Įdomi viešnagė Olimpo nacionaliniame parke

UŽAUGAU netoli Olimpo kalno pietų Europoje, todėl, savaime suprantama, mane domino, ką bendra su tuo kalnu turi už tūkstančių kilometrų nuo jo esantis pusiasalis, išsikišęs iš Šiaurės Amerikos pakraščio į Ramųjį vandenyną. Draugas užsiminė apie už 8000 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Amazonės augančius drėgnuosius miškus ir man to užteko, kad užsidegčiau išvysti ten įsikūrusį Olimpo nacionalinį parką.

Prieš išvykdamas išsiaiškinau, kad Jungtinėse Valstijose, Vašingtono valstijos šiaurės vakaruose, plytinčiame 350000 hektarų ploto parke yra daugybė nepaprastai įdomių gamtos stebuklų. Čia, kur Ramiojo vandenyno miglos apgaubtoje vingiuotoje pakrantėje dunkso didžiuliai medžiai, ir yra viena iš drėgniausio klimato zonų pasaulyje. Parke yra aukštų kalnų, kurių viršūnes dengia sniegynai bei lėtai slenkantys ledynai, ir drėgnųjų miškų, ne mažiau paslaptingų ir tamsių kaip Amazonės regione.

1788-aisiais, kažkoks anglų kapitonas aukščiausią, beveik 2500 metrų, viršukalnę pavadino Olimpu — graikų mitologinių dievų legendinės buveinės vardu. Siekiant išsaugoti šį gamtos kampelį nepaliestą, 1938-aisiais buvo įkurtas Olimpo nacionalinis parkas.

Drėgnieji miškai Šiaurės Amerikoje?

Vieną malonų rudens rytą Port Andžele esančiame parko administracijos pastate mudviejų su žmona laukė Maikas, vietinis gyventojas, gidas. Šis aukštas, stambus vyras lankytojams drėgnųjų miškų lobius rodo su pasididžiavimu. „Galimas daiktas, drėgnieji miškai Olimpo parke yra pats keisčiausias reiškinys, — pasakė jis entuziastingai. — Tas terminas paprastai taikomas atogrąžų miškams. Mūsiškiai yra vidutinėse platumose ir mažesni.“ Man paprašius paaiškinti, kodėl jie vis dėlto laikomi drėgnaisiais, Maikas tuoj pažeria statistikos duomenų: Olimpo kalnų vakariniuose šlaituose iškrenta neįprastai daug kritulių; jų kiekis per metus svyruoja nuo 2000 milimetrų arčiau pakrantės iki 4000 ar daugiau milimetrų upių slėniuose, prieškalnėse. Diduma drėgnųjų miškų auga trijų upių — Ho, Kvico ir Kvinolto — slėniuose.

Mūsų žingsnius slopina gal pusmetrio storio miško paklotė. Stori medžiai sulaiko vėją; net lietus, nors čia ir dažnas, dulkia tarsi žalia migla. Iki miško paklotės, kuria einame, tik kur ne kur prasiskverbia mažyčiai, neryškūs saulės šviesos lopinėliai. Švelniausias paukščių čiulbesys skamba itin garsiai; retkarčiais tarp samanotų kamienų tarsi rusvas šešėlis šmėsteli vapitis.

Medžiai, išaugantys vieni ant kitų

Kadangi miško paklotė gana kieta, nukritusioms sėkloms sudygti pavyksta retai. Būtent todėl dauguma didžiausių medžių yra išaugę iš pūvančių išvirtusių medžių kamienų, kurie ant jų nukritusioms sėkloms tampa derlinga mase. Neretai gali išvysti išilgai išgriuvusio milžino išsirikiavusius kelis didelius medžius. Kadangi tokių pūvančių kamienų  gausu, medžiai dažnai auga eilėmis, tarsi būtų kruopščiai susodinti.

Lygumų takams likus už nugarų palypėjame aukščiau į Olimpo kalnus. Miškas keičiasi. Čia vyrauja nepaprastai aukštos Ramiojo vandenyno balteglės (Abies amabilis) ir aukštikalnių kėniai (Abies bifolia). Olimpo kalno šlaitus dengia 7 ledynai, kurių storis vietomis siekia 300 metrų, o daugiau kaip 50 jų yra ant plokščiakalnio.

Dantytos viršukalnės ir ledu apdengti šlaitai

Šiame sunkiame žygyje sudeginome nemažai kalorijų. Todėl, kad jas atgautume, kitą dieną pradėjome gausiais pusryčiais Port Andželo restoranėlyje. Draugiška padavėja Arlina žavėjosi ne tiek kritulių kiekiu tame regione, kiek sniegynais. Ji atkakliai tvirtino, jog, galima sakyti, nebūsime matę jokių Olimpo stebuklų, jeigu nepakilsime aukščiau į sniegu apdengtus šlaitus rytinėje parko dalyje.

