Pasaulis, kuriame kiekvienas bus saugus

„Kadangi pabėgėlių problema yra globalinė, toks pat globalinis turi būti ir jos sprendimas“ (Tarptautinių santykių profesorius Gilis Lėšeris).

JAUNA pora iškeliavo nakties priedangoje. Nors jie turėjo kūdikį, susirūpinęs šeimos saugumu vyras nedelsė. Jis buvo girdėjęs, kad nuožmus šalies diktatorius planuoja mieste surengti skerdynes. Galiausiai po sunkios beveik dviejų šimtų kilometrų kelionės šeima perėjo sieną ir pasijuto saugi.

Vėliau apie šią nuolankią šeimą sužinojo visas pasaulis. Kūdikį vadino Jėzumi, o jo tėvai buvo Marija ir Juozapas. Šie pabėgėliai paliko savo kraštą ne dėl turtingesnio gyvenimo, o dėl iškilusios grėsmės gyvybei. Juk puolimas buvo rengiamas siekiant nužudyti jų kūdikį!

Pagerėjus politinei padėčiai, kaip kad daro daugelis kitų pabėgėlių, Juozapas su šeima grįžo į tėvynę. Bet tai, kad jie pabėgo laiku, be abejonės, padėjo išsaugoti kūdikiui gyvybę. (Mato 2:13-16) Juos priglaudęs Egiptas nuo seno priimdavo tiek dėl politinių, tiek dėl ekonominių priežasčių atklydusius pabėgėlius. Prieš daug šimtmečių, badui nusiaubus Kanaano žemę, jame prieglobstį buvo radę Jėzaus protėviai. (Pradžios 45:9-11)

Saugūs, bet nelaimingi

Tiek Biblijos, tiek šių laikų pavyzdžiai rodo, jog kartais išsigelbėti nuo mirties įmanoma tik pasitraukus į kitą šalį. Vis dėlto palikti namus bet kuriai šeimai yra nepaprastai skaudu. Nors tie namai galbūt ir labai paprasti, vis tiek čia įdėtas daugelio metų triūsas ir pinigai. Taip pat tai gali būti šeimos paveldas, siejantis ją su sava kultūra ir šalimi. Be to, pabėgėliai nedaug ką tegali pasiimti iš savo mantos, todėl, turtingi jie buvo ar ne, vis tiek patenka į skurdą.

Palengvėjimas pasiekus saugią vietą pradingsta, kai paaiškėja, jog nelieka nieko daugiau, kaip tik gyventi pabėgėlių stovykloje. Kuo ilgiau, tuo labiau tokia padėtis slegia, ypač jei neįmanoma pritapti prie vietos žmonių gyvenimo. Pabėgėliai, kaip ir bet kas kitas, trokšta kur nors įleisti šaknis. Jų stovykla tikrai nėra ideali vieta auginti šeimą. Ar galiausiai ateis laikas, kai kiekvienas turės vietą, kurią galės vadinti savo namais?

Gal geriau grįžti į tėvynę?

Per paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį į namus grįžo maždaug devyni milijonai išblaškytų žmonių. Kai kuriems tai buvo džiugus įvykis ir jie nekantraudami ėmėsi iš naujo tvarkyti savo gyvenimą, kiti tik susitaikė su aplinkybėmis. Visi jie grįžo vien dėl to, kad padėtis prieglobstį suteikusioje šalyje tapo nebepakeliama. Svetur jie patyrė tokių didelių sunkumų, kad, nors ir žinojo neišvengsią pavojų, nusprendė geriau grįžti namo.

Net ir palankiausiomis sąlygomis grįžti į tėvynę yra labai sunku, nes tenka vėl visa pradėti iš naujo. „Kiekvienas persikraustymas reiškia, jog reikės atsisakyti  pragyvenimo šaltinio: žemės, darbo, būsto ir gyvulių, — aiškinama leidinyje The State of the World’s Refugees 1997-98. — Kiekvienas persikraustymas — tai sunkaus atkūrimo pradžia.“ Viename moksliniame darbe apie pabėgėlius, sugrįžusius į tėvynę centrinėje Afrikoje rašoma, jog „pabėgėliams, kurie būdami svetur gaudavo paramą, grįžti gali būti sunkiau nei gyventi toli nuo namų“.

Tačiau dar sunkesnė padėtis tų milijonų pabėgėlių, kurie turi grįžti į tėvynę prieš savo valią. Kas jų laukia? „Galbūt sugrįžėliams teks gyventi ten, kur įstatymais beveik nesivadovaujama, kur banditizmas ir žiaurūs nusikaltimai yra įprastas dalykas, kur demobilizuoti kareiviai plėšia civilius gyventojus, o paprastesni šaunamieji ginklai prieinami daugumai“, — sakoma viename Jungtinių Tautų pranešime. Aišku, tokia aplinka neužtikrina net elementariausio tų žmonių saugumo.

