sargybinė šiurkščiai pareiškė, kad kitą dieną dirbti privalėsiu.

Kitą rytą likau barake ir nedalyvavau per patikrinimą. Buvau tikra, kad mane sušaudys, todėl prašiau Jehovos atlyginti už tikėjimą. Nuolat kartojau sau žodžius iš psalmės: „Dievu pasitikiu ir nebijau; ką gali mirtingasis man padaryti?“ (Psalmyno 56:12 [56:11, Brb])

Išieškojus barakus buvau išvesta. Būtent tada viena iš sargybinių mane mušė ir klausė: „Kas tau neleidžia dirbti?“ Kaskart atsakydavau, kad Dievas. Tuomet, kaip minėjau, kita pasakė jai: „Mušk nemušusi. Tie bibelforšeriai * už savo Dievą leistųsi uždaužomi negyvai.“ Šie žodžiai mane labai sustiprino.

Už bausmę būdavo skiriama valyti tualetus. Tai buvo pats šlykščiausias darbas, bet pati pasisiūliau jo imtis. Džiaugiausi, kai leido, nes šiam darbui mano sąžinė neprieštaravo. Vieną rytą prie manęs priėjo stovyklos viršininkas. Visos kalinės jo labai bijojo. Jis tarė:

— Tai tu esi ta žydė, kuri nenori dirbti?

— Juk matote — aš dirbu, — atsakiau.

— Bet nenori dirbti dėl karo, ar ne?

— Taip. Tam nepritaria Dievas.

— Bet tu juk nežudytum!

Paaiškinau, kad jei gaminčiau ginklus, elgčiausi prieš savo krikščionišką sąžinę. Tada pagriebęs šluotą jis pasakė:

— Aš galiu tave užmušti ir šituo daiktu, ar ne?

— Taip, — atsakiau, — bet šluota padaryta ne tam. Šautuvas — tam.

 Dar kalbėjomės apie tai, kad Jėzus buvo žydas ir kodėl būdama žydė tapau Jehovos liudytoja. Kai jis nuėjo, mane apspito kitos kalinės, nustebusios, kad turiu drąsos šaltakraujiškai kalbėtis su stovyklos viršininku. Paaiškinau joms, kad nesu drąsi, bet mano Dievas suteikė man stiprybės.

Karas baigiasi

1945-ųjų balandžio 10-ąją prie Bėndorfo priartėjo sąjungininkų pajėgos. Lauke išsirikiavome patikrinimui ir taip turėjome stovėti visą dieną. Tada apie 150 moterų buvome sugrūstos į gyvulinius vagonus. Mums nedavė nei maisto, nei vandens. Traukiniai pajudėjo nežinoma kryptimi ir ne vieną dieną važinėjo tarp frontų pirmyn atgal. Kai kurios kalinės pasmaugė kitas, kad pasidarytų daugiau vietos. Ne vienai pakriko nervai. Mane palaikė tikrumas, kad Jehova manimi rūpinasi.

Vieną dieną traukinys sustojo prie vyrų stovyklos. Mums leido išlipti. Keletui davė kibirus, kad atneštume iš stovyklos vandens. Priėjusi prie čiaupo pirmiausiai atsigėriau pati ir tik tada prileidau kibirą. Kai grįžau, moterys puolė ant manęs kaip laukinės ir visą vandenį išlaistė. Esesininkai (rinktinės Hitlerio saugumo tarnybos nariai) stovėjo ir juokėsi. Po vienuolikos dienų kelionę baigėme Aidelstete — stovykloje, įkurtoje Hamburgo priemiestyje. Traukinyje mirė apie pusę moterų.

Kartą Aidelstete keletui moterų skaičiau iš Biblijos. Netikėtai prie lango priėjo stovyklos viršininkas. Labai išsigandome, nes stovykloje Bibliją turėti draudė. Viršininkas įėjo į vidų, paėmė knygą ir tarė: „Taigi čia Biblija, ar ne?“ Mano džiaugsmui, jis ją sugrąžino ir pasakė: „Jei kuri nors mirs, tu turėsi iš jos paskaityti viešai.“

Vėl susitinku su liudytojais

Po 14 dienų buvome išlaisvintos ir Raudonasis kryžius nuvežė mus į vieną mokyklą netoli Malmės (Švedija). Ten kurį laiką buvome izoliatoriuje. Vienos slaugytojos paprašiau, kad į tą pabėgėlių prieglaudą manęs aplankyti pakviestų Jehovos liudytojus. Po kelių dienų mane išsikvietė  kažkokia moteris. Kai pasakiau, kad esu liudytoja, ji pravirko. Ji irgi buvo liudytoja! Nurimusi ji papasakojo, kad Švedijos Jehovos liudytojai nuolat meldėsi už krikščionis brolius ir seseris nacių koncentracijos stovyklose.

