Santuoka turi būti nenutrūkstama

SPRENDŽIANT iš daugybės filmų, atrodo, jog santuoka yra geidžiamas tikslas. Vyras ir moteris susitinka, susituokia ir „ilgai bei laimingai“ gyvena. Dažniausiai istorija tuo ir baigiasi.

Tikrovėje jungtuvės yra ne pabaiga, o tik naujo, bendro gyvenimo pradžia. Tikimasi, kad, Mokytojo 7:8 žodžiais tariant, „reikalo pabaiga [bus] vertesnė už pradžią“.

Ilgalaikis ryšys

Būtinas įžvalgumas. Kad santuoka būtų nenutrūkstama ir teiktų pasitenkinimo, jai reikia tvirto pamato. Priešingu atveju įtampa po vestuvių gali pasidaryti daug didesnė nei prieš jas. Krikščionis negali tuoktis manydamas: ‘Jei nesutarsime, visada galėsime išsiskirti.’ Santuokos ryšys turi būti ilgalaikis.

Jėzus, atsakydamas į klausimą, ar dera skirtis, paaiškino, jog santuoka neturi būti nutraukiama. Jis kalbėjo: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: ‘Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu.’ Taigi jie — jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria.“ (Mato 19:4-6)

Po sutuoktuvių

Galima drąsiai teigti, jog krikščionies gyvenime santuoka pagal svarbą yra antras žingsnis po pasiaukojimo Dievui. Pastarasis amžiams susieja žmogų su Kūrėju ir tai viešai parodoma krikštu. Sutuoktuvės — tai irgi viešas pareiškimas apie savo įsipareigojimus kitam asmeniui visam gyvenimui. Taigi pasiaukojimas Dievui arba santuokos ryšys su išlygomis — neįsivaizduojamas. Todėl tie, kurie ketina tuoktis, elgiasi teisingai, jei kruopščiai išsiaiškina, kokie būsimo sutuoktinio įsitikinimai, tikslai, elgsena ir charakteris.

Ruošiantis vestuvėms svarbu būsimų sutuoktinių geranoriškumas, dėmesingumas ir bendradarbiavimo dvasia. Bet kad būtų sėkminga ir pati santuoka, po  vestuvių šios savybės yra dar svarbesnės. Jaunavedžiai myli vienas kitą, bet, kad meilė „neieško sau naudos“, dabar jau reikia prisiminti kiekvieną dieną. Kai meilė nuolat rodoma metai iš metų, ‘ji niekada nesibaigia’. (1 Korintiečiams 13:5, 8) Jei šis jausmas tvirtas, bus lengviau rodyti tokius Dievo dvasios vaisius kaip kantrybė, malonumas, gerumas, romumas, susivaldymas. Visa tai yra būtina, kad santuoka būtų sėkminga. (Galatams 5:22, 23)

Po vestuvių ir toliau rodyti tokias savybes yra nelengva. Tačiau kad galėtume taip elgtis, svarbiausia mylėti savo sutuoktinį ir būti pasirengusiam aukotis.

Jėzus kalbėjo, kad didžiausias įsakymas žmonėms yra mylėti Jehovą, o antrasis — ‘mylėti savo artimą kaip save patį’. (Mato 22:39) Susituokusiajam pats artimiausias asmuo yra vyras arba žmona, nes niekas  žemėje negali suartinti dviejų žmonių taip, kaip juos suartina santuoka.

Vis dėlto vien fizinis artumas jausmų harmonijos negarantuoja. Dviejų kūnų sąjunga nebūtinai reiškia, kad du asmenys turi daug bendra. Kad lytiniai santykiai teiktų didžiausią pasitenkinimą, turi būti ir kitoks ryšys — širdžių ir siekių vienovė. Kaina, kurią reikia mokėti už sėkmingą santuoką, paprastai yra aukojimasis kitam asmeniui. Katras turėtų aukotis? Vyras? Žmona?

Rodykite meilę ir pagarbą

Dievo Žodis įsako: „Lenktyniaukite tarpusavio pagarba.“ (Romiečiams 12:10, kursyvas mūsų) Jei galite, aukokitės pirmiau nei jūsų sutuoktinis to paprašo. Juk dalykai, kurių pasiekiama po daugkartinių prašymų, jau yra netekę dalies savo vertės. Todėl kiekvienas iš sutuoktinių turėtų ugdytis įprotį pirmas rodyti pagarbą.

