Zebras — laukinis Afrikos arklys

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO AFRIKOJE

AFRIKOS pieva atšuoliuoja koks tūkstantis zebrų. Jų dryžuoti šonai kilnojasi, o tankiais karčiais apaugę sprandai supasi galingų judesių ritmu. Nuo sudžiūvusią žemę trypiamų kanopų bildesio dunda lygumos. Paskui bandą į viršų kyla raudonų dulkių debesis; jį gali matyti už kelių kilometrų. Laukiniai arkliai nesustabdomai skrieja lyg pašėlę.

Staiga, tarsi gavę kokį nematomą ženklą, jie pradeda risnoti, o paskiau sustoja. Stipriais, dideliais dantimis zebrai ima skabyti sausą žolę. Banda atsargi: kartkartėmis šie dryžuotieji arkliai pakelia galvas, žvalgosi, suklūsta ir uodžia orą. Netikėtai ausis pasiekia vėjo nešamas tolimas liūto riaumojimas. Zebrai įsitempia. Jie gerai pažįsta tą garsą. Gyvūnai suskliaudžia ausis ir net nespėję praryti iš snukio karančio žolės kuokšto tarsi apmiršta. Visų akys nukrypsta į ten, iš kur sklinda baimę keliantis garsas. Supratę, kad pavojus dar negresia, jie nuleidžia galvas ir rupšnoja toliau.

Kaitrai sustiprėjus, zebrai lekia vėl. Dabar vandens kvapas dryžuotuosius arklius patraukia prie upės. Jie sustoja ant aukšto skardžio ir prunkšdami bei kasdami sausą žemę įdėmiai žvelgia žemyn į lėtai tekantį rusvą vandenį. Eiti arčiau zebrai vis dar nesiryžta: jie žino, kad nors upė atrodo rami, vandenyje gali slypėti pavojus. Bet stiprus troškulys nugali, tad kai kurie pradeda veržtis į priekį. Galiausiai visi galvotrūkčiais puola prie upės. Vienas po kito jie iki soties atsigeria ir pasuka atgal į bekraštes lygumas.

 Vakare banda neskubėdama braidžioja po aukštą žolę. Gražių Afrikos stepių ir sodriai raudonos saulėlydžio žaros fone išryškėjantys zebrų siluetai — nuostabus reginys.

Dryžuoti ir labai draugiški

Zebrų dienotvarkė beveik visada vienoda. Jie visą laiką ieško maisto ir vandens, todėl nuolat juda. Bekraštėse lygumose besiganantys zebrai atrodo švarūs ir įmitę — jų raumeningi kūnai standžiai aptempti dryžuotu kailiu. Kiekvieno gyvulio dryžiai yra skirtingi. Kai kas tvirtina, kad dviejų visiškai vienodų raštų nerasi. Tarp kitų lygumos gyvūnų jų ryškūs balti ir juodi dryžiai atrodo neįprastai. Tačiau jie dailūs ir puikiai dera prie pačios laukinės Afrikos.

Zebrai yra nepaprastai draugiški. Tarp pavienių gyvūnų užsimezga stiprūs tarpusavio ryšiai, kurie kartais trunka visą gyvenimą. Nors didelėje bandoje gali būti keli tūkstančiai zebrų, ji yra pasidalinusi į mažesnes iš eržilų ir kumelių susidedančias šeimynines grupes. Tokioje nedidelėje grupėje nariai yra griežtai susiskirstę pagal užimamą padėtį. Šeimos judėjimo tempą ir kryptį diktuoja kumelė vedlė. Ji eina pirmoji. Paskui ją pagal šeimoje nusistovėjusią tvarką vorele seka kitos kumelės ir kumeliukai. Tačiau galiausiai padėtį kontroliuoja eržilas. Norėdamas, kad šeima pasuktų kitur, jis prieina prie vedlės ir stumteli ją pageidaujama kryptimi.

