Kaip mano svajonė tapo tikrove

PAPASAKOJO ALENA ŽITNIKOVA

Mano vaikystė prabėgo Čekoslovakijoje, Tarybų Sąjungai pavaldžioje šalyje. Visa mūsų šeima troško pamatyti taikingą pasaulį, kurį žadėjo komunizmas. Kai 1991 metais Tarybų Sąjunga iširo, komunistų svajonė sukurti laimingą, vieningą visuomenę žlugo. Tuojau papasakosiu, kaip mano svajonė tapo tikrove visai kitu būdu.

GIMIAU 1962 metų rugsėjo 12-ąją atsidavusių komunistų šeimoje Horni Benešovo kaime, apie 290 kilometrų nuo Prahos. Mano tėtis tikėjo komunizmo idealais ir pagal juos gyveno. Abu mano brolius, seserį ir mane jis auklėjo komunizmo dvasia. Tėtis mokė mus, kad sąžiningai dirbdami ir padoriai gyvendami galėtume suformuoti geresnę visuomenę. Komunizmą jis laikė geriausia valdymo forma ir uoliai ją palaikė.

Tėtis dažnai lankydavo susirinkimus, kuriuose buvo liaupsinamas komunizmas. Jis nekentė religijos dėl bažnyčių veidmainiškumo. Mus mokė, kad Dievo nėra, ir mes tuo tikėjome. Tėtis vylėsi, jog atėjus metui, kai visi bus aprūpinti namais ir turės pakankamai maisto, žmonės pasidarys geresni ir gyvens taikiai. Vaikystėje man teko daug girdėti apie tokią gražią viltį. Aš tikėjau viskuo, ko mokė tėtis, ir buvau pasiryžusi taip pat remti komunizmą.

Kai buvau maža mergaitė, troškau būti pioniere, kaip tada vadinosi gerai žinomos komunistinės jaunimo organizacijos „Jaunieji pionieriai“ nariai. Pionieriai buvo raginami ugdytis geras savybes ir mylėti tėvynę. Kai buvau devynerių, iškilmingai daviau pionieriaus priesaiką ir pradėjau nešioti raudoną kaklaraištį. Ypatingomis progomis mums buvo leista vilkėti pionierišką uniformą. Stengiausi būti gera pioniere. Kai išgirsdavau bendraklases kalbant nešvankybes, sudrausmindavau jas ir primindavau, kad pionierės taip nekalba.

Vis dėlto laikui bėgant supratau, kad daugybė tų, kurie vadinosi komunistais, komunistinių idealų nepalaikė. Užuot atsispyrę žmogiškam polinkiui į gobšumą ir pavydą,  jie vogdavo valstybės turtą. Nors daugelis skatino kitus dirbti visų labui, patys to nedarė. Tuo metu išpopuliarėjo posakis: „Kas nevagia, tas skriaudžia savo šeimą.“ Aš pradėjau svarstyti: kodėl tiek daug veidmainystės? kodėl tik nedaugelis stengiasi paremti puikius komunizmo idealus? kodėl tokios pastangos nueina perniek?

Viską permąstau

Kai buvau paauglė, dalį vasaros atostogų praleidau su savo bendraklase Alena. Vieną vakarą mus aplankė suaugusi Alenos draugė Tania. „Turiu papasakoti jums kai ką svarbaus, — tarė ji. — Aš įsitikinau, kad yra Dievas.“ Tokia jos išvada mus nustebino. Kai atsitokėjome iš nuostabos, apipylėme ją klausimais: „Kokių įrodymų turi? Kaip jis atrodo? Kur jis gyvena? Kodėl gi jis nieko nedaro?“

Tania atsakė į visus mūsų klausimus. Ji paaiškino, kad paversti žemę rojaus namais žmonėms buvo pradinis Dievo tikslas, ir išdėstė, kaip tai galiausiai bus įgyvendinta. Kai Tania paskaitė iš Biblijos pažadus apie žemę, apgyvendintą tobulais, sveikais žmonėmis, besirūpinančiais vieni kitais, supratau, kad tie pažadai panašūs į tuos, kuriais pati tikiu. Tačiau buvau tikra, kad tėčiui nepatiktų mintis, jog šie nuostabūs dalykai bus įgyvendinti per Dievo Karalystę, o ne komunizmą.

