Jie ieško vietos, kurią galėtų vadinti savo namais

„Namuose geriausia, net jei tai ir labai varganas būstas“ (Džonas Hovardas Peinas).

PIRMIAUSIA prasidėjo karas, kuris, atrodė, nesibaigs. Paskiau užėjo baisi sausra. Ją sekė badas. Žmonėms nebeliko nieko kita, kaip palikti savo namus ir ieškoti vandens, maisto bei darbo.

Jie tūkstančiais traukė prie pasienio posto. Tačiau pastaraisiais metais kaimyninė šalis jau įsileido milijoną pabėgėlių ir daugiau jų nebepriims. Pasienio policininkai lazdomis patikino, jog per sieną niekas nepraeis.

Vienas vietos imigracijos pareigūnas tiesiai paaiškino, kodėl jie nebeįsileidžia pabėgėlių: „Jie nemoka mokesčių, gadina kelius, kerta medžius, naudoja vandenį. Ne, mums jų jau per akis.“ *

Tokie tragiški reginiai darosi įprasti. Išblaškyti žmonės supranta, jog surasti vietą, kurią galėtų vadinti savo namais, vis sunkiau. „Daugėjant prieglobsčio ieškančių žmonių, šalys vis rečiau nori jį suteikti“, — aiškinama viename neseniai paskelbtame Tarptautinės amnestijos pranešime.

Laimingieji, kuriems pasiseka patekti į pabėgėlių stovyklą, galbūt randa šiokį tokį saugumą, bet gyvenimas ten retai teprimena namus. O ir sąlygos čia anaiptol ne idealios.

Gyvenimas pabėgėlių stovyklose

„[Namuose] gali mirti nuo kulkos, o čia [pabėgėlių stovykloje] tavo vaikai mirs iš bado“, — skundėsi vienas pabėgėlis iš Afrikos. Kaip paaiškino šis nusivylęs tėvas, daugelyje stovyklų nuolat trūksta maisto ir vandens, higienos priemonių ir tinkamų būstų. Priežastys visai paprastos. Besivystančios šalys, kurias staiga užplūdo daugybė tūkstančių pabėgėlių, pačios vos pajėgia išmaitinti savo gyventojus. Jos negali pagelbėti tokiai daugybei atvykėlių. O turtingesnės valstybės tokiems žmonėms padėti nenori galbūt dėl to, kad turi savų rūpesčių.

Kai 1994-aisiais iš vienos Afrikos šalies pasitraukė per du milijonus žmonių, skubiai įkurtose pabėgėlių stovyklose nuolat trūko vandens, o sanitarinės sąlygos buvo itin prastos. Dėl to kilo choleros proveržis; kol galiausiai pavyko jį sustabdyti, mirė tūkstančiai žmonių. Padėtį dar pablogino tarp pabėgėlių įsimaišę ginkluoti kovotojai, kurie netruko į savo rankas perimti teikiamos materialinės pagalbos skirstymą. Tokia problema nebuvo vienintelė. „Ginkluotų asmenų buvimas tarp civilių pastariesiems kelia grėsmę. Jie nėra apsaugoti nuo bauginimo, priekabiavimo ir verbavimo per prievartą“, — teigiama Jungtinių Tautų pranešime.

Dėl didžiulio alkanų pabėgėlių antplūdžio gali nukentėti ir vietiniai gyventojai. Afrikoje, Didžiųjų ežerų rajone, kai kurie pareigūnai skundėsi: „[Pabėgėliai] sunaikino mūsų maisto atsargas, ištrypė laukus, išpjovė galvijus, nuniokojo saugotinus parkus, dėl to kilo badas, išplito epidemijos... [Jiems] tiekiama maisto, o mes negauname nieko.“

 Vis dėlto didžiausia bėda galbūt yra ta, kad daugelis laikinų pabėgėlių stovyklų galiausiai tampa nuolatinėmis gyvenvietėmis. Pavyzdžiui, vienoje Vidurio Rytų šalyje kokie 200000 pabėgėlių yra sukišti į vieną stovyklą, kuri buvo rengiama apgyvendinti tik ketvirtadaliui dabar ten įsikūrusių asmenų. „Mes neturime kur eiti“, — su kartėliu paaiškino vienas iš jų. Šiems daug iškentusiems bėgliams juos priėmusioje šalyje taikomi griežti darbo apribojimai, todėl daugiau kaip 95 procentai jų yra bedarbiai arba dirba labai mažai. „Aš iš tikrųjų nežinau, kaip [jie] suduria galą su galu“, — pripažino vienas pabėgėlių pareigūnas.