Važiuodami nuo Port Andželo rytų kryptimi į Elnių parką, netrukus pasiekėme gana statų negrįstą kelią su staigiais posūkiais. Į šiaurę ir į pietus nuo mūsų atsivėrė nuostabūs vaizdai: Vankuverio sala anapus Chuano de Fuko sąsiaurio ir didingų apledėjusių Olimpo kalnų centrinė dalis. Alpinėse pievose matėme daugybę elnių ir kai kurių daugiau niekur kitur žemėje neaugančių augalų, tarp jų katilėlių (Campanula piperi) bei našlaičių (Viola fletti).

Paskui nukeliavome į Uragano kalvagūbrį. Nesunku suprasti, kodėl į jį vedantis kalnų kelias yra toks mėgiamas. Tai geras kelias, prasidedantis netoli parko administracijos pastato ir užsibaigiantis 1755 metrų aukštyje žydinčiose pievose, tiesiog prie pat Olimpo kalnų. Nuo čia kalnai nusitęsia toli į pietus; vietomis matosi snieguotos jų viršūnės, vietomis slėniuose besidriekiantys ledynai. Per juos kiek akys užmatė iš vakarų ritosi debesys.

Kai tik nuo pievų nutirpsta sniegas, pirmiausiai pražysta kalniniai eritroniai ir tris mėnesius vienos kitas keičia spalvingos gėlės. Didingų kalnų fone gali išvysti besiganantį elnią, kartais aukščiau kelio pamatai skardžiais laipiojančias antilopes.

Galinga Ramiojo vandenyno bangų mūša

Pasiekti geriausius Olimpo parko paplūdimius pėsčiomis lengviau nei važiuotam. Žygiuodami per miškus iš rytuose esančio Forkso miesto pasiekėme paplūdimius; ten po  potvynių likusiuose duburiuose buvo daugybė be galo įdomios vandenyno gyvūnijos. Už Tivito kyšulio aptikome Milžinų kapinyną, netoli kranto vandenyje netvarkingai susigrūdusias, išsikraipiusias uolas, į kurias putodamos ritasi ir dūžta milžiniškos Ramiojo vandenyno bangos. Kadangi nuo vandenyno nuolat pučia smarkus vėjas, pakrantės medžiai auga beveik horizontaliai. Pučiant stipriam vėjui, ėjome pakrante, nusėta į krantą išmestais dailiai nugludintais medžiais ir akmenimis.

Olimpo nacionaliniame parke pamatėme žmogaus ir laiko nepakeistą gamtą. Tai pripildė mūsų širdis pagarbios baimės Kūrėjui, nes „Jo rankose žemės gelmės, ir kalnų viršūnės jam priklauso. Jo yra jūra — jis ją padarė — ir sausuma — jo rankos ją sukūrė.“ (Psalmyno 95:4, 5) (Atsiųsta.)

[Rėmelis 25 puslapyje]

Kodėl tiek daug kritulių?

Oro srautas iš šiltos Ramiojo vandenyno pakrantės į žemyną atpučia drėgmės prisotintus debesis, kuriuos Olimpo kalnai priverčia pakilti aukščiau. Pakilę jie atvėsta, drėgmė kondensuojasi ir gausiai pasipila lietaus arba sniego. Todėl vakarinėje kalnų atšlaitėje per metus iškrenta per 3500 milimetrų kritulių. Olimpo kalnui jų tenka apie 5000 milimetrų, daugiausia sniego. Tačiau rytų pusėje yra palyginti sausa, nes kalnas kaip priedanga saugo nuo lietaus.

[Žemėlapis 22 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

RAMUSIS VANDENYNAS

KANADA

JAV

OLIMPO NACIONALINIS PARKAS

 [Iliustracijos 23 puslapyje]

Ledo kepure uždengtas Olimpo kalnas leidžiasi iki Ho drėgnųjų miškų

[Iliustracija 23 puslapyje]

Homo ežeras aukštai Dandženeso upės slėnyje

[Iliustracijos 24 puslapyje]

Aukštikalnių pievose ganosi daug elnių, o vienas unikalių augalų yra našlaitė (Viola fletti)

[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]

Kaleloko paplūdimys Ramiojo vandenyno pakrantėje

[Iliustracija 25 puslapyje]

Sol Dako krioklys

[Iliustracija 25 puslapyje]

Į krantą išmesti medžiai Rialto paplūdimyje