Kai nebeliko bokštų dvynių

TO, KAS 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją įvyko Niujorke, Vašingtone ir Pensilvanijos valstijoje, niekada neužmirš milijonai, gal net milijardai žmonių visame pasaulyje. Ar atsimenate, ką veikėte, kai sužinojote apie išpuolį prieš Pasaulio prekybos centrą Niujorke ir Pentagoną Vašingtone?

Kai akimirksniu buvo sunaikinta daug turto ir, visų skaudžiausia, pražudyta tokia daugybė žmonių, ne vienas susimąstė.

Ar tikrai suvokiame, kas gyvenime svarbiausia? Kaip per šiuos tragiškus įvykius atsiskleidė kai kurios nuostabios žmonių savybės: pasiaukojimas, atjautumas, ištvermingumas, nesavanaudiškumas? Būtent apie tai kalbėsime šiame ir kitame straipsniuose.

Pasakoja liudininkai

Iš karto po nelaimės Niujorke metro eismas buvo sustabdytas, todėl minios žmonių iš žemutinio Manhateno leidosi bėgti. Daug kas perbėgo Bruklino ir Manhateno tiltus. Žmonės gerai matė pagrindinį Jehovos liudytojų biurą ir jo spaustuvę. Kai kurie pabėgusieji iš nelaimės vietos leidosi tiesiai link šių pastatų.

Tarp pirmųjų buvo vienos liudytojos dukra Ališa (apačioje), visa dulkėta ir pelenuota. * Ji papasakojo: „Važiuodama traukiniu į darbą pamačiau nuo Pasaulio prekybos centro kylančius dūmus. Kai ten atvykau, ant žemės visur buvo pilna stiklo šukių, iš kažkur sklido karštis. Policininkai stengėsi visus evakuoti. Žmonės bėgo į visas puses. Atrodė, tarsi vyktų karas.

Nubėgau į artimiausią pastatą pasislėpti. Tada išgirdau sprogimą — į pietinį bokštą įsirėžė antrasis  lėktuvas. Neįmanoma nupasakoti, kaip viskas atrodė. Aplink tvyrojo juodi dūmai. Mums liepė pasitraukti iš pavojingos zonos. Mane įsodino į keltą ir perplukdė per Ist Riverį į Brukliną. Čia pakėlusi akis pamačiau didelėmis raidėmis užrašyta ‘WATCHTOWER’. Tai mano mamos religijos centras! Tuoj pat leidausi link jo. Žinojau, kad niekur kitur manim geriau nepasirūpins. Kai jau buvau švari, paskambinau tėvams.“

Vendelis (dešinėje) dirbo durininku viešbutyje „Marriott Hotel“ prie pat bokštų. Jis papasakojo: „Kai išgirdau pirmą sprogimą, budėjau vestibiulyje. Pamačiau daugybę krentančių nuolaužų. Kitoje gatvės pusėje pastebėjau besivartantį degantį vyrą. Nulėkęs ėmiau jį gesinti savo švarku ir marškiniais. Man padėjo vienas praeivis. Visi vyro drabužiai sudegė — liko vien kojinės ir batai. Tada atskubėjo gaisrininkai ir pasirūpino, kad jam būtų suteikta medicininė pagalba.

Netrukus telefonu paskambino Brajentas Gambelis iš CBS televizijos žinių, kad visiems papasakočiau, ką matau. Virdžinijos  salose gyvenanti mano šeima išgirdo mane per televiziją ir taip sužinojo, kad esu gyvas.“

Donaldas, stambus 195 centimetrų ūgio vyras, buvo savo darbo vietoje Pasaulio finansų centro 31 aukšte, tiesiai prieš bokštus dvynius ir viešbutį „Marriott Hotel“. Jis sakė: „Kai viską išvydau, netekau žado, tiesiog pašiurpau. Žmonės šokinėjo pro šiaurinio bokšto langus. Persigandęs kuo greičiau išbėgau iš savo pastato.“

Rut su seserimi Džouni ir į septintą dešimtį įkopusi jų mama Dženis buvo apsistojusios viešbutyje netoli bokštų. Diplomuota slaugytoja Rut pasakoja: „Buvau po dušu. Staiga mama ir sesė mane pašaukė. Gyvenom 16 aukšte. Per langą jos išvydo krintančias nuolaužas. Mama matė, kaip virš vieno namo stogo tarsi iš kažkur išmestas krito žmogus.