Taip, pabėgėlių stovyklose sąlygos yra blogos, tačiau ten, kur gyvena negalintys išvykti iš savo šalies asmenys, jos dar blogesnės.

Perkeltųjų asmenų vargai

Anot Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro, „perkeltųjų asmenų problema, su ja susijusios kančios, taip pat jos mastas bei poveikis tarptautinei taikai ir saugumui iš tiesų pasaulyje kelia didžiulį susirūpinimą“. Tie benamiai žmonės paprastai yra labiau pažeidžiami negu pabėgėliai. Yra kelios to priežastys.

Perkeltaisiais asmenimis nesirūpina jokia tarptautinė organizacija ir jų beviltiška padėtis retai kada patraukia žiniasklaidos dėmesį. Jų šalies vyriausybės, įsivėlusios į vienokį ar kitokį karinį konfliktą, galbūt nenori arba nesugeba jų apginti. Bėgdamos iš pavojingos zonos, šeimos dažnai išblaškomos. Neretai perkeltieji asmenys yra priversti keliauti pėsčiomis, todėl kai kurie jų net neįstengia pasiekti saugesnės vietos.

Daugelis perkeltųjų stengiasi rasti priebėgą miestuose ir skursta lūšnose arba apleistuose namuose. Kiti buriasi į laikinas stovyklas, kuriose kartais tenka patirti ginkluotų antpuolių. Paprastai tų žmonių mirštamumas yra didesnis nei bet kurios kitos gyventojų grupės toje šalyje.

Net geranoriškos pastangos palengvinti perkeltųjų kančias gali duoti netikėtų rezultatų. Leidinyje The State of the World’s Refugees 2000 aiškinama: „Per paskutinį XX amžiaus dešimtmetį karo draskomose šalyse besidarbuojančios humanitarinės organizacijos išgelbėjo tūkstančius gyvybių ir daug padarė, kad palengvintų žmogaus kančias. Tačiau viena iš svarbiausių dešimtmečio pamokų buvo ta, kad konfliktinių situacijų metu humanitarine veikla gali lengvai  manipuliuoti kovojančios pusės, o tai veda prie nenumatytų padarinių — sustiprina pozicijas valdžių, kurių iniciatyva žmogaus teisės ir pažeidinėjamos. Be to, humanitarinių organizacijų parama gali prisidėti prie karo ekonomikos ir tuo palaikyti karą bei prailginti jo trukmę.“

Geresnio gyvenimo beieškant

Be pabėgėlių ir perkeltųjų asmenų, daugėja ekonominių pabėgėlių. Tam yra keletas priežasčių. Praraja tarp turtingų ir skurdžių šalių pasaulyje be perstojo didėja, o televizijos programos kai kuriems skurdžiausiems žemės rutulio gyventojams kasdien akiplėšiškai demonstruoja turtingą kitų šalių gyvenseną. Keliauti po pasaulį ir pereiti valstybių sienas pasidarė lengviau. Be to, persikelti į turtingesnes šalis žmones verčia pilietiniai karai, etninė bei religinė diskriminacija.

Bet nors kai kurie migrantai — ypač tie, kurie jau turi giminaičių išsivysčiusiose šalyse, — įsikuria sėkmingai, kiti savo gyvenimą tik sugriauna. Ypač nukenčia tie, kurie pakliūva į žmonėmis prekiaujančių nusikaltėlių rankas. (Apie tai skaitykite rėmeliuose.) Prieš persikeldamos kitur dėl ekonominių priežasčių, šeimos turėtų kruopščiai apsvarstyti galimus pavojus.

