Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Žangados. Buriniai Brazilijos plaustai

Žangados. Buriniai Brazilijos plaustai

Žangados. Buriniai Brazilijos plaustai

ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO BRAZILIJOJE

IŠTISUS šimtmečius bebaimiai žvejai, portugališkai vadinami jangadeiros (tariama žangadeiros), savo paprastomis, bet žaviomis žangadomis plaukioja saulėtoje pakrantėje Brazilijos šiaurės rytuose. Papasakosiu, ką apie šiuos įdomius plaustus sužinojau.

Iš pirmo žvilgsnio žangada gali pasirodyti koks nors skubotas laivo nuolaužų lipdinys. Bet mesk tokias mintis į šalį. Šie plaustai pasiekia iki 12 kilometrų per valandą greitį ir net dalyvauja regatose. Nors jų konstrukcija nesudėtinga, žangados gali plaukioti jūroje ir keletą dienų. Didieji transatlantiniai laineriai jas sutinka net už 60 kilometrų nuo kranto. *

Žangados Brazilijoje atsirado XVII amžiaus pabaigoje, portugalų kolonizatoriams paprastuose čiabuvių plaustuose įtaisius trikampę burę ir taip pavertus juos žvejybiniais plaustais plaukioti atviroje jūroje. Pavadinimą „žangada“, reiškiantį „sujungimas“, atvežė portugalai. Prieš atvykdami į Braziliją jie lankėsi Indijoje, iš kur šį tamilų kalbos žodį ir prisiėmė.

Nuo tų laikų žangada kiek pasikeitė. Anksčiau jos pagrindas paprastai būdavo 5—8 rąstai iš labai lengvų medžių piuva (tariama pijùva), sutvirtinti plaušais. Statytojams visiškai neprireikdavo jokių varžtų ar vinių. Mūsų laikais, kad žangada būtų patvaresnė, jos pagrindas daromas iš tokių pat lentų, iš kokių gaminamos valtys. Dar viena naujovė — medinė dėžė, išmušta cinku ir polistireno putplasčiu, žvejybos laimikiui gabenti. Žangados dydis nesikeičia. Jos ir toliau statomos 5—8 metrų ilgio ir iki 1,8 metro pločio.

Dėl paskutiniais dešimtmečiais paaštrėjusios konkurencijos su šiuolaikiškais žvejybiniais kateriais daug žvejų savo žangadas ima naudoti kitam tikslui, pavyzdžiui, plukdo turistus. Bet kelios mažos žvejų kolonijos šiaurrytinėje Brazilijos pakrantėje vis dar gyvuoja. Jų gyvenimas paprastas. Vyrai plaukioja į jūrą žvejoti, o moterys uždirba iš gražių nėrinių.

Mukuripės paplūdimyje ruošiuosi pirmai savo kelionei žangada.

Diena žangadoje

Prie jūros 4 valandą ryto susitinku su keturių narių įgula. Kapitono vardas Asisas. Kai pakeliama burė, visi kartu nustumiame žangadą nuo kopernicijos rąstų į jūrą. Vanduo plaustą užlieja ir jis, rodos, ima skęsti. Laimei, mano būgštavimas nepasitvirtina. Žangados beveik neskęsta. Kaip pasakoja bendražygiai, jos kartais apvirsta. Kad plaustą atverstum, reikia būti prityrusiu jūrininku ir geru plaukiku. Bet nesibaimindami mes tolstame nuo kranto. Per plaustą nepaliaujamai ritasi bangos.

Kapitonas sėdi žangados gale ir valdo burę bei vairą. Kitas įgulos narys stovi priekyje. Dar du, prisirišę prie tam tikrų vertikalių laikiklių, stengiasi palaikyti svyruojančią žangadą pusiausvirą. Būdamas tik stebėtojas nusprendžiau, kad išmintingiausia man tiesiog įsitverti tų pačių laikiklių. Dažniausia tokių naujokų kaip aš bėda — jūros liga, bet kiek įmanydamas stengiuosi pykinimą ištverti.

Po poros valandų atplaukiame, kur norėjome. Vyrai mikliai nuleidžia burę ir išmeta inkarą — akmenį mediniame rėme. Žvejyba prasideda. Meškerės nenaudojamos — tik valas, todėl žvejų rankos nusėtos randais, oda vietomis surambėjusi. Bet gaudomos ne vien žuvys. Į spąstus iš bambuko bei nailono, vadinamus manzua (tariama manzuã), viliojami omarai. Kai kas iš žvejų nuo saulės spindulių ginasi plačia šiaudine skrybėle, kiti užsidėję bent paprastą kepurę.

Tenykščiams gyvenimas — vien sūrumas, prakaitas ir kaitri saulė. Žvejo amatą, nuo amžių tėvų perduodamą sūnums, pasirenka vis mažiau jaunų žmonių.

Popiet kartu su kitomis žangadomis leidžiamės namo. Iškėlusios grakščias baltas bures ryškiai žalio vandens ir melsvos padangės fone jos skinasi kelią per šėlstančias bangas. Tai įspūdingas reginys, įkvėpęs ne vieną eilėraštį, ne vieną dainą.

Kai pasiekiame sausumą, padedu žangadą užstumti į jos vietą smėlyje. Paprastai plaustas sveria 300 kilogramų, bet mūsų pavargusioms rankoms atrodo kitaip. Žvejai už laimikį gauna pinigų iš prekiautojų, o šie žuvį parduos kitiems. Žvejojome trumpai, todėl pagavome tik kelis kilogramus. O žangada galima gabenti net iki tonos žuvies! Padėkoju įgulos nariams ir išvargęs, bet laimingas grįžtu namo. Naktį, kol nemiegu, vis dar jaučiuosi supamas žangados — paprasto, bet įdomaus Brazilijos žvejybinio „laivo“.

[Išnaša]

^ pstr. 4 1941-aisiais keturi žvejai žangada nuplaukė 3000 kilometrų: iš Fortalezos į Rio de Žaneirą. Apie tai pasakojama dokumentiniame Orsono Velzo filme It’s All True („Visa tai tiesa“).

[Iliustracija 25 puslapyje]

Jau nebenaudojama tradicinė žangada

[Iliustracija 25 puslapyje]

Paprastai žangada sveria apie 300 kilogramų