Seserys ėmė lankyti mane kasdien. Jos atnešdavo kavos ir ko nors saldaus. Vėliau mane perkėlė į tokią vietovę netoli Geteborgo. Čia vieną popietę liudytojai specialiai man suorganizavo sambūrį. Nors nemoku jų kalbos, tarp brolių ir seserų jaučiausi labai laiminga.

Geteborge gavau vienos liudytojos iš Amsterdamo laišką. Iš jo sužinojau, kad mano vaikai Silveinas ir Kari bei visi giminaičiai buvo suimti ir daugiau nebegrįžo. Liko tik dukrelė Johana ir jauniausioji sesuo. Neseniai savo sūnų ir dukterį radau žmonių, Osvencime ir Sobibore nunuodytų dujomis, sąraše.

Po karo

Sugrįžusi į Amsterdamą atgavau penkerių metų dukrelę ir nieko nelaukusi vėl ėmiausi tarnybos. Kartais tekdavo kalbėtis su asmenimis, kurie priklausė NSB, Nyderlandų nacionalsocialistų judėjimui — partijai, bendradarbiavusiai su vokiečiais. Jie prisidėjo prie beveik visos mano šeimos išžudymo. Kad galėčiau papasakoti jiems gerąją naujieną apie Dievo Karalystę, reikėdavo įveikti pagiežą. Stengdavausi nuolat atsiminti, kad Jehova mato širdį ir kad teisėjas yra jis, o ne aš. Kaip už tai buvau palaiminta!

Studijuoti Bibliją pradėjau su viena moterimi, kurios vyras sėdėjo kalėjime už bendradarbiavimą su naciais. Lipdama jos namo laiptais girdėdavau kaimynus sakančius: „Žiūrėk! Ta žydė vėl eina pas NSB!“ Nors prieš žydus nusistatęs įkalintas moters vyras labai prieštaravo, ji ir trys jos dukterys tapo Jehovos liudytojomis.

Labai džiaugiausi, kai mano dukra Johana irgi paskyrė gyvenimą Jehovai. Abi persikėlėme gyventi ten, kur labiau reikia Karalystės skelbėjų. Dėl to Jehova mus apipylė palaimomis. Dabar gyvenu nedideliame miestelyje pietų Nyderlanduose ir kartu su susirinkimu tarnauju Dievui visomis išgalėmis. Apmąstydama praeitį suprantu, kad Jehova manęs niekada nepaliko. Visada, net ir sunkiausiu metu, jaučiau, kad Jehova bei jo mylimas sūnus Jėzus mane palaiko.

Per karą netekau vyro, dviejų vaikų ir beveik visų giminaičių. Bet viliuosi netrukus vėl su jais pasimatyti Dievo naujajame pasaulyje. Kai būnu viena ir apmąstau visa, ką teko patirti, su džiaugsmu ir dėkingumu Dievui prisimenu psalmininko žodžius: „Jehovos angelas stovyklauja aplink tuos, kurie jo bijo, ir juos gelbėja“ (Psalmyno 34:7, NW).

[Išnaša]

[Iliustracija 20 puslapyje]

Žydai iš Vesterborko stovyklos vežami į Vokietiją

[Šaltinio nuoroda]

Herinneringscentrum kamp Westerbork

[Iliustracija 21 puslapyje]

Su vaikais Kari ir Silveinu; abu jie nužudyti per genocidą

[Iliustracija 22 puslapyje]

Izoliatoriuje Švedijoje

[Iliustracija 22 puslapyje]

Laikinas asmens liudijimas, išduotas grįžtant į Nyderlandus

[Iliustracija 23 puslapyje]

Su dukra Johana dabar