Pavyzdžiui, vyrams liepiama ‘atsižvelgti, kad jos [moterys] priklauso silpnesnei lyčiai, pagerbti jas, tada [vyrų] maldos nebus trikdomos’. (1 Petro 3:7) Jei vyras nerodo pagarbos savo žmonai, tai net pakenks jo maldoms. O ką reiškia gerbti žmoną? Tai reiškia visada į ją atsižvelgti, įsiklausyti į jos nuomonę ir kuo dažniau vienu ar kitu atveju leisti pirmai pasirinkti. Žmona panašiai gerbia vyrą stengdamasi būti paslaugi jo pagalbininkė. (Pradžios 21:12; Patarlių 31:10-31)

Dievo Žodis sako: „Vyrai privalo mylėti savo žmonas tartum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią.“ Kaip Kristus mylėjo savo sekėjus? Jis buvo pasirengęs už juos numirti. Be to, Biblijoje rašoma: „Kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį.“ (Efeziečiams 5:28-33) Žmonoms Dievo Žodyje liepiama ‘mylėti savo vyrus, būti klusnioms savo vyrams, kad dėl jų nebūtų šmeižiamas Dievo žodis’. (Titui 2:4, 5)

Atleiskite klaidas

Kadangi visi žmonės gimsta netobuli, jie klys. (Romiečiams 3:23; 5:12; 1 Jono 1:8-10) Bet verčiau ne perdėtai reaguokite į klaidas, o atkreipkite dėmesį į Biblijos patarimą: „Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę.“ (1 Petro 4:8) Į nedideles klaidas, o gal net ir į didesnes, geriausia žiūrėti pro pirštus, tiesiog jų nepastebėti. Kolosiečiams 3:12-14 rašoma: „Apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis.“

Kaip dažnai turime atleisti įprastas savo sutuoktinio klaidas ir trūkumus? Petras Jėzaus klausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau — iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.“ (Mato 18:21, 22) Kadangi Jėzus kalbėjo apie svetimus žmones, kaip daug daugiau turėtume atleisti savo sutuoktiniams!

Nors pastaraisiais metais santuoka, kaip institucija, patiria krizę, ji vis dėlto išliks, nes yra įsteigta Dievo, o visa, kas jo nustatyta, yra „labai gera“. (Pradžios 1:31) Santuoka netaps atgyvena. Ji tikrai gali būti sėkminga, ypač tiems, kurie gerbia Dievo įsakymus ir jų laikosi. Vis dėlto sunkiausias dalykas — ištikimai laikytis jungtuvių dieną duoto įžado mylėti ir branginti vienam kitą. Tai pareikalaus nemažai pastangų. Bet rezultatai bus jų verti!

[Rėmelis 10 puslapyje]

SKYRYBOS IR ATSISKYRIMAS

Dievas, santuokos Įkūrėjas, numatė, kad santuoka būtų nenutrūkstama sąjunga. Bet ar yra kokia nors Šventuoju Raštu pagrįsta priežastis, dėl kurios leidžiama išsiskirti su sutuoktiniu ir tuoktis antrą kartą? Jėzus šiuo klausimu pasakė štai ką: „Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną — jei ne dėl ištvirkavimo — ir veda kitą, svetimauja.“ (Mato 19:9, kursyvas mūsų) Vienintelė skyrybų priežastis, kai nekaltajam leidžiama tuoktis antrą kartą, yra sutuoktinio seksualinė neištikimybė.

Be to, nors Biblijoje, 1 Korintiečiams 7:10-16, užrašyti žodžiai skatina sutuoktinius pasilikti drauge, jiems leidžiama atsiskirti. Kai kurie, nors ir labai stengiasi išsaugoti santuoką, mato, jog kito pasirinkimo nėra. Dėl kokių Šventajame Rašte nurodytų priežasčių leidžiama ryžtis tokiam žingsniui?

Viena iš jų — tyčinis nerėmimas. Susituokdamas vyras prisiima atsakomybę rūpintis savo žmona ir vaikais. Vyras, kuris sąmoningai nesuteikia šeimai būtinų pragyvenimui dalykų, „yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį“. (1 Timotiejui 5:8) Tokiu atveju galima atsiskirti.

Kita priežastis — kraštutinis fizinis smurtas. Jei vyras šiurkščiai elgiasi su žmona, kenčiančiajai leidžiama atsiskirti. (Galatams 5:19-21; Titui 1:7) „Kas mėgsta smurtą, to [Dievas] nekenčia iš visos širdies.“ (Psalmyno 11:5)

Dar viena atsiskyrimo priežastis — neabejotina grėsmė tikinčiojo dvasingumui — jo santykiams su Dievu. Kai sutuoktinio priešiškumas, galbūt net fizinis veiksmų laisvės apribojimas, kliudo laikytis teisingo garbinimo ir kelia grėsmę dvasingumui, kai kurie tikintieji nusprendžia, jog reikia atsiskirti. * (Mato 22:37; Apaštalų darbų 5:27-32)

Tačiau jei kas nors išsiskiria dėl šių aplinkybių, jis su kitu asmeniu tuoktis negali. Laikantis Biblijos nurodymų, vienintelė teisėta skyrybų priežastis, dėl kurios leidžiama tuoktis antrą kartą, yra sutuoktinio svetimavimas arba ištvirkavimas. (Mato 5:32)

[Išnaša]

[Iliustracija 9 puslapyje]

Santuoka turėtų būti nenutrūkstama

[Iliustracija 10 puslapyje]

Jėzus sakė, jog turime atleisti „iki septyniasdešimt septynių kartų“