Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Patyrinėkime Naujosios Zelandijos delfinus

Patyrinėkime Naujosios Zelandijos delfinus

Patyrinėkime Naujosios Zelandijos delfinus

ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO NAUJOJOJE ZELANDIJOJE

„TAI vienintelis gyvas padaras, kuris žmogų myli nesavanaudiškai“, — rašė graikų eseistas Plutarchas. Ką jis turėjo omenyje? Delfiną — banginiams labai artimą žinduolį.

Kaip rašoma leidinyje The World Book Encyclopedia, „daugelis mokslininkų delfinus, greta šimpanzių ir šunų, priskiria prie pačių protingiausių gyvūnų“. Tačiau, kaip pastebėjo Plutarchas, delfinai žmonėmis domisi ne dėl to, kad gautų maisto. Priešingai, atrodo, kad daugelį šių gyvūnų paprasčiausiai džiugina mūsų draugija. „Nors delfinui žmogaus galbūt nereikia, — pažymima knygoje Mysteries of the Deep, — jis yra smalsus ir, galimas daiktas, stebėdamas mūsų išdaigas patiria ne mažesnį malonumą nei mes stebėdami jo.“ Iš 32 jūrų delfinų rūšių Naujojoje Zelandijoje gyvena keturios: paprastieji, afalinos, tamsieji ir patys mažiausi pasaulyje Hektoro delfinai. *

Delfinų ypač gausu Salų įlankoje, vaizdingoje Naujosios Zelandijos pakrantėje. Nekantraujame ten apsilankyti, todėl laivu išplaukiame iš Raselo miestelio. Mūsų kelionės vadovė pasakoja, jog be afalinų ir paprastųjų delfinų galime pamatyti delfinams giminingų bangininių gyvūnų — orkų bei grindų. Ji pataria, kad norint pastebėti, kur delfinai yra, geriausia dairytis arba iš šnervių leidžiamų purslų, arba nugaros peleko. „Kartais, — priduria ji, — jie mus suranda pirmi!“

Vandenyje su delfinais

Netrukus išvystame didžiulių, iki 4 metrų ilgio, tamsių afalinų kontūrus; jų nugaros pelekai lengvai skrodžia bangas. Išdykaudami jie be jokių pastangų joja ant laivo stumiamos bangos. Laivas sustoja; vadovė ir aš atsargiai nusileidžiame į gilius žalius vandenis; delfinai mums leidžia plūduriuoti drauge su jais.

Apsuptas nugaros pelekų ir nežinodamas, kur žiūrėti pirmiausia, iš nuostabos sulaikęs kvapą spoksau į po manimi judančius pilkus siluetus. Vienas delfinas išnyra iš gilumos manęs apžiūrėti, o paskiau pasiverčia ant šono ir rodo savo baltą papilvę. Nors delfinai laikosi atokiai, jų hidrolokatorių cypimas aiškiai girdimas. Atrodo, mano pastangos pamėgdžioti delfinų skleidžiamus garsus jų neveikia; jie atsitraukia, o paskui vėl pasirodo ir suka ratus.

Žūklė ir žaidimai

Mes vėl laive; paskui delfinus plaukiame į užutėkį. Čia jų tiek, kad nebeįmanoma suskaičiuoti — visur tik šokinėja, pliuškenasi! Delfinai žvejoja. Daugiausiai jie maitinasi kalmarais, žuvimi ir vėžiagyviais. Netgi stebėjome kažką panašaus į žūklės pamoką. Atrodo, jog motina hidrolokatoriumi sutrikdo nedidelę žuvelę, o jauniklis stengiasi ją sugauti, apsvaigindamas uodega. Panašu, kad mažyliui dar reikia keleto pamokų!

Delfinai didžiąją dienos dalį praleidžia žaisdami ir bendraudami. Vienas jų plaukia pro šalį ant nugaros peleko išdidžiai iškėlęs kažkokį jūros dumblį. Vadovė paaiškina, jog jūros dumblis yra mėgiamas delfinų žaislas. Jie mielai užsimeta jį ant peleko arba pasikabina ant nosies ir ilgai žaidžia. Kai vienam nusibosta, dumblį perima kitas.

‘Garsiniai vaizdai’

Kad „matytų“, kas dedasi po vandeniu, delfinai naudojasi echolokacija — sistema, kuri veikia panašiu dažniu kaip ultragarso prietaisas. Delfinai skleidžia garsus ir „vaizdai“, kurie juos pasiekia, leidžia nustatyti, kur yra maisto ar kokių nors įdomių objektų, pavyzdžiui, kur esame mes. Delfinai tarpusavyje bendrauja cypaudami; šie garsai yra dešimt kartų aukštesnio dažnio ir keturis penkis kartus stipresni nei žmogaus kalba. Atrodo, jie kalbasi kurdami ‘garsinius vaizdus’.

Aišku, apie delfinus dar daug ko nežinome. Galbūt ateis laikas, kai mes perprasime, kaip jie mąsto ir ką mano apie mus. Išvykome kupini nuostabos ir švelnumo, puikų negyvenamą užutėkį su jo ūkanotais skardžiais ir baltu smėlėtu paplūdimiu palikę delfinams. Stebėdami šiuos gyvūnus pajutome jiems pagarbą ir dar didesnę pagarbią baimę jų Kūrėjui. (Apreiškimo 4:11)

[Išnaša]

^ pstr. 4 Kartais į Naująją Zelandiją užklysta ir baltašoniai bei pietų bangininiai delfinai.

[Rėmelis/iliustracija 18, 19 puslapiuose]

Kaip auginami jaunikliai

Delfinai — ne žuvys, o žinduoliai. Taigi jauniklis maitinasi motinos pienu. Trejus metus — tiek laiko motina jį žindo — ji mokys savo jauniklį visko, ką reikia žinoti, kad išgyventų. Pavyzdžiui, ji rodys jam, kaip naudotis echolokacine sistema, įskaitant ir skiriamąjį „ženklą“, kuriuo jis užbaigs kiekvieną „sakinį“. Ji taip pat mokys jį žvejoti, poruotis ir bendrauti su kitais delfinais.

Delfiniukui gimstant pirmiausia pasirodo uodega; gimdoje jis būna susirietęs. Todėl ant tik ką gimusių jauniklių kūno matosi skersinės raukšlės. Jauniklis žįs plaukdamas; pasilikdamas šalia motinos jis naudosis jai plaukiant atsirandančiu hidrodinaminiu pėdsaku.

[Šaltinio nuoroda]

© Jeffery L.Rotman/CORBIS

[Žemėlapis 19 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

NAUJOJI ZELANDIJA

Salų įlanka

[Iliustracija 17 puslapyje]

Afalina

[Šaltinio nuoroda]

© Jeff Rotman

[Iliustracija 17 puslapyje]

Hektoro delfinas

[Šaltinio nuoroda]

Photo by Zoe Battersby

[Iliustracija 18 puslapyje]

Tamsusis delfinas

[Šaltinio nuoroda]

Mark Jones

[Iliustracija 18 puslapyje]

Paprastieji delfinai

[Šaltinio nuoroda]

© R.E. Barber/Visuals Unlimited