Matote, sykį, kai buvau vos šešerių ar septynerių, kaimynų mergaitė nusivedė mane į bažnyčią be tėvų žinios. Kunigas papasakojo vieną istoriją iš Biblijos ir ji man taip patiko, kad norėjau sužinoti daugiau. Aš netgi įsigijau keletą religinių leidinių. Kai papasakojau tai tėvams, jie griežtai uždraudė eiti į bažnyčią ir sunaikino viską, ką buvau parsinešusi. Kad pamoka būtų dar aiškesnė, tėtis davė man pylos.

Nuo to laiko mūsų namuose Dievas nebebuvo minimas. Aš patikėjau, kad Dievu tiki tik primityvūs, nemokyti žmonės, o religija tėra prasimanymas. Mokykloje buvome mokomi, kad kai kurių reiškinių žmonės negali suprasti, todėl buvo sukurta sąvoka „Dievas“. Tačiau Tania, protinga moteris — mokytoja, tikėjo Dievu! „Jos žodžiuose yra tiesos“, — tariau sau.

Tania pasakojo labai įtikinamai, todėl neabejojome, kad ji pati tuo tiki. Taigi paklausėme: „Tania, kas įtikino tave, kad Dievas yra?“

„Biblija, — atsakė ši. — Joje yra atsakymai į visus klausimus, kuriuos man uždavėte. Ar norėtumėte sužinoti apie ją daugiau?“

Žinojau, jog tėvams nepatiktų, jei imčiau nagrinėti Bibliją. Bet trokšte troškau sužinoti daugiau. Taigi Tania davė man Liudmilos, Jehovos liudytojos, kuri gyveno netoli mūsų namų Horni Benešovo kaime, adresą. Studijuodama su Liudmila apie Dievo pažadėtąjį žemės rojų, svarsčiau: „Kaip galiu būti tikra, kad tie pažadai išsipildys?“

Liudmila pasakė, kad norint patikėti Dievu ir jo pažadais, reikia sužinoti apie jį daugiau. Per studijas įsitikinau, jog žemė ir daugybė jos sudėtingų gyvybės formų nėra aklo atsitiktinumo vaisius. Tai privertė mane pripažinti, kad turi būti nepaprastai protingas Kūrėjas. Supratau, kaip logiškai Biblijoje sakoma: „Kiekvieną namą kas nors stato, o visa ko statytojas yra Dievas.“ (Hebrajams 3:4)

Norėjau papasakoti tai ir savo šeimai. Bet abejojau, kad jie tuo susidomės, todėl nieko nesakiau. Vieną dieną tarp mano asmeninių daiktų mama surado lapą, iškritusį iš susidėvėjusios Biblijos, kurią buvau gavusi. Tėvai labai sunerimo.

Pokalbis su tėčiu

Kai pasitvirtino tėčio įtarinėjimai, jog bendrauju su Jehovos liudytojais, jis pakvietė mane pasivaikščioti. „Privalai  tuojau pat nutraukti ryšius su tais žmonėmis, — reikalavo jis. — Jei to nepadarysi, daugiau nebegalėsiu būti kaimo seniūnu. Tu sugriausi mano karjerą. Aš turėsiu palikti savo pareigas ir sugrįžti į gamyklą, kurioje dirbau anksčiau. Tu užtrauksi gėdą visai šeimai.“

„Bet tėti, Biblija yra gera knyga ir joje gausu puikių gyvenimiškų patarimų“, — atsakiau.

„Ne, Alenka, — tęsė tėtis. — Kad būčiau laimingas, man nereikia nei Biblijos, nei Dievo. Aš viską pasidariau savo rankomis. Man niekas nepadėjo. Stebiuosi, kaip tu gali tikėti tokiais niekais! Tau reikia gyventi tikrąjį gyvenimą, ištekėti, auginti vaikus ir tada pamatysi, kad gali būti laiminga be Dievo.“

Tėčio atkaklumas padarė man didžiulį įspūdį. Pradėjau abejoti savo įsitikinimais, kurie dar neturėjo tvirto pagrindo. Juk tėtį pažinojau kur kas seniau nei Jehovos liudytojus. Namuose visada jausdavausi saugi. Buvau tikra, kad tėtis linki man paties geriausio. Žinojau, kad jis mane myli, todėl pažadėjau nutraukti Biblijos studijas. Netrukus po to, kai man sukako 18 metų, baigiau mokyklą ir išvykau dirbti į Prahą, mūsų šalies sostinę.