Reikia kurti pasaulį, kuriame kiekvienas būtų saugus

Priverstinis grąžinimas į tėvynę niekada neišspręs pabėgėlių problemos, jei nebus pašalintos esminės bėgimo priežastys. Sadako Ogata, buvusi Jungtinių Tautų vyriausioji komisarė pabėgėlių klausimams, 1999-aisiais tvirtino: „Šio dešimtmečio ir, žinoma, ankstesni įvykiai labai aiškiai rodo, jog kalbant apie pabėgėlius negalima nepaliesti jų saugumo klausimo.“

Dėl to, kad saugumas nėra užtikrintas, visame pasaulyje kenčia milijonai gyventojų. Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofis Ananas aiškina: „Kai kur valstybėms žlugus dėl vidinių ar išorinių šalies konfliktų, jų piliečiai lieka be jokios apsaugos. Kitur žmonėms darosi nesaugu gyventi todėl, kad šalies vyriausybė atsisako veikti visų labui, persekioja savo priešininkus ir šiurkščiai elgiasi su nekaltais mažumų nariais.“

Pagrindinės Kofio Anano paminėtos nesaugumo priežastys — karai, persekiojimas ir etninis smurtas — paprastai kyla iš neapykantos, išankstinio nusistatymo ir neteisybės. Šias blogybes išrauti nelengva. Ar tai reiškia, kad pabėgėliams bus tik dar sunkiau?

Jei reikalai būtų palikti žmogaus rankose, be abejo, taip viskas ir liktų. Tačiau Biblijoje Dievas žada, jog ‘jis sustabdys karus visoje žemėje’. (Psalmyno 46:10 [46:9, Brb]) Per savo pranašą Izaiją jis taip pat aprašo laiką, kai žmonės „statysis namus ir patys juose gyvens, veis vynuogynus ir patys valgys jų vaisių... Nebeis jų triūsas veltui, nebegimdys jie vaikų staigiai mirčiai, nes jie drauge su savo palikuonimis yra Viešpaties palaimintųjų giminė“. (Izaijo 65:21-23) Tokiomis sąlygomis pabėgėlių problemos tikrai nebebus. Tik ar tai įmanoma?

 „Kadangi karai prasideda žmonių protuose, protuose turi būti kuriamos ir taikos gynimo priemonės“, — teigiama Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos preambulėje. Mūsų Kūrėjas puikiai žino, kad reikia pakeisti žmonių mąstyseną. Tas pats pranašas aiškina, kodėl ateis tokia diena, kai kiekvienas žmogus žemėje gyvens saugiai: „Visame mano šventajame kalne nebus vietos jokiai skriaudai nė jokiai niekšybei, nes žemė bus kupina Viešpaties pažinimo, kaip jūra kupina vandenų.“ (Izaijo 11:9)

Jehovos liudytojai jau įrodė, kad Jehovos pažinimas padeda įveikti išankstinį nusistatymą ir neapykantą. Atlikdami tarptautinį skelbimo darbą, jie stengiasi propaguoti krikščioniškas vertybes, kuriomis vadovaudamiesi net karo draskomose šalyse, skleidžia ne priešiškumą, o meilę. Be to, jie pabėgėliams siūlo padėti kaip tik įmanoma.

Tačiau Jehovos liudytojai suvokia, kad galutinis pabėgėlių problemos sprendimas yra Dievo paskirto Karaliaus Jėzaus Kristaus rankose. Jis, be abejo, supranta, kaip lengvai neapykanta ir smurtas griauna žmonių gyvenimą. Biblija mus patikina, kad Jėzus teis romiuosius pagal teisumą. (Izaijo 11:1-5, Brb) Jam valdant iš dangaus, Dievo valia bus vykdoma kaip danguje, taip ir žemėje. (Mato 6:9, 10) Tai dienai atėjus, niekada niekam nebereikės būti pabėgėliu. Kiekvienas turės vietą, kurią galės vadinti savo namais.

[Rėmelis 12 puslapyje]

Ko reikia pabėgėlių problemai išspręsti?

„Patenkinti išblaškytų po pasaulį žmonių — tiek pabėgėlių, tiek perkeltųjų asmenų — poreikius yra daug sudėtingiau negu vien pasirūpinti jų trumpalaikiu saugumu ir parama. Tai reiškia atkreipti dėmesį į persekiojimą, smurtą ir visų pirma konfliktą, dėl kurio jie buvo priversti persikelti. Tai reiškia pripažinti kiekvieno žmogaus — vyro, moters, vaiko — teisę džiaugtis taika, saugumu, išlaikyti orumą ir nebūti priverstam palikti savo namų.“ (The State of the World’s Refugees 2000)

[Rėmelis/iliustracijos 13 puslapyje]

Kokį sprendimą siūlo Dievo Karalystė?

„Visoje žemėje įsivyraus teisingumas ir teisumas. Kadangi kiekvienas darys, kas teisu, bus amžina taika ir saugumas. Dievo tauta nepažins nerimo, jos namai bus taikūs ir saugūs.“ (Izaijo 32:16-18, Today’s English Version)