Greitai apsirengiau ir išbėgom į laiptinę. Visur aidėjo riksmai. Išėjom į gatvę. Aplinkui girdėjom sprogimus, matėm gaisrus. Mums liepė bėgti į Baterijos parką, iš kur plaukia Staten Ailando keltas. Skubėdamos pametėm mamą, sergančią lėtine astma. Kaip ji išgyvens, kai visur dūmai, pelenai ir dulkės? Ieškojom jos pusę valandos, bet neradom. Vis dėlto pernelyg nesijaudinom, nes ji labai sumani ir niekada nepanikuoja.

Tada mums liepė eiti per Bruklino tiltą. Kaip apsidžiaugėm, kai atsidūrusios antroje tilto pusėje pamatėm dideles raides ‘WATCHTOWER’! Supratom, kad esam saugios.

Mus maloniai sutiko ir apgyvendino. Parūpino ir rūbų, nes nieko daugiau neturėjom. Bet kur mama? Visą naktį skambinom į ligonines, bet veltui. Kitą rytą apie pusę dvylikos mums pranešė, kad mama laukia priimamajame. Kur ji buvo dingusi?“

Toliau pasakoja pati Dženis: „Kai išbėgom iš viešbučio, prisiminiau vieną savo vyresnę draugę, kuri neįgalėjo pabėgti su mumis. Norėjau sugrįžti ir išnešti ją. Bet buvo per daug pavojinga. Per sąmyšį atsiskyriau nuo dukrų. Labai nesirūpinau, nes jos visada elgiasi ramiai, be to, Rut — kvalifikuota slaugytoja.

Visur aplink mane žmonėms, ypač vaikams, reikėjo pagalbos. Padėjau jiems, kiek sugebėjau. Nuėjau į pagalbos punktą, kur buvo apžiūrimi kiekvieno nukentėjusiojo sužalojimai ir suteikiama reikiama pagalba. Nuo policininkų ir gaisrininkų  rankų ir veidų ploviau pridžiūvusius suodžius ir dulkes. Buvau ten iki trečios valandos nakties. Tada paskutiniu keltu persikėliau į Staten Ailandą. Tikėjausi, kad mano dukros bus ten, bet jų neradau.

Iš ryto pirmu keltu norėjau grįžti į Manhateną, bet man neleido, nes nepriklausau jokiai pagalbos tarnybai. Pamačiusi vieną policininką, kuriam padėjau vakar, šūktelėjau: ‘Džonai! Man reikia grįžti į Manhateną.’ Jis atsakė: ‘Eime su manim.’

Manhatene pirmiausia nubėgau prie viešbučio ‘Marriott Hotel’ — maniau, kad gal dar bus įmanoma padėti draugei. Deja, ne. Iš viešbučio liko tik griuvėsiai. Visas miesto centras buvo apmiręs — vaikščiojo vien policininkai ir gaisrininkai išvargusiais, sielvarto iškreiptais veidais.

Nusigavau prie Bruklino tilto. Beveik perėjusi jį pamačiau pažįstamą užrašą: ‘WATCHTOWER’. Gal mano dukros čia? Aišku, taip ir buvo — jos atėjo į priimamąjį. Apsikabinom ir verkėm.

Įdomu, kad manęs nė karto neištiko astmos priepuolis, nors buvau apsupta dūmų, dulkių, pelenų. Nuolat meldžiausi, kad nebūčiau našta, kad pasitarnaučiau kitiems.“

„Čia jis negalės nusileisti!“

Dvidešimt ketverių metų Reičel Atsibuskite! korespondentui papasakojo: „Buvau netoli savo namų žemutiniame Manhatene, tik staiga išgirdau lėktuvo ūžesį. Garsas buvo toks stiprus, kad privertė mane pažvelgti į viršų. Nepatikėjau savo akimis: žemyn leidosi didžiulis laineris. Nustėrau pamačiusi, kad jis skrenda taip žemai ir greitai. Čia jis negalės nusileisti! Gal pilotas lėktuvo nebesuvaldo? Tada išgirdau, kaip kažkokia moteris suklykė: ‘Tas lėktuvas atsitrenkė į bokštą!’ Iš šiaurinio bokšto pliūptelėjo didžiulis ugnies kamuolys. Toje vietoje pamačiau milžinišką juodą skylę.