Gyvenimas Prahoje

Įsidarbinau banke ir norėjau patirti tą tikrąjį gyvenimą, kurį, anot tėčio, galima pasiekti einant komunizmo keliu. Tačiau netrukus pamačiau, kad miestiečiai yra ne ką laimingesni nei mano tėviškėje gyvenantys žmonės. Amoralumas, veidmainystė, savanaudiškumas ir girtavimas čia buvo įprasti dalykai.

Vienas liudytojas, gyvenęs netoli mano namų Horni Benešove, lankydamasis Prahoje pasirūpino, kad mane aplankytų Jehovos liudytojai. Taip pradėjau studijuoti Bibliją su Eva. Kiekvienų studijų pabaigoje ji paklausdavo: „Ar nori, kad ateičiau kitą savaitę?“ Eva niekada neprimesdavo savo nuomonės, net kai klausdavau, ką ji darytų mano vietoje.

„Aš negaliu pasakyti, ką daryčiau tavo vietoje“, — sakė ji. Tada parodydavo kokią nors Biblijos eilutę, kuri padėdavo man apsispręsti. Man labai rūpėjo, kaip elgtis su savo tėvais, todėl paklausiau, ar turėčiau nustoti bendravusi su jais. Biblijoje ji atvertė Išėjimo 20:12, kur sakoma, kad turime gerbti tėvus. Ir tada paklausė: „Bet ar kas nors nusipelno didesnės pagarbos nei tėvai?“

Kadangi nežinojau, ką atsakyti, ji paskaitė iš Biblijos Jėzaus Kristaus žodžius: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane, nevertas manęs.“ (Mato 10:37) Supratau, kad nors mano tėvai nusipelno pagarbos, Jėzų ir jo dangiškąjį Tėvą reikia mylėti dar labiau. Eva visuomet stengdavosi nurodyti reikiamą Biblijos principą ir leisdavo nuspręsti pačiai.

Reikia rinktis

1982 metų rugsėjį įstojau į vieną Prahos aukštąją mokyklą ir pradėjau studijuoti agronomiją. Tačiau netrukus pamačiau, kad negaliu tuo pat metu gerai mokytis ir skirti Biblijos studijavimui tiek laiko, kiek norėčiau. Todėl vienai dėstytojai pasakiau, kad galvoju mesti mokslus. „Žinau vieną žmogų, kuris tave supras ir padės“, — pasakė ji ir paprašė tos mokyklos dekano su manimi pasikalbėti.

Dekanas pasisveikino ir paklausė: „Kodėl mūsų geriausia studentė nori išeiti iš mokyklos?“

„Kadangi man nelieka laiko kitiems dalykams, kuriais domiuosi“, — atsakiau. Jehovos liudytojų veikla tuo metu Čekoslovakijoje buvo uždrausta, todėl neketinau pasakoti, kodėl noriu mesti mokslus. Tačiau po dvi valandas trukusio pokalbio pamaniau, kad galiu juo pasitikėti. Tad pasisakiau studijuojanti Bibliją.

 „Tai studijuok ir Bibliją, ir Marksą, — tarė jis, — o paskui pasirinksi.“ Atrodė, kad jis netgi skatina mane studijuoti Bibliją.

Sąmokslas nepavyksta

Tačiau kitą dieną dekanas kartu su dėstytoja nuvyko tolimą kelią pas mano tėvus. Jie perspėjo juos, kad palaikau ryšius su pavojinga uždrausta sekta ir noriu mesti mokslus. „Jei jūsų dukra nuspręs išeiti iš mokyklos, — pažadėjo dekanas, — mes pasirūpinsime, kad Prahoje jai nepavyktų įsidarbinti, todėl ji bus priversta sugrįžti pas jus ir nutraukti ryšius su ta sekta.“

1983 metų sausį išėjau iš mokyklos. Mano draugė, kuri taip pat studijavo Bibliją, padėjo išsinuomoti kambarį pas vieną pagyvenusią moterį. Kadangi nieko nežinojau apie dekano apsilankymą pas tėvus ir jo duotą pažadą, net nenutuokiau, kodėl visos mano pastangos susirasti darbą buvo nesėkmingos. Tai sudomino ir buto šeimininkę, todėl slapčia ji nuėjo pas tos mokyklos dekaną paklausti, kodėl mečiau mokslus.

