Biblijos požiūris

Ar visada blogai jausti kaltę?

DAUGELIO nuomone, kaltės jausmas yra nepageidaujamas. Jie mano panašiai kaip vokiečių filosofas Frydrichas Nyčė, anot kurio, šis jausmas — tai „pati siaubingiausia liga, kokia iki šiol yra kankinusi žmogų“.

Vis dėlto kai kurie žinovai priėjo prie kitokios išvados. „Jausmingam, atsakingam žmogui jausti kaltę būtina, — sako filosofijos daktarė Siuzan Forvard, visame pasaulyje žinoma terapeutė ir rašytoja. — Tai sąžinės įrankis.“ Tad ar visada blogai jausti kaltę? O gal kai kuriomis aplinkybėmis tai naudinga?

Kas yra kaltė?

Kaltės jausmas kyla, kai suvokiame, jog ką nors įskaudinome ar kitaip nusižengėme taisyklėms, kurių, mūsų nuomone, reikėtų laikytis. Kaip sakoma viename žinyne, kaltės jausmas susijęs su „įsiskolinimo jausmu, atsirandančiu dėl nesėkmės, užgaulės, nusižengimo ar nuodėmės“.

Hebrajiškuosiuose raštuose kaltė siejama su izraelitų nepaklusnumu Dievo įstatymui ir bene daugiausiai apie tai kalbama Kunigų bei Skaičių knygose. Kelis kartus Krikščionių graikiškuosiuose raštuose šis žodis taip pat vartojamas kalbant apie sunkų nusižengimą Dievui. (Morkaus 3:29; 1 Korintiečiams 11:27)

Deja, kartais jausti kaltę galime visai nepagrįstai. Pavyzdžiui, siekiančiam tobulybės ir nusistatančiam pernelyg aukštas normas asmeniui dėl kiekvienos nesėkmės gali atsirasti nepelnytas kaltės jausmas. (Mokytojo 7:16) Taip pat galime leisti, kad pagrįstas sąžinės graužimas dėl padarytos klaidos peraugtų į gėdos jausmą, dėl kurio imtume be reikalo save kankinti. Tad kokia nauda iš kaltės jausmo?

 Kaltės jausmo nauda

Kaltės jausmas gali būti naudingas mažiausiai dėl trijų priežasčių. Pirma, tai parodo, kad žinome priimtinas normas ir turime jautrią sąžinę. (Romiečiams 2:15) Amerikos psichiatrų asociacijos išleistoje knygoje netgi teigiama, kad nejaučiantys kaltės asmenys kelia pavojų visuomenei. Turintiems sugadintą ar atbukintą sąžinę sunku atskirti gera nuo bloga, o tai gali būti pavojinga. (Titui 1:15, 16)

Antra, sąžinės graužatis gali padėti saugotis pasielgti netinkamai. Panašiai kaip skausmas yra kokio nors sveikatos sutrikimo požymis, emocinis skausmas dėl padarytos kaltės pasako, kad reikia susirūpinti savo moraline ar dvasine sveikata. Pastebėję savo trūkumą daugiau nebenorime skaudinti nei savęs, nei savo artimųjų ar kitų žmonių. (Mato 7:12)

Galiausiai kaltės prisipažinimas gali padėti tiek prasikaltusiajam, tiek nukentėjusiajam. Pavyzdžiui, karalius Dovydas labai kankinosi dėl padarytos kaltės. „Kol tylėjau, mano kaulai nyko nuo mano nuolatinių dejonių“, — rašė jis. Bet išpažinęs savo nuodėmę Dievui Dovydas džiaugsmingai sušuko: „Tu... apgaubi džiugiais išganymo šūksniais.“ (Psalmyno 32:3, 7) Išgirdęs kaltės prisipažinimą netgi nukentėjusysis gali pasijusti geriau, nes taip jis bus užtikrintas, kad tas asmuo jį myli ir gailisi sukėlęs tiek daug skausmo. (2 Samuelio 11:2-15)

Sveikas požiūris į kaltės jausmą

Kad susidarytume tinkamą požiūrį į kaltę, atkreipkime dėmesį, kaip skirtingai į nusidėjėlius bei nuodėmę žiūrėjo Jėzus ir fariziejai. Luko 7:36-50 aprašytas atvejis, kai į fariziejaus namus, kur tada pietavo Jėzus, atėjo nusidėjėlė. Ji tyliai prisiartino prie Jėzaus, nuplovė jo kojas ašaromis ir iškvepino brangiu kvepiančiu aliejumi.

Šventeiva fariziejus niekino tą moterį ir nenorėjo skirti jai dėmesio. Jis mąstė: „Jeigu šitas [Jėzus] būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, — kad ji nusidėjėlė!“ (Luko 7:39) Jėzus tuojau pataisė jo mąstymą. „Tu aliejumi man galvos nepatepei, — tarė jis, — o ji tepalu [„kvepiančiu aliejumi“, NW] patepė man kojas. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo.“ Be jokių abejonių, tokie malonūs žodžiai tą moterį padrąsino ir jai labai palengvėjo. (Luko 7:46, 47)

Tuo Jėzus anaiptol nepateisino amoralumo. Iš tiesų jis mokė pasipūtusį fariziejų, kad meilė yra kur kas geresnė paskata tarnauti Dievui. (Mato 22:36-40) Žinoma, tai moteriai jausti kaltę dėl amoralios gyvensenos buvo visai tinkama. Matyt, ji apgailestavo — verkė ir nesistengė teisintis dėl ankstesnio elgesio, taip pat ėmėsi veiksmų viešai pagerbti Jėzų. Matydamas tai, Jėzus tarė: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“ (Luko 7:50)

Vis dėlto Simonas ir toliau žiūrėjo į ją su panieka kaip į nusidėjėlę. Galbūt jis norėjo įdiegti tai moteriai Dievo baimę ir sugėdinti. Tačiau nuolat versti kitus jaustis kaltais už tai, kad jie pasielgė ne taip kaip mes norėtume, yra nemeilinga ir galiausiai pasiektume priešingų rezultatų. (2 Korintiečiams 9:7) Geriausių rezultatų galima pasiekti sekant Jėzumi — rodant gerą pavyzdį, nuoširdžiai pagiriant kitus, parodant pasitikėjimą, nors kartais reikia pabarti ar patarti. (Mato 11:28-30; Romiečiams 12:10; Efeziečiams 4:29)

Taigi kaltės jausmas gali būti naudingas, netgi būtinas, kai padarome ką nors ne taip. Patarlių 14:9 (Knox) sakoma: „Kvailiai juokiasi iš kaltės, kuriai reikia išpirkos.“ Sąžinės graužimas gali ir turėtų paskatinti išpažinti kaltę bei imtis kitų reikiamų veiksmų. Vis dėlto svarbiausioji paskata tarnauti Jehovai turi būti ne kaltės jausmas, o meilė. (Jobo 1:9-11; 2:4, 5) Biblijoje esame užtikrinami, kad gerus žmones padrąsinus ir suteikus jiems atgaivą, jie darys viską, ką gali. O svarbiausia, tai darydami jie džiaugsis.