1996-aisiais Viduržemio jūroje apvirto senas laivas ir nuskendo 280 žmonių. Aukos — emigrantai iš Indijos, Pakistano ir Šri Lankos — už savo kelionę į Europą buvo sumokėję nuo 6000 iki 8000 JAV dolerių. Prieš nelaimę jie jau buvo ne vieną savaitę kentę badą, troškulį ir fizinę prievartą. Tų žmonių „kelionė į gerovę“ virto košmaru, užsibaigusiu tragedija.

Apie savo patirtus vargus rastų ką papasakoti kiekvienas pabėgėlis, perkeltasis asmuo arba nelegalusis migrantas. Kad ir kokia būtų priežastis, dėl kurios šie žmonės atplėšiami nuo namų, — karas, persekiojimas ar skurdas — matant jų kančias kyla klausimai: ar tai kada nors baigsis? o gal pabėgėlių antplūdis tik didės?

[Išnaša]

 [Rėmelis/iliustracija 8 puslapyje]

Kas laukia nelegaliųjų migrantų

Be pabėgėlių ir perkeltųjų asmenų, pasaulyje yra maždaug 15—30 milijonų nelegaliųjų migrantų. Dauguma jų — žmonės, kurie atvykę į turtingesnes šalis tikisi išbristi iš skurdo, išvengti diskriminacijos ir persekiojimo.

Kadangi pastaraisiais metais išvykti legaliai darosi vis sunkiau, atsirado naujas nelegalus užsiėmimas — migrantų gabenimas, tapęs pelningu tarptautinių nusikaltėlių sindikatų verslu. Kai kurie tyrinėtojai paskaičiavo, jog prekiautojai žmonėmis ne itin rizikuodami per metus gauna 12 milijardų JAV dolerių pelno. Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus pavaduotojas Pinas Arlakis tai pavadino „pasaulyje sparčiausiai plintančia nelegalaus verslo rūšimi“.

Nelegalieji migrantai nėra apsaugoti teisiškai; paprastai prekiautojai žmonėmis atima jų pasus. Tokie migrantai dažniausiai dirba įmonėse, kuriose menkai mokama, namų darbininkais, žvejybos pramonėje bei žemės ūkyje. Kai kurios moterys užsiiminėja prostitucija. Jei tokius migrantus sučiuptų, greičiausiai grąžintų į tėvynę, aišku, be cento kišenėje. Už nesutikimą dirbti sunkiomis sąlygomis jie patiria fizinę, seksualinę prievartą ir net grasinama susidoroti su jų namuose likusiomis šeimomis.

Dažnai nusikaltėlių gaujos norinčius išvykti asmenis vilioja žadėdamos gerai apmokamą darbą. Todėl nuskurdusi šeima, norėdama nors vieną šeimynykštį išsiųsti į Europą ar Jungtines Valstijas, gali užstatyti visą savo turtą. Nepajėgiantis grąžinti pinigų migrantas bus priverstas atidirbti už skolą, galinčią siekti iki 40000 JAV dolerių. Pažadėtas ‘naujasis gyvenimas’ galiausiai tampa vergišku darbu.

[Iliustracija]

Nelegalieji migrantai Ispanijoje

 [Rėmelis/iliustracija 9 puslapyje]

Sutryptas patiklumas

Siri šeima gyveno kalvotoje pietryčių Azijoje; jos tėvai ten turėjo ryžių laukų. Kartą viena moteris mergaitės tėvams pasakė, jog ji galėtų mieste Siri surasti gerai apmokamą darbą. Atsisakyti jos pažadėtų 2000 JAV dolerių — didžiulio turto aukštumų žemdirbiui — buvo sunku. Tačiau netrukus Siri atsidūrė viešuosiuose namuose. Šeimininkai paaiškino, kad atgauti laisvę ji galėtų tik sumokėjusi jiems 8000 dolerių. Siri tuomet buvo 15 metų.