Tai pats baisiausias dalykas, kokį esu mačiusi. Viskas atrodė netikra. Stovėjau netekusi žado. Neilgai trukus į antrąjį bokštą atsitrenkė kitas lėktuvas. Dar po kurio laiko abu bokštai susmuko. Mane apėmė isterija. Tai buvo nepakeliamai baisu!“

„Jei reikės plaukti, plauksiu“

16-metei Denis buvo ką tik prasidėjusios pamokos mokykloje šalia Amerikos fondų biržos — už trijų namų į pietus nuo Pasaulio prekybos centro. „Buvo truputis po devynių. Žinojau, kad kažkas atsitiko, bet nežinojau kas. Sėdėjau istorijos pamokoje vienuoliktame mokyklos aukšte. Visa klasė buvom labai išsigandę. Mokytoja vis tiek norėjo, kad rašytume kontrolinį darbą. Mes galvojom tik apie namus.

Tada mokykla sudrebėjo — antrasis lėktuvas rėžėsi į pietinį bokštą. Bet vis dar nežinojom, kas čia darosi. Staiga per mokytojos nešiojamąjį radiją išgirdom: ‘Du lėktuvai rėžėsi į bokštus dvynius!’ Pamąsčiau: ‘Nesąmonė likti čia. Tai terorizmas. Dabar bus Fondų biržos eilė.’ Mes išskubėjom į lauką.

Bėgom į Baterijos parką. Atsisukau pasižiūrėti, kas vyksta. Pamačiau, kaip griūva pietinis bokštas. Man rodėsi, kad kaip domino sugrius visi dideli pastatai. Buvo sunku kvėpuoti — dusau nuo pelenų ir dulkių. Bėgau prie Ist Riverio upės ir galvojau: ‘Jei reikės plaukti, plauksiu.’ Bėgdama meldžiau Jehovą išgelbėti.

Mane įsodino į keltą, kuris plaukė į Niu Džersį. Nors dėl to mamai teko manęs ieškoti  daugiau kaip penkias valandas, ten buvau tikrai saugi.“

„Negi tai paskutinė mano gyvenimo diena?“

28 metų mokytojas Džošua iš Prinstono (Niu Džersis) buvo savo darbo vietoje 40-ame šiaurinio bokšto aukšte. Jis prisimena: „Akimirką atrodė, tarsi būtų sprogusi bomba. Viskas sudrebėjo, todėl paskui pamaniau: ‘Ne, tai žemės drebėjimas.’ Žvilgtelėjęs pro langą pamačiau neįtikėtiną reginį: aplink pastatą buvo pilna dūmų ir nuolaužų. Mokiniams pasakiau: ‘Viską palikit. Einam!’

Leidomės laiptais žemyn. Jie skendėjo dūmuose, o iš purkštuvų liejosi vanduo. Bet niekas nepanikavo. Meldžiausi ir tikėjausi, kad pasirinkom tą laiptinę, kad nereikės susidurti su ugnimi.

Bėgdamas laiptais mąsčiau: ‘Negi tai paskutinė mano gyvenimo diena?’ Nesilioviau melstis Jehovai ir jaučiausi keistai ramus. Dar niekada nebuvau toks ramus. To jausmo tikrai neužmiršiu.

Kai išėjom iš pastato, visur matėm daug policininkų. Pažvelgiau į viršų: abiejuose bokštuose žiojėjo skylės. Reginys buvo neįtikėtinas.

Staiga stojo klaiki tyla, tarsi tūkstančiai žmonių būtų sulaikę kvėpavimą. Rodės, sustingo visas Niujorkas. Tada pasigirdo klyksmai. Smenga pietinis bokštas! Prie mūsų artinosi dūmų, pelenų ir dulkių lavina. Jaučiausi kaip kokiam filme su specialiaisiais efektais. Bet tai buvo tikrovė. Kai tas debesis pasiekė mus, vos pakvėpavom.

