Žmonės ieško saugumo

„Nors XX amžius ir pasibaigė, kraujo liejimas ir persekiojimai, dėl kurių žmonėms tenka bėgti iš savo gyvenamųjų vietų, nesiliauja. Dešimtys milijonų naująjį tūkstantmetį pasitiko pabėgėlių stovyklose ar kitose laikinose prieglaudose; jie bijo būti užmušti, jei išdrįs grįžti į savo namus“ (Bilas Frelikas, JAV Pabėgėlių komitetas).

DŽEIKOBAS turėjo vieną svajonę. Jis troško rasti tokią vietą, kur žmonės gyventų taikiai, kur bombos neužmušinėtų jo tėvų ožkų ir kur jis galėtų lankyti mokyklą.

Gimtojo miestelio gyventojai jam pasakojo, jog tokia vieta tikrai yra, tik ji — toli. Tėvas sakė, kad ten vykti yra per daug rizikinga, nes kelionėje kai kas miršta iš bado ir troškulio. Bet kai kaimynė, kurios vyras žuvo, su dviem savo vaikais ryžosi ten keliauti, jaunuolis nusprendė palikti šeimą ir taip pat bėgti.

Džeikobas nepasiėmė nei maisto, nei drabužių; pirmą dieną jis tik bėgo. Pakeliui buvo matyti žuvusiųjų kūnai. Kitą dieną vaikinas sutiko moterį iš savo miestelio ir ji pasiūlė prisidėti prie jos bei jos kelionės draugų. Visi ėjo keletą dienų; matė ištuštėjusius kaimus. Kartą jų grupė turėjo pereiti minų lauką; vienas vyras žuvo. Visą tą laiką teko maitintis lapais.

Po dešimties dienų žmonės ėmė mirti nuo bado ir išsekimo. Netrukus juos dar ėmė bombarduoti. Galiausiai Džeikobas vis dėlto perėjo sieną ir pasiekė pabėgėlių stovyklą. Dabar jis lanko mokyklą ir lėktuvų ūžesys jo nebebaugina, nes visi lėktuvai, kuriuos jaunuolis mato, gabena ne bombas, o maistą. Tačiau jis ilgisi savo šeimos ir norėtų grįžti namo.

Pasaulyje tokių kaip Džeikobas — milijonai. Daugybė jų yra traumuoti karo ir kenčia alkį bei troškulį. Tik vienas kitas žino,  ką reiškia normalus šeimos gyvenimas, o daugelis į savo namus niekada nebegrįš. Jie — patys nelaimingiausi pasaulio vargšai.

Jungtinių Tautų vyriausiasis komisaras pabėgėlių reikalams išskiria dvi šių nuskurdusių klajūnų grupes. Tai pabėgėliai ir perkeltieji asmenys šalies viduje. Pabėgėliu laikomas žmogus, kuris išvyksta iš savo šalies dėl tikrai pagrįstos persekiojimo arba smurto baimės. Perkeltasis asmuo dėl karo ar panašios grėsmės taip pat yra priverstas palikti namus, tačiau gyvena savo šalyje. *

Niekas tiksliai nežino, kiek pabėgėlių ir perkeltųjų asmenų glaudžiasi laikinose stovyklose ir kiek, ieškodami saugumo, beviltiškai klaidžioja iš vienos vietos į kitą. Remiantis kai kuriais šaltiniais, pasaulyje tokių žmonių yra galbūt apie 40 milijonų, pusė iš jų — vaikai. Iš kur jie visi?

Mūsų laikų problema

Pabėgėlių problema naują mastą įgavo baigiantis pirmajam pasauliniam karui. Griuvo imperijos, imta persekioti etnines mažumas. Dėl to milijonai europiečių pradėjo ieškoti prieglobsčio kitose šalyse. Antrasis pasaulinis karas — daug siaubingesnis už ankstesnįjį — palikti namus privertė dar daugiau milijonų žmonių. Nuo 1945-ųjų karai įgavo labiau vietinį pobūdį, bet jie civiliams gyventojams žalos padaro nė kiek ne mažiau.

„Per karus visada atsirasdavo pabėgėlių, bet tik XX amžiaus tarptautiniai konfliktai paliečia visus kariaujančių šalių gyventojus, — aiškina Gilis Lėšeris 1993-iaisiais išleistoje knygoje Beyond Charity—International Cooperation and the Global Refugee Crisis. — Kadangi nebedaromas skirtumas tarp karių ir civilių gyventojų, atsiranda gausybė pabėgėlių, kurie visomis išgalėmis stengiasi išvengti visuotinio smurto padarinių.“

Be to, daugelis šių laikų konfliktų yra pilietiniai karai, kurių baisumus patiria ne tik šaukiamojo amžiaus vyrai, bet ir moterys bei vaikai. Kylantys dėl gilias šaknis turinčio etninio ir religinio susiskaldymo kai kurie iš šių konfliktų, atrodo, nesiliaus. Vienoje Afrikos šalyje, kurioje „dabartinis pilietinio karo tarpsnis“ tęsiasi jau 18 metų, yra keturi milijonai perkeltųjų asmenų, o šimtai tūkstančių kitų pabėgo į užsienį.