Išmokėti tokios skolos ji nepajėgė. Smurtas ir seksualinis išnaudojimas privertė paklusti šeimininkų reikalavimams. Siri neatgaus laisvės tol, kol bus tinkama šiam amatui. Žiauri tikrovė yra tokia, kad dauguma prostitučių laisvę galiausiai atgauna, bet tik tam, kad sugrįžtų į savo kaimus numirti nuo AIDS.

Panašus verslas klesti ir kitose pasaulio šalyse. 1999 metais pranešime, pavadintame International Trafficking in Women to the United States, buvo pateikta statistika, jog kasmet parduodama nuo 700000 iki 2000000 moterų ir vaikų, dauguma tam, kad užsiiminėtų prostitucija. Kai kurios moterys apgaunamos, kitos tiesiog pagrobiamos; beveik visos jos verčiamos dirbti prieš savo valią. Viena paauglė iš Rytų Europos, kuriai pavyko išsivaduoti iš sąvadautojų gaujos, apie savo pagrobėjus pasakė: „Niekada negalvojau, kad tokie dalykai įmanomi. Jie žvėrys — ne žmonės.“

Kai kurios nelaimingosios buvo paimtos iš pabėgėlių stovyklų; jos nepajėgė atsispirti pažadams apie darbą ir gerą atlyginimą Europoje arba Jungtinėse Valstijose. Geresnio gyvenimo paieškos nesuskaičiuojamai daugybei moterų baigiasi seksualine vergija.

[Rėmelis/iliustracijos 10 puslapyje]

Jei persikelti į kitą šalį rengiatės dėl ekonominių priežasčių, gerai pamąstykite

Turėdami omenyje, kad migrantų pervežimu užsiima daugybė nusikaltėlių gaujų, ir įvertindami sunkumus, susijusius su legalia imigracija į išsivysčiusio pasaulio šalis, prieš priimdami sprendimą vyrai ir tėvai turėtų kruopščiai apsvarstyti tokius klausimus:

1. Ar mūsų ekonominė padėtis iš tikrųjų yra tokia beviltiška, kad kuris nors vienas iš mūsų arba visa šeima turime persikelti į šalį, kurioje uždarbiai didesni?

2. Kiek reikėtų skolintis, kad užsimokėtume už kelionę, ir kaip tą skolą grąžintume?

3. Ar verta ardyti šeimą dėl ekonominės naudos, kurią gauti kažin ar pavyks? Daug nelegaliųjų migrantų patyrė, kad išsivysčiusiose šalyse susirasti nuolatinį darbą, galima sakyti, neįmanoma.

4. Ar turėčiau patikėti pasakojimais apie didelius atlyginimus ir socialinę paramą? Biblijoje rašoma, jog „neišmanėlis tiki viskuo, ką girdi, o gudrus žmogus apsvarsto savo žingsnius“. (Patarlių 14:15)

5. Kokia garantija, kad nepateksime į nusikaltėlių rankas?

6. Jei kelionę organizuoja tokia nusikalstama grupuotė, ar suprantu, kad mano žmona arba dukra gali būti priversta užsiiminėti prostitucija?

7. Ar aiškiai suvokiu, kad jei pateksiu į šalį kaip nelegalusis imigrantas, man gali nepavykti gauti pastovaus darbo ir galiu būti grąžintas į tėvynę? Taip prarasčiau visus į kelionę investuotus pinigus.

8. Ar, kad patekčiau į turtingesnę šalį, man priimtina tapti nelegaliuoju imigrantu arba pasinaudoti nesąžiningais būdais? (Mato 22:21; Hebrajams 13:18)

[Schema/žemėlapis 8, 9 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Pabėgėlių ir darbo ieškančių migrantų maršrutai

Teritorijos, kuriose daugiausia pabėgėlių ir perkeltųjų asmenų

→ Pagrindiniai darbininkų migrantų maršrutai

[Šaltinių nuorodos]

Šaltiniai: The State of the World’s Refugees; The Global Migration Crisis.; World Refugee Survey 1999.

Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.

[Iliustracija 7 puslapyje]

Pabėgėlė laukia, kol bus apgyvendinta

[Šaltinio nuoroda]

UN PHOTO 186226/M. Grafman