Zebrai mėgsta kasytis, todėl juos įprasta matyti besitrinančius ir bekandžiojančius vienas kitam šonus, pečius bei nugarą. Toks kasymasis, atrodo, stiprina ryšius tarp pavienių gyvūnų. Tą daryti jau pradedama, kai jaunikliai sulaukia vos kelių dienų. Būna, kad iš šeimos nėra kas pakasytų. Tada arkliai randa kitą išeitį — pasivolioja dulkėse arba pasitrina į medį, termityną ar kokį kitą tvirtą daiktą.

Kova už būvį

Zebro gyvenimas kupinas pavojų. Šis 250 kilogramų sveriantis gyvūnas — pageidaujamas liūtų, hieninių šunų, hienų, leopardų ir krokodilų grobis. Zebras gali bėgti 55 kilometrų per valandą greičiu, bet kartais plėšrūnai jį sučiumpa panaudodami klastą. Liūtai puola iš pasalų, krokodilai tyko drumzliname vandenyje, o leopardai naudojasi nakties priedanga.

Zebrus apsaugo budrumas ir tai, kad jie veikia išvien. Kai kaimenė naktį miega, kas nors visada budi, klausosi ir eina sargybą. Pastebėjęs besiartinantį grobuonį, zebras ima prunkšti  — tai ženklas visai bandai gelbėtis. Dažnai, jei vienas kaimenės narys yra ligotas arba senas ir nespėja su visais, kiti sulėtina žingsnį arba palaukia, kol atsiliekantysis pasivys. Kai gresia pavojus, eržilas narsiai stoja tarp plėšrūno ir kumelių, kandžioja ir spardo priešą ir taip laimi laiko, kad banda spėtų pabėgti.

Tokį šeimos susitelkimą pailiustruoja vienas nepaprastas atsitikimas, kurį Serengečio lygumoje, Afrikoje, stebėjo gamtos tyrinėtojas Huchas van Lavikas. Jis papasakojo, kaip laukinių šunų gauja vijosi zebrų bandą ir atskyrė vieną patelę su ką tik gimusiu mažyliu ir vienmečiu zebriuku. Kaimenei nušuoliavus, motina ir vienmetis jauniklis drąsiai kovėsi su šunimis. Šie ėmė pulti dar smarkiau, tad kumelė su kumeliuku jau buvo bepailstanti. Rodėsi, viskas baigta. Van Lavikas prisimena tą kupiną įtampos sceną: „Staiga pajutau kaip sudrebėjo žemė. Apsidairiau ir, savo nuostabai, pamačiau greitai artėjančius dešimt zebrų. Dar akimirka ir šis būrelis jau glaudžiai apsupo motiną ir jos abu jauniklius, tada visi apsigręžė ir drauge nušuoliavo ten, iš kur dešimtukas buvo atbėgęs. Šunys vijosi gal kokius 50 metrų, bet nepajėgę įsibrauti į bandą netrukus liovėsi ją persekioję.“

Kaip auginami jaunikliai

Zebro patelė labai rūpinasi savo naujagimiu ir pradžioje  neprileidžia prie jo kitų bandos narių. Tuo intymaus bendravimo laikotarpiu jauniklis prisiriša prie motinos. Jis įsimena jos unikalų baltų ir juodų dryžių raštą. Nuo to laiko zebriukas atpažins motinos balsą, kvapą, dryžius ir nepripažins jokios kitos patelės.

Tik gimę kumeliukai neturi tokių savitų baltų ir juodų dryžių kaip jų tėvai. Mažylių dryžiai būna rausvai rudi ir pajuoduos tik bėgant laikui. Didesnėse bandose atskirų šeimyninių grupių jaunikliai susirenka drauge žaisti. Jie lenktyniauja ir vaikosi vieni kitus, spardosi ir bėgioja tarp suaugusiųjų, o šie kartais irgi ima žaisti drauge su jais. Šuoliuodami savo išstypusiomis kojomis kumeliukai žaidimu paverčia ir paukščių bei kitų mažų gyvūnėlių vaikymąsi. Zebriukus — gražius, mažus, ilgomis laibomis kojomis, didelėmis tamsiomis akimis ir blizgančiu švelniu kailiuku gyvulėlius — stebėti labai malonu.