„Būkite atsargi! — perspėjo dekanas. — Ji yra pavojingos Jehovos liudytojų sektos narė. Kaip tik dėl to ji ir turėjo išeiti iš mokyklos. Ji privalo grįžti namo ir nutraukti su jais ryšius. Aš pasirūpinsiu, kad Prahoje ji nerastų jokio darbo!“

Parėjusi namo tą vakarą šeimininkė pasikvietė mane ir tarė: „Žinai, Alenka, šiandien buvau nuėjusi į tavo mokyklą.“ Pamaniau, kad reikės susidėti daiktus ir tą patį vakarą išeiti iš ten. Bet ji sakė: „Nepritariu dekano veiksmams. Gali tikėti, kuo tik nori; svarbiausia, kaip elgiesi. Aš padėsiu tau susirasti darbą.“ Tą vakarą maldoje Jehovai padėkojau už jo pagalbą.

Netrukus į Prahą atvažiavo tėtis parsivežti mane namo. Šįkart jo argumentai manęs neįtikino. Mano tikėjimas Jehova ir jo pažadais jau turėjo tvirtesnį pagrindą. Galiausiai tėtis išvyko be manęs. Tądien pirmąsyk gyvenime pamačiau jį verkiantį. Nors tas susitikimas labai sujaudino, po to dar labiau suartėjau su Jehova. Troškau Jam priklausyti ir tarnauti. Todėl 1983 metų lapkričio 19 dieną Prahoje, vieno buto vonioje, buvau pakrikštyta ir tuo parodžiau savo pasiaukojimą Jehovai.

Mano sprendimas palaiminamas

Laikui bėgant prisidėjau prie uždraustos liudytojų literatūros spausdinimo darbo. Kadangi keletas už tai jau buvo įkalinti, reikėjo laikytis griežtų saugumo priemonių. Pirmoji mano užduotis buvo rašomąja mašinėle spausdinti į čekų kalbą išverstą Sargybos bokštą. Tos žurnalo kopijos, naudojamos Biblijai studijuoti, buvo platinamos liudytojams.

Vėliau mane pakvietė prisidėti prie grupės, kuri viename Prahos bute rišdavo knygas. Iš vieno kambario išnešėme daugumą baldų ir tada ant ilgo stalo, kurį pastatėme kambario viduryje, iš eilės dėjome išspausdintus lapus. Tada juos suklijuodavome ar surišdavome į knygą. Vis pagalvodavau, kaip būtų puiku, jei galėčiau nuolatos tuo užsiimti.

Kai buvau komunistinės jaunimo organizacijos pioniere, stengiausi mokyti vaikus būti geresniais žmonėmis. Tapusi Jehovos liudytoja ir toliau padedu jaunuoliams. Jau ne vienam padėjau tapti krikštytu Jehovos tarnu. Nors iš mano šeimos daugiau niekas netapo liudytojais, aš įgijau, kaip žadama Biblijoje, daugybę dvasinių tėvų, motinų, brolių ir sesių. (Morkaus 10:29, 30)

1989 metais mūsų šalyje komunistinę valdžią pakeitė demokratinė. Po tokio pasikeitimo Jehovos liudytojai buvo įteisinti, todėl galėjome viešai susirinkti studijuoti Bibliją, skelbti po namus nebijodami arešto ir vykti į kitose šalyse rengiamus tarptautinius kongresus. Be to, mums nebegrėsė kvotos, suiminėjimai ar bauginimai!

 Tarnauju kartu su vyru

1990 metais ištekėjau už bendratikio Petro. 1992-ųjų balandį mums abiem pavyko įgyvendinti savo tikslą tapti pionieriais (taip liudytojai vadina visalaikius skelbėjus). Vėliau, 1994 metų birželį, buvome pakviesti dirbti Prahoje įsikūrusiame Jehovos liudytojų filiale. Dabar nebereikia slapčia spausdinti biblinės literatūros ir galime atvirai padėti žmonėms dvasiškai visoje Čekijoje.

