Medus — saldus vaistas

KAI kurie tyrinėtojai, besidarbuojantys medicinos srityje, labai domisi medaus antiseptinėmis ir priešuždegiminėmis savybėmis. Kanados laikraštis The Globe and Mail praneša: „Kitaip nei modernūs antibiotikai, nepajėgiantys kovoti su jiems atspariais mikrobais, esančiais užkrėstose žaizdose, medus gali įveikti bent kai kuriuos iš jų.“

Iš kur medus tų gydomųjų savybių gauna? Čia neapsieinama be bitės darbininkės, kuri renka žiedų nektarą. Bitės seilėse yra svarbaus fermento, oksidacijos būdu skaidančio nektaro gliukozę. Skaidymosi proceso šalutinis produktas yra vandenilio peroksidas, naudojamas valyti ir dezinfekuoti žaizdoms. Paprastai ant žaizdos užpylus vandenilio peroksido veiksmingas jis būna neilgai, bet kartu su medumi jo poveikis yra kitoks. „Ant žaizdos uždėjus medaus iš jos išsiskiriantys skysčiai produktą šiek tiek atskiedžia ir sumažina natūralų jo rūgštingumą“, — rašoma laikraštyje. Tokioje mažiau rūgštingoje terpėje pradeda veikti fermentai. Meduje esantis cukrus nuolat po truputį skaidosi. Šio proceso metu vandenilio peroksidas išsilaisvina lėtai, tačiau užmušti bakterijoms, kol jos nepaveikė sveikų audinių, to kiekio pakanka.

Anot minėto laikraščio, medus pasižymi ir keletu žaizdos gijimą skatinančių savybių. „Plonas medaus sluoksnis palaiko drėgmę, apsaugo odą ir neleidžia susidaryti kietam šašui. Medus pagreitina naujų kapiliarų susidarymą bei augimą ir veikia kaip naujų odos ląstelių augimo stimuliatorius.“ Be to, jame esantys antioksidantai kovoja su uždegimu. Tai „padeda atslūgti tinimui, pagerina kraujo apytaką ir apsaugo žaizdą nuo šlapiavimo“.

„Vis dėlto medus tinka ne visiems“, — perspėjama pranešime. Paskaičiuota, kad maždaug 5 procentuose medaus randama botulizmo sporų. Tokios institucijos kaip Kanados sveikatos ministerijos botulizmo informacinė tarnyba bei pediatrijos draugijos pataria vaikams iki vienerių metų amžiaus medaus neduoti, nes „kūdikių žarnyno mikroflora dar nėra pakankamai susiformavusi, kad apsaugotų juos nuo tos bakterijos“.