Nusigavau iki Manhateno tilto; iš ten atsisukęs išvydau griūvantį šiaurinį bokštą su televizijos antena. Bėgdamas per tiltą ėmiau melstis, kad pasiekčiau Betelį — Jehovos liudytojų pagrindinį biurą. Dar niekada būdamas prie jo nesijaučiau toks laimingas. Priėjau spaustuvės sieną, ant kurios užrašyti žodžiai, tūkstančių matomi kiekvieną dieną: ‘Skaityk Dievo Žodį, šventąją Bibliją, kasdien’. Galvoje sukosi: ‘Jau, jau beveik atėjau.’

Šitie įvykiai privertė mane rimtai pagalvoti, ar deramiems dalykams skiriu pirmenybę savo gyvenime. Svarbiausi dalykai turi ir būti svarbiausi.“

„Mačiau, kaip iš bokšto šokinėja žmonės“

22 metų Džesika viską regėjo išėjusi iš požeminės metro stotelės miesto centre. „Pažvelgusi į viršų pamačiau krentančius pelenus, nuolaužas ir visokius metalo gabalus. Žmonės stovėjo eilėse prie taksofonų ir nekantraudami vis labiau nervinosi. Meldžiau ramybės. Tada nugriaudėjo kitas sprogimas. Prapliupo lyti plienu ir stiklu. Išgirdau: ‘Antras lėktuvas!’

Pažvelgiau į viršų ir mane apėmė siaubas: iš viršutinių aukštų, kur buvo pilna dūmų ir ugnies, šokinėjo žmonės. Vis dar prieš akis man stovi vyras su moterim. Kurį laiką jie laikėsi lange, bet galiausiai buvo priversti šokti ir ėmė kristi, kristi, kristi... Nebegalėjau žiūrėti.

Nulėkiau iki Bruklino tilto, nusiaviau nepatogius batus ir leidausi bėgti į Brukliną. Įėjau į Sargybos bokšto biurą ir čia buvau nuraminta.

Tą vakarą namie perskaičiau 2001-ųjų rugpjūčio 22 dienos Atsibuskite! straipsnius ‘Kaip įveikti potrauminį stresą’. Kaip man reikėjo tos informacijos!“

Siaubingos tragedijos sukrėsti žmonės ėmėsi padėti kitiems, kaip kas sugebėjo. Apie tai skaitykite kitame straipsnyje.

[Išnaša]

 [Schema/iliustracijos 8, 9 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

 SUGRIUVO

1 ŠIAURINIS BOKŠTAS 1-asis Pasaulio prekybos centro pastatas

2 PIETINIS BOKŠTAS 2-asis Pasaulio prekybos centro pastatas

3 „MARRIOTT HOTEL“ 3-iasis Pasaulio prekybos centro pastatas

7 7-ASIS PASAULIO PREKYBOS CENTRO PASTATAS

STIPRIAI NUNIOKOTI

4 4-ASIS PASAULIO PREKYBOS CENTRO PASTATAS

5 5-ASIS PASAULIO PREKYBOS CENTRO PASTATAS

L „ONE LIBERTY PLAZA“

D BANKAS „DEUTSCHE BANK“ Liberti g. 130

6 JAV MUITINĖ 6-asis Pasaulio prekybos centro pastatas

Š P ŠIAURINIS IR PIETINIS PĖSČIŲJŲ TILTAI

APGADINTI

2F 2-ASIS PASAULIO FINANSŲ CENTRO PASTATAS

3F 3-IASIS PASAULIO FINANSŲ CENTRO PASTATAS

Ž ŽIEMOS SODAS

[Šaltinio nuoroda]

As of October 4, 2001 3D Map of Lower Manhattan by Urban Data Solutions, Inc.

[Iliustracijos]

Pačiame viršuje: pirmasis sugriuvo pietinis bokštas

Viršuje: kai kurie prieglobsčio ėjo į Sargybos bokšto bendrijos biuro pastatus

Dešinėje: nelaimės vietoje nenuilstamai dirbo šimtai ugniagesių ir kitų gelbėjimo tarnybų darbuotojų

[Šaltinių nuorodos]

AP Photo/Jerry Torrens

Andrea Booher/FEMA News Photo

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 3 puslapyje]

AP Photo/Marty Lederhandler

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 4 puslapyje]

AP Photo/Suzanne Plunkett