Šv. Petro žuvis

JEI apsilankysi kokiame nors restorane šalia Tiberiados (kitaip — Galilėjos) ežero Izraelyje, tavo dėmesį tikrai patrauks valgiaraščio įrašas „Šv. Petro žuvis“. Padavėjas tikriausiai paminės, kad tai vienas mėgstamiausių lankytojų, ypač turistų, patiekalų. Kepta ši žuvis labai skani. O kodėl ji siejama su apaštalu Petru?

Atsakymas yra Biblijoje, Mato 17:24-27. Iš čia sužinome, kad šalia Galilėjos ežero esančiame Kafarnaume Petro buvo paklausta, ar Jėzus moka šventyklos mokestį. Vėliau Jėzus paaiškino, jog būdamas Dievo Sūnus jis neprivalo to daryti, bet kad nepiktintų kitų, liepė Petrui nueiti prie ežero, užmesti meškerę, pirmą užkibusią žuvį pražiodinti ir rastą pinigą atiduoti kaip mokestį.

Pavadinimas „Šv. Petro žuvis“ kilo būtent iš šio Biblijos pasakojimo. Bet kokią žuvį Petras pagavo?

 Ežeras, gausus žuvų

Galilėjos ežere veisiasi beveik 20 rūšių žuvų. Manoma, kad Petro pagautoji priklausė kuriai nors iš maždaug 10. Tos dešimt rūšių dalijamos į tris prekyboje svarbias grupes.

Didžiausia grupė arabiškai vadinama mušt, tai yra „šukomis“. Penkių šios grupės rūšių žuvys turi šukas primenantį nugaros peleką. Vienos mušt atmainos atstovai būna maždaug 45 centimetrų ilgio ir sveria apie 2 kilogramus.

Antroji grupė — Kinereto (Tiberiados ežero) sardinės, panašios į mažas silkes. Sardinių sezono įkarštyje kasnakt jų ištraukiama ne viena tona, o per metus — visas tūkstantis. Nuo senų laikų šios sardinės marinuojamos.

Trečioji žuvų grupė — biny, arba ūsoriai. Trys jų rūšys puikuojasi šalia burnos kampučių išdygusiais ilgais ūsais. Neveltui semitiškai jiems pavadinti parinktas žodis biny, reiškiantis „plaukai“. Jie minta moliuskais, sraigėmis ir smulkiomis žuvimis. Didelę galvą turinčių ūsorių ilgis siekia 75 centimetrus, o sveria jie apie 7 kilogramus. Jų kūnai mėsingi, todėl ši žuvis — labai mėgstamas žydų patiekalas per šabus ir šventes.

Dar viena, tik jau prekyboje nereikšminga, grupė yra šamai — didžiausios Tiberiados ežero žuvys. Jų ilgis būna net iki 1,2 metro, o svoris — apie 11 kilogramų. Bet šamas neturi žvynų, tad pagal Mozės įstatymą jis nešvarus. (Kunigų 11:9-12) Žydai jo nevalgo, taigi tai neturėtų būti žuvis, pagauta Petro.

Ką Petras pagavo?

Labiausiai paplitusi nuomonė, kad „Šv. Petro žuvis“ turi būti mušt, todėl būtent šią žuvį siūlo šalia Tiberiados ežero įsikūrusiuose restoranuose. Kadangi joje nedaug ašakų, tokį patiekalą lengva paruošti ir malonu valgyti. Vis dėlto ar tikrai Petras pagavo mušt?

Prie Tiberiados ežero jau 50 metų pragyvenęs žvejys Mendelis Nunas yra labai gerbiamas ežero žuvų žinovas. Jis aiškina: „Mušt minta planktonu ir kitoks maistas jų nevilioja. Todėl šitos žuvys gaudomos tinklais, o ne meškerėmis.“ Taigi, atrodo, mušt atkrenta. Dar neįtikimiau, kad Petras pagavo sardinę, nes ji per maža.

Liko tik ūsorius. Kai kurie pritaria, kad jam tikrai tinka pavadinimas „Šv. Petro žuvis“. Nunas sakė: „[Tiberiados ežero] žvejai nuo senų senovės meškerioja plėšrias dugnines žuvis ūsorius, ant kabliuko užsmeigę sardinę.“ Jis užbaigė taip: „Beveik aišku, kad Petras pagavo ūsorių.“

O kodėl tada kaip „Šv. Petro žuvį“ patiekia mušt? Nunas atsako: „Tokį sumaišymą galima paaiškinti tik vienaip. Tai patogiausia turizmui... Kai iš tolimiausių kraštų ėmė plūsti keliautojai, pirmosios paežerės valgyklos pastebėjo, kad labai apsimoka siūlomą mušt pavadinti ‘Šv. Petro žuvimi’. Mėgstamiausia ir lengviausiai paruošiama žuvis gavo patį patraukliausią vardą!“

Negalime tvirtai pasakyti, ką iš tikrųjų pagavo Petras. Vis dėlto kad ir ką jums atneštų užsisakius „Šv. Petro žuvies“, tai tikriausiai bus labai gardus patiekalas.

[Iliustracija 19 puslapyje]

Mušt

[Iliustracija 19 puslapyje]

Ūsorius

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 19 puslapyje]

Garo Nalbandian