Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ar krikščionims dera švęsti Naujuosius metus?

Ar krikščionims dera švęsti Naujuosius metus?

Biblijos požiūris

Ar krikščionims dera švęsti Naujuosius metus?

„PASKUTINĖ senųjų metų diena būna neįprastai rami, — sako Fernandas, gydytojas iš Brazilijos. — Paskui, apie 23-ią valandą, prasideda antplūdis — gabenami ir gabenami pacientai su durtinėmis arba šautinėmis žaizdomis, automobilių avarijose sužeisti paaugliai, sumuštos žmonos. Beveik visada dėl to kaltas alkoholis.“

Taigi nenuostabu, kad viename Brazilijos dienraštyje pirmoji metų diena pavadinta tarptautine pagirių diena. Viena Europos žinių agentūra tvirtina, jog „Naujųjų metų šventė pritaikyta nepatyrusiems hedonistams“, ir priduria, kad ja prasideda „dar vienas nepabaigiamų žmogaus grumtynių su alkoholiu raundas“.

Tiesa, ne visi švęsdami Naujuosius metus pasigeria ar smurtauja. Daug kam ta proga sukelia malonių prisiminimų. „Vaikystėje Naujųjų metų išvakarių laukdavome nekantraudami, — sako anksčiau pacituotas Fernandas. — Visada prasimanydavome įvairiausių žaidimų, būdavo gausybė maisto ir gėrimų. Atėjus vidurnakčiui glėbesčiuodavomės, bučiuodavomės ir linkėdavome vienas kitam ‘Laimingų Naujųjų metų!’“

Daugelis šiandien mano, jog švęsdami Naujuosius metus jokių ribų neperžengia. Vis dėlto krikščionys turėtų išsiaiškinti, iš kur ši populiari šventė kilo ir kokia jos reikšmė. Ar Naujųjų metų šventimas neprieštarauja Biblijos mokymams?

Šventės kilmė

Naujųjų metų šventė nėra nauja. Senovės rašytiniai šaltiniai liudija, kad Babilone ji buvo švenčiama jau trečiajame tūkstantmetyje p. m. e. Ją minėdavo kovo viduryje ir ši šventė laikyta svarbiausia. Enciklopedijoje The World Book Encyclopedia rašoma: „Tada dievas Mardukas nulemdavo šalies likimą ateinantiems metams.“ Babiloniečiai Naujuosius metus švęsdavo 11 dienų, — būdavo aukojamos aukos, atliekami vaisingumo ritualai, vykdavo eitynės.

Kurį laiką romėnų nauji metai irgi prasidėdavo kovo mėnesį. Bet 46 m. p. m. e. imperatorius Julijus Cezaris išleido dekretą, kuris naujų metų pradžia skelbė sausio pirmąją. Ši diena jau buvo paskirta Janui, pradžios dievui, o dabar romėnams ji tapo ir pirmąja metų diena. Data pasikeitė, bet šventės pobūdis liko tas pats. Maklintoko ir Strongo enciklopedijoje rašoma, jog sausio pirmąją žmonės „pasiduodavo nevaldomam šėlsmui ir elgdavosi pagal įvairiausius stabmeldiškus prietarus“.

Su prietarais susiję ritualai tebėra būdingi Naujųjų metų šventei net ir šiais laikais. Pavyzdžiui, kai kuriose Pietų Amerikos šalyse daugelis Naujuosius metus sutinka stovėdami ant dešiniosios kojos. Kiti pučia ragus ir rengia fejerverkus. Pagal čekų paprotį Naujųjų metų išvakarėse valgoma lęšių sriuba, o slovakai po staltiese deda pinigų arba žuvies žvynų. Tokių ritualų paskirtis — apsisaugoti nuo nelaimių ir užsitikrinti gerovę. Tai ne kas kita, kaip išlikęs senovinis tikėjimas, kad visų metų sėkmę lemia jų pradžia.

Biblijos požiūris

Biblijoje krikščionys perspėjami ‘elgtis padoriai, saugotis apsirijimo, girtavimo’. * (Romiečiams 13:12-14; Galatams 5:19-21; 1 Petro 4:3) Kadangi Naujųjų metų šventimui dažnai yra būdingas Biblijoje smerkiamas nesaikingumas, krikščionys jų nešvenčia. Tai nereiškia, jog jie yra paniurėliai. Priešingai, krikščionys žino, kad Biblija tikruosius Dievo garbintojus ne kartą skatina džiaugtis ir kad tikrai yra dėl ko. (Pakartoto Įstatymo 26:10, 11; Psalmyno 32:11; Patarlių 5:15-19; Mokytojo 3:22; 11:9) Be to, Biblijoje pripažįstama, kad valgį ir gėrimą dažnai lydi linksmybė. (Psalmyno 104:15; Mokytojo 9:7)

Tačiau, kaip išsiaiškinome, Naujųjų metų šventė kilusi iš pagoniškų papročių. Jehova Dievas klaidingą garbinimą laiko netyru ir pasibjaurėtinu, todėl krikščionys tokius papročius atmeta. (Pakartoto Įstatymo 18:9-12; Ezechielio 22:3, 4) Apaštalas Paulius rašė: „Kas gi bendra tarp teisumo ir nuodėmės? Arba kas bendra tarp šviesos ir tamsos? Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru?“ Jis ne veltui priduria: „Nelieskite netyrų daiktų.“ (2 Korintiečiams 6:14-17a)

Taip pat krikščionys supranta, jog dalyvavimas su prietarais susijusiuose ritualuose neatneš laimės ir gerovės — ypač dėl to, kad švęsdami tokias šventes galime užsitraukti Dievo nemalonę. (Mokytojo 9:11; Izaijo 65:11, 12) Be to, Biblijoje krikščionims patariama elgtis nuosaikiai ir santūriai. (1 Timotiejui 3:2, 11) Aišku, tam, kas tvirtina laikąsis Kristaus mokymų, nederėtų dalyvauti šventėse, per kurias prarandamas saikas.

Kad ir kokia patraukli atrodytų Naujųjų metų šventė, Biblija mums liepia ‘neliesti netyrų daiktų’ ir ‘apsivalyti nuo visų kūno ir dvasios dėmių’. Tiems, kurie taip elgiasi, Jehova duoda džiugų pažadą: „Aš jus pasiimsiu ir būsiu jums tėvas, o jūs būsite man sūnūs ir dukterys.“ (2 Korintiečiams 6:17b—7:1, kursyvas mūsų) Iš tikrųjų, savo ištikimiesiems Dievas žada amžinas palaimas ir gerovę. (Psalmyno 37:18, 28; Apreiškimo 21:3, 4, 7)

[Išnaša]

^ pstr. 12 Kalbėdamas apie ‘apsirijimus ir girtavimus’ Paulius galbūt turėjo omenyje tai, kas Romoje vykdavo per Naujųjų metų šventę, nes pirmajame amžiuje ten ji buvo populiari.