Laukinis ir nuostabus

Šiandien neaprėpiamose auksaspalvėse Afrikos pievose vis dar galima išvysti laisvai skriejančias zebrų bandas. Tai tikrai nuostabus reginys.

Kas galėtų paneigti, kad dėl unikalaus baltų ir juodų dryžių rašto, didžiulio atsidavimo šeimai, pašėlusio temperamento zebras tikrai yra įspūdingas ir nuostabus padaras? Tokio gyvūno pažinimas atsako į prieš tūkstančius metų iškeltą klausimą: „Kas paleido zebrą?“ (Jobo 39:5, NW) Atsakymas aiškus. Visų gyvų būtybių Kūrėjas, Jehova Dievas.

[Rėmelis 14 puslapyje]

Kodėl zebras dryžuotas?

Evoliucijos šalininkai supranta, kad paaiškinti, kodėl zebras dryžuotas, tikrai sunku. Kai kas mano, jog dryžiai gali atgrasinti priešus. Bet akivaizdu, kad liūtai ir kiti dideli plėšrūnai zebro dryžių nė kiek nebijo.

Kiti daro prielaidą, kad dryžiai padeda patraukti priešingos lyties gyvūnus. Tačiau visi zebrai yra panašiai dryžuoti ir tie dryžiai nėra būdingi tik katrai nors vienai lyčiai, todėl ši nuomonė tikriausiai nėra teisinga.

Pagal kitą teoriją aiškinama, jog juodas ir baltas piešinys evoliucionavo, kad padėtų apsisaugoti nuo Afrikos saulės karščio. Bet kodėl nedryžuoti kiti gyvūnai?

Pagal dar vieną paplitusią teoriją, dryžiai evoliucionavo, kad padėtų zebrams pasislėpti. Mokslininkai pastebėjo, kad nuo Afrikos lygumų kylant karščiui, zebro vaizdas išsikraipo, kontūrai darosi neryškūs ir iš toliau gyvūną sunku įžiūrėti. Vis dėlto iš tokios vien per didelį nuotolį padedančios maskuotės būtų menka nauda, nes liūtai, pagrindiniai zebro priešai, puola tik iš arti.

Taip pat tvirtinama, kad nuo medžiojančių liūtų sprukdami būriu dryžuoti zebrai juos sutrikdo, nes šie sugeba sutelkti dėmesį tik į pavienius gyvūnus. Tačiau iš tikrųjų tyrinėjant laukinę gyvūniją pastebėta, kad liūtai zebrus medžioja taip pat įgudusiai ir sėkmingai kaip ir kitus gyvūnus.

Dar didesnę sumaištį kelia tai, kad zebro dryžiai kartais jam netgi trukdo. Dėl savo baltų ir juodų dryžių rašto mėnesėtą naktį lygumose zebras už kitus, vienspalvius gyvūnus, matomas kur kas geriau. Kadangi liūtai paprastai medžioja naktį, atrodo, kad zebrai dėl dryžių netgi patiria tam tikrų nepatogumų.

Tad iš kur zebras gavo dryžius? Tiksliausią atsakymą duoda paprastas teiginys: „Viešpaties ranka tai padarė.“ (Jobo 12:9) Taip, Dievas sukūrė žemės gyvūnus ir suteikė jiems savitus bruožus ir ypatybes, kurios dėl žmogui visai nesuvokiamų priežasčių gyvūnams puikiai praverčia jų gyvenime. Gyvūnija nuostabiai sukurta ir kitokiam tikslui. Ji teikia laimės, malonumo ir džiugina žmogaus širdį. Iš tiesų kūrinijos grožis šiandien daugelį skatina jaustis taip, kaip senovėje jautėsi Dovydas, kuris rašė: „Viešpatie, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei! Tavo kūrinių pilna žemė.“ (Psalmyno 104:24)