Rašo mūsų skaitytojai

Tremtis į Sibirą. Noriu labai padėkoti už Fiodoro Kalino pasakojimą, išspausdintą straipsnių serijoje „Religija Rusijoje. Kokia jos ateitis?“ (2001 m. balandžio 22 d.) Susigraudinau skaitydama, kaip jo šeima buvo išvežta į Sibirą ir kaip jie liko ištikimi, neprarado džiaugsmo net ir didžiausiuose sunkumuose. Labai džiaugiausi prieš keletą metų svečiuodamasi pas kai kuriuos mūsų brolius Moldovoje. Niekad neužmiršiu jų pasakojimų apie tremtį į Sibirą. Jų pasitikėjimas Jehova bei tvirtas tikėjimas ragina ir mane likti ištikimą.

G. F., Švedija

Kurčia ir akla. Ačiū už straipsnį „Nors kurčia ir akla, radau saugią priebėgą“ (2001 m. balandžio 22 d.), kuriame papasakojote apie Dženis Adams. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad galėčiau pasisemti tiek stiprybės iš žmogaus, kuris yra kurčias ir aklas. Mudviejų su vyru sveikata — tiek fizinė, tiek emocinė — labai pašlijusi. Tokie straipsniai kaip šis labai sustiprina tikėjimą, kad ištvertume iki galo.

P. G., Jungtinės Valstijos

Dažnai pakankamai neįvertiname to, ką turime. Kartais sueigą praleidžiame dėl kokio menko galvos skausmo. Bet nors Dženis turėjo daugybę priežasčių sėdėti namie — pavyzdžiui, dėl depresijos, anksčiau patirtos prievartos, — ji tikėjo, kad Jehova suteiks stiprybės nenuleisti rankų krikščioniškoje veikloje.

K. D., Italija

Sveikata nesiskundžiu, todėl mano išgyvenimai skiriasi nuo Dženis. Bet dėl pradinėje mokykloje patirtos prievartos mane dažnai kankina depresija. Aš nuolat verkiu, jaučiuosi klaikiai. Mane labai padrąsina kiti krikščionys, ypač padeda tėvai. Iš širdies dėkoju už Dženis Adams pasakojimą. Jis suteikė man daug stiprybės.

M. T., Japonija

Seneliai. Ačiū už straipsnį „Jaunimas klausia: kodėl reikia bendrauti su savo seneliais?“ (2001 m. balandžio 22 d.) Mes su močiute buvome labai artimos. Kai skyrėsi tėvai, mane kamavo galybė klausimų, skendau ašarose. Močiutė labai padėjo. Ji pasiimdavo mane į tarnybą, todėl šią veiklą pamėgau. Pasekiau jos pėdomis ir prieš ketverius metus tapau visalaike evangeliste. Kai močiutė susirgo Alzheimerio liga, ėmė nebeatpažinti manęs. Vis tiek, kai skaitydavau Rašto eilutes apie Rojų, jos akys sušvytėdavo. Ji užmigo mirties miegu 2000-ųjų rugsėjį. Labai dėkoju, kad skatinate jaunimą branginti senelius.

K. R., Jungtinės Valstijos

Mano tėvai išsiskyrę jau dešimt metų. Maniau, kad norėdama likti ištikima mamai, turiu nutraukti visus ryšius su tėvo šeima. Tačiau perskaičiusi šiuos straipsnius supratau, kaip svarbu ir naudinga bendrauti su seneliais. Straipsniuose radau sau gerų Biblija pagrįstų patarimų, kaip tokius santykius išugdyti.

G. V., Jungtinės Valstijos

Nors mano seneliai nėra krikščionys, su jais palaikau gerus santykius. Susirinkime irgi turiu „močiutę“ — tai viena krikščionė sesuo, kuriai beveik 70 metų. Kai prislegia rūpesčiai, ji paskaito man ką nors iš Biblijos ir taip padrąsina. Kartais ji tiesiog paima mano ranką arba apkabina mane. Būna, kad net užmirštu, jog mes skirtingo amžiaus.

M. K., Japonija