Kada gi ji užaugs?

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO BOLIVIJOJE

KODĖL iš Anduose įsikūrusio La Paso miesto žmonės dvi tris valandas skersai Altiplano tyrų važiuoja į atokią vietovę Komančę? Ko botanikai iš pačių žemės pakraščių veržiasi į šį pakilų vienišą skurdų uolyną?

Ogi pamatyti to, kas laikoma pačiu didžiausiu žoliniu augalu pasaulyje ir pačiu įdomiausiu Anduose, — Raimondo pujos. Jei atvyksi tenykštį pavasarį, gali pasisekti užtikti keisčiausią žiedą, kuriam išaugti, pasak kai kurių, reikia net šimto metų.

Kad ir kiek pasaulio išmaišytum, tokių pujų daugiau niekur nerasi. Ši reta rūšis auga tik keliose vietose Andų kalnuose. Kadangi, priešingai nei medžių ar krūmų, pujos kamienas nesumedėjęs, botanikai priskiria ją prie žolinių augalų. Bet tokio dydžio žolės tu tikriausiai dar nematęs! Milžiniška siaurų labai spygliuotų jo lapų skrotelė būna didesnė už aukščiausią žmogų. Pažvelgęs tarp lapų pamatytum, kad tai — negailestingi smulkių paukštelių spąstai. Beveik kiekviename siaurėjančiame tarpulapyje rastum sudžiūvusį paukštelį, kadaise bandžiusį slėptis nuo vanago ir pasismeigusį ant aštrių spyglių.

Vis dėlto tave turbūt labiausiai sudomintų šių augalų žiedai. Nors vienoje vietoje pujų auga visa aibė, paprastai jei ir užtiktum pražydusią, tai tik vieną kitą.

Šios milžinės žiedai tikrai įspūdingi. Jie aukštai iškilę virš lapų ir turi ilgiausią žiedkotį floros pasaulyje. Ant jo įsitaisę tūkstančiai geltonų žiedelių; viršutiniai būna užsikorę net į 10 metrų aukštį — aukščiau negu ant triaukščio namo! Nepastebėti pujos, šaknimis įsitvėrusios į uolas, o viršūne remiančios dangų, neįmanoma.

 Deja, Raimondo pujos gali išnykti. Žmonės kažkodėl mėgsta jas deginti. Gal jie taip daro norėdami pasigėrėti milžinišku fakelu, gal atšalus orui mėgina pasišildyti, o gal baiminasi, kad į jų dygliuotus lapus įsivels ir nugaiš avys. Vis dėlto pujos atlaikė ir ugnį, ir šaltį, ir vėją, ir kepinančią saulę, nesiskundžia nė dirvos stoka. Kaip jos tai sugeba?

Raimondo puja priklauso didelei bromelinių šeimai, kurią sudaro maždaug 2000 rūšių augalai, galintys išgyventi ten, kur kitiems nepavyksta. Visi jie, išskyrus vieną, randami tik Pietų ir Šiaurės Amerikoje. Kaip ir pujos, daugelio jų šaknys tvirtai įauga į žemę. Šaknims vandens siurbti nereikia, nes šių augalų lapai padengti neįžiūrimais žvyneliais, per kuriuos jie sugeria drėgmę iš oro. Be to, kai iškrinta rasa ar lyja, vanduo subėga į augalo viduryje esančią talpyklą, kuria vėliau naudojasi ne tik jis pats, bet ir galybė mažų gyvūnėlių. Vis dėlto iš visos bromelinių šeimos Raimondo puja yra didžiausia.

Ši Andų karalienė, kaip ji dar vadinama, įdomi ir tuo, jog užaugti ir pražysti jai prireikia labai daug laiko. Vienas žymus botanikas suskaičiavo ant žuvusio augalo stiebo likusių lapų pėdsakus ir nustatė, kad jo amžius — 150 metų. Kiti tvirtina, kad pujos išgyvena tik 70 metų. Vietiniai turėdami omenyje ilgą laiką iki jų sužydėjimo vadina pujas šimtamečiais augalais. Pirmasis toks augalas, žmonių išaugintas iš sėklos, Kalifornijoje pražydo vos po 28 metų — 1986-aisiais. Kad ir kaip ten būtų su pujomis Anduose, jos auga tikrai ilgai.

[Iliustracija 22 puslapyje]

Kaip milžiniškoji Raimondo puja sugeba augti ten, kur dirvos labai maža?

[Iliustracija 23 puslapyje]

Tūkstančiai Raimondo pujos žiedelių masina paukščius

[Iliustracija 23 puslapyje]

Apdegusi Raimondo puja