Karo varginamiems civiliams vienintelis būdas išvengti smurto yra palikti namus. „Pabėgėliai išvyksta iš tėvynės ir stengiasi gauti leidimą apsigyventi kitoje šalyje ne siekdami naudos, o neturėdami kito pasirinkimo“, — aiškinama knygoje The State of the World’s Refugees 1997-98. Tačiau mūsų laikais gauti tokį leidimą ne taip lengva.

Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pabėgėlių skaičius pasaulyje sumažėjo nuo 17 iki 14 milijonų. Tačiau šis tariamas padėties pagerėjimas yra apgaulingas. Apskaičiuota, jog per tą patį dešimtmetį išaugęs  perkeltųjų asmenų skaičius pasiekė apytikriai 25—30 milijonų. Kas gi vyksta?

Yra įvairių priežasčių, dėl kurių jau ne taip lengvai suteikiamas oficialus pabėgėlio statusas. Kaimyninės šalys galbūt nebenori priimti pabėgėlių. Taip yra dėl to, kad tos valstybės nepajėgia susitvarkyti su didžiuliu jų antplūdžiu, arba todėl, kad pagrįstai nuogąstauja, jog daugybė atvykėlių gali sukelti ekonominį ir politinį nestabilumą. Kartais įbaugintiems civiliams ilgai kelionei iki sienos net nepakanka ištvermės, maisto arba pinigų. Jiems nelieka nieko kito, kaip persikelti į saugesnę vietą savo šalyje.

Daugėja ekonominių pabėgėlių

Be milijonų tikrųjų pabėgėlių, yra daugybė kitų nuskurdusių žmonių, siekiančių pagerinti savo gyvenimą vieninteliu jiems žinomu būdu — persikelti į šalį, kurioje gyvenimo sąlygos daug geresnės.

2001-ųjų vasario 17-ąją prie Prancūzijos krantų ant seklumos užplaukė senas surūdijęs laivas. Jame buvo apie tūkstantį jau beveik savaitę jūroje be maisto praleidusių vyrų, moterų ir vaikų. Net nežinodami, į kurią šalį yra plukdomi, už šią rizikingą kelionę kiekvienas buvo sumokėjęs po 2000 JAV dolerių. Vos tik laivas užplaukė ant seklumos, kapitonas su komanda pasišalino. Laimei, išsigandę keleiviai buvo išgelbėti ir Prancūzijos vyriausybė pažadėjo svarstyti jų prašymą suteikti prieglobstį. Kiekvienais metais panašiai keliauti bando milijonai žmonių.

Dauguma šių ekonominių migrantų niekieno neverčiami patiria begalę vargų ir nežinomybę. Jie stengiasi kaip nors sukrapštyti pinigų kelionei, nes gimtojoje šalyje skurdas, smurtas, diskriminacija arba represinis režimas, — o kartais ir visos negandos drauge, — gyvenimą daro nepakeliamą.

Ne vienas beieškodamas geresnio gyvenimo žūna. Per praėjusį dešimtmetį nuskendo arba dingo be žinios apie 3500 migrantų, mėginusių per Gibraltaro sąsiaurį iš Afrikos patekti į Ispaniją. 2000-aisiais užduso penkiasdešimt aštuoni sunkvežimiu iš Belgijos į Angliją vežami kinų migrantai. Dar daugiau tokių žmonių miršta nuo troškulio Sacharoje, viduryje dykumos sugedus perkrautiems, sukiužusiems sunkvežimiams.

Kad ir kokie pavojai gresia, ekonominių bėglių srautas pasaulyje nesulaikomai didėja. Kasmet apie pusė milijono žmonių slapta atvyksta į Europą, 300000 — į Jungtines Valstijas. 1993-iaisiais Jungtinių Tautų gyventojų fondas paskaičiavo, jog pasaulyje yra apie 100 milijonų migrantų; daugiau kaip trečdalis jų gyvena Europoje ir Jungtinėse Valstijose. Žinoma, nuo to laiko jų gerokai padaugėjo.

Dauguma tokių migrantų ieškomo saugumo taip niekada ir neranda. Rasti saugų nuolatinį prieglobstį pasiseka tik nedaugeliui. Dažniausiai šie klajūnai patiria naujų sunkumų. Kitame straipsnyje išsamiau panagrinėsime, kokie tie sunkumai ir kas juos sukelia.

[Išnaša]