Prieš keletą metų mudu su Petru labai nudžiugome, kai mano tėvai sutiko apsilankyti ten, kur gyvename ir dirbame drauge su maždaug 60 kitų filialo šeimos narių. Apžiūrėjęs mūsų namus ir darbovietę tėtis pasakė: „Taip, aš manau, kad tarp jūsų vyrauja tikra meilė.“ Tai buvo patys maloniausi žodžiai, kuriuos kada nors išgirdau iš savo tėčio.

Kaip pildosi komunizmo pažadai

Viltis sukurti geresnį pasaulį per komunizmą buvo tik graži svajonė. Iš istorijos matyti, kad net nuoširdžiausios žmonių pastangos suformuoti dorą visuomenę buvo nesėkmingos. Manau, dar daug kas supras, jog neįmanoma gyventi laimingai be Dievo pagalbos. (Jeremijo 10:23)

Dažnai prisimenu tėvo palinkėjimą mėgautis „tikruoju gyvenimu“, kurį, anot jo, įgyvendins komunizmas. Tačiau studijuodama Bibliją suvokiau, kad tik joje patikimai laiduojamas tikrasis gyvenimas — gyvenimas Dievo teisingame naujajame pasaulyje. (1 Timotiejui 6:19) Taip tvirtinu todėl, kad net ir netobuli, linkę nusidėti žmonės, nuoširdžiai stengdamiesi pritaikyti Biblijos principus savo gyvenime gali sutarti su kitais. Jie neleidžia, kad kas nors sugriautų jų vienybę ar atitrauktų nuo ištikimo tarnavimo Jehovai Dievui.

Tuo ypač įsitikinau, kai man ir mano vyrui buvo suteikta galimybė dalyvauti 2001 metais gegužės 19 dieną surengtame  naujų Jehovos liudytojų filialo patalpų, pastatytų netoli Lvovo (Ukraina), dedikacijoje. Ten sutikau liudytojų, kurie anksčiau irgi priklausė komunistinei jaunimo organizacijai „Jaunieji pionieriai“. Jie, kaip ir aš, vylėsi, kad komunizmas atneš tikrąją taiką ir vienybę tarp žmonių. Vladimiras Grigorjevas, kartu su žmona tarnaujantis Rusijos filiale, taip pat kažkada buvo pionierius.

Įdomu, kad Jehovos liudytojų filialas stovi toje vietoje, kur anksčiau buvo įsikūrusi „Jaunųjų pionierių“ vasaros stovykla. Vietos ten nedaug, todėl dedikacijos programos galėjo klausytis tik 839 asmenys iš 35 šalių. Tačiau kitą rytą paklausyti praėjusios dienos programos apžvalgos Lvovo futbolo stadione susirinko 30881. * Kad galėtų ten dalyvauti, kai kuriems reikėjo važiuoti šešias ar daugiau valandų.

Sužinoję apie galimybę apžiūrėti filialo patalpas jie susėdo į daugybę autobusų, kuriais atvyko į stadioną. Priešpiet jie jau buvo filiale, kur jų laukė ekskursija. O mes su Petru turėjome puikią galimybę pasilikti ten nakvoti. Tą dieną daugiau nei 16000 tų mielų bendratikių apžiūrėjo filialą ir vėl sėdo į autobusus. Kad pasiektų namus, daugeliui reikėjo nuvažiuoti tolimą kelią.

Ukrainoje, kaip ir daugelyje kitų Rytų Europos šalių, milijonai žmonių tikėjo, kad tik komunizmas gali suformuoti taikingą naują visuomenę. Tačiau šiandien vien Ukrainoje apie Dievo Karalystę kitiems pasakoja daugiau nei 120000 žmonių. Daugybė buvusių komunistų, kaip ir aš, įsitikina, kad vienintelė patikima viltis yra ši Dievo vyriausybė, įgyvendinsianti tikrą brolybę ir taiką tarp visų tautų!

[Išnaša]

[Iliustracija 12 puslapyje]

Kiek po to, kai įstojau į komunistinę organizaciją „Jaunieji pionieriai“. Čia man dešimt metų

[Iliustracija 16 puslapyje]

Su vyru Petru

[Iliustracija 16 puslapyje]

Vladimiras, buvęs komunistinės organizacijos „Jaunieji pionieriai“ narys, kurį sutikau per Ukrainos filialo dedikaciją

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Dedikacijos programos apžvalgos čia klausėsi daugiau nei 30000 žmonių

[Iliustracija 17 puslapyje]

Filialo patalpose apsilankė daugiau